Akivaizdu, kad Klaipėdoje darniu judumu buvo pradėta rūpintis jau daugiau nei prieš 70 metų. Tuometinė valdžia buvo įsitikinusi, kad benzingalvius reikia apmokestinti gerokai daugiau nei turinčiuosius dviračius. Gynė ji ir žmones nuo plėšikauti sugalvojusių keltininkų, rūpinosi, kad uostamiestis būtų geriau pasiekiamas traukiniais, o jei jau teko keliauti sėdinti sunkvežimių „kuzavuose”, tai tokiems atvejams buvo patvirtintos atitinkamos taisyklės.

Apie 1950-ųjų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) sprendimus, susijusius su transportu, ir pasakos dar vienas rašinys iš ciklo, rengiamo pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus.

Už arklį – trečdalis vidutinės algos

1950-ųjų balandžio viduryje VK nusprendė įvesti mokestį gyventojams, turintiems arklius, raguočius, automobilius, motociklus, dviračius, valtis, jachtas ir keltų funkcijas atlikusias vandens transporto priemones.

Automobiliai prie miesto Vykdomojo komiteto pastato M. Gorkio (dabar – Liepų) gatvėje 1950-aisias. V. Vanagaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Už arklį gyventojai turėjo sumokėti 220 rublių, už karvę – 43 rublius. Automobiliui ir motorinei valčiai mokestis buvo nustatytas atsižvelgiant į variklio arklio galias (AG).  Už vieną AG – 10 rublių per metus.

Valtis, jei ji buvo naudojama žmonių plukdymui, buvo apmokestinta 40 rb/metams, o sportinė valtis buvo apmokestinta keturis kartus mažesniu metiniu tarifu. Valčiai, naudojamai kroviniams pervežti ar atliekančiai kelto funkcijas, kaip ir jachtai buvo numatytas 75 rublius siekęs metinis mokestis.

Dviračio savininkas turėjo susitaikyti su vienkartiniu 15 rublių mokesčiu, o motociklams buvo numatytas vienkartis 6 rublių registracijos mokestis ir papildomas tarifas, priklausantis nuo variklio galingumo (10 rublių už vieną AG).

Skelbiama, kad 1950-aisiais vidutinė alga Sovietų sąjungoje siekė 646 rublius. O 1946-1954 metais gamintas „Moskvič” turėjo 23 AG galingumo variklį, tad per metus savininko kišenę turėjo palengvinti dešimčia rublių daugiau nei arklys. O jei kartais kas būtų išgalėjęs nusipirkti būtent 1950-aisiais pradėtą gaminti GAZ-12, tai metinis mokestis už ją būtų siekęs net 900 rublių (šios „Volgos” variklis turėjo savyje net 90 arklių).

Mokesčius už vandens transporto priemones VK nurodė rinkti Miesto finansų skyriui, o visus likusius – Kelių ir tiltų statybos trestui.

Taip pat buvo nurodyta, kad mokesčiui už gyvūnus gali būti taikomos lengvatos sulaukus savininkų prašymo ir VK priėmus atitinkamą sprendimą.

Keltininkai bandė lupikauti

Gegužės pradžioje VK konstatavo, kad Klaipėdos upių laivininkystės viršininko drg. Kajumovo pateikti perkėlimo į Kurių neriją tarifai yra atmetami kaip per dideli ir neatitinkantys Nemuno laivininkystės dar 1949-ųjų kovo įsakymo.

Pirmojo pokario dešimtmečio perkėlos nuotraukų Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra. Anksčiausia aptikta nuotrauka – 1958 m. paskelbta žurnale „Švyturys”.

Ne gana to, pasirodo, kad jau buvusi Klaipėdos upių laivininkystė vadovybė buvo nuslėpusi nuo miesto valdžios tokį įsakymą, bet jis savais kanalais, nors ir pavėluotai, visgi ją pasiekė.

Gaila, kad ateitiems kartoms, ko gero, neišliko dokumento, liudijančio, koks gi buvo drg. Kajumovo apetitas, archyve guli tik VK patvirtintieji humaniškesni tarifai, numatyti persikėlimui į vieną pusę.

Keleivio bilietas buvo įkainotas 50 kapeikų, tiek pat jam dar reikėjo atseikėti jei būtų kėlęsis su iki 50 kg sveriančiu bagažu arba dviračiu. Už tuščią, vieno arklio tempiamą, vežimą buvo nustatytas 2 rublių, pakrautą – 3 rublių tarifas. Dvikinkiams vežimams atitinkamai buvo patvirtinti 3 ir 5 rublių tarifai.

Tuo metu lengvosios mašinos perkėlimas buvo įkainuotas 4 rubliais. Kartu nurodyta, kad ir į jai, ir į vežimams numatytą tarifą yra įskaičiuotas vieno žmogaus perkėlimas. O jų keleiviai papildomai turėjo atseikėti po 2 rublius nuo galvos.

Nepakrauto, iki 3 tonų svorio, automobilio perkėlimas buvo įkainotas 5 rubliais, pakrauto – aštuoniais. Sunkesniems atitinkamai nustatyti 7 ir 12 rublių tarifai.

Už stambiųjų raguotų galvijų perkėlimą reikėjo mokėti 2 rublius, o avių ir ožkų – rublį.

Daugiau nei 40 proc. automobilių – neeksploatuotini

1950-ųjų birželio VK sprendime, priimtame dėl miesto autotransporto būklės, buvo konstatuojama, kad per pirmą tų metų ketvirtį jo Klaipėdoje padaugėjo 4,1 proc. Sprendime rašoma, kad per šį laikotarpį techniškai tvarkingo ir dar remontuotino transporto dalis sumažėjo nuo 68 iki 58,2 proc.

Automobiliai Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvėje 1950-aisiais. E. Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Kaip ir ankstesniuose analogiškuose sprendimuose VK konstatavo, kad daugumoje miesto autoūkių planavimas ir apskaita vykdomi prastai. Vis dar silpnai buvo įdiegiami tepalų filtrai, o jei jie jau ir buvo naudojami, tai per retai keičiami. Dažnai ir toliau buvo pamirštami sutaisyti neveikiantys spidometrai. Ne visose autoūkiuose buvo atidžiai prižiūrimos kuro ir tepalų sąnaudos.

VK įvardijo ir prasčiausius autoūkius: Voentorgas, vadovaujamas drg. Rukšino (visi šeši automobiliai buvo techniškai netvarkingi, purvini, jų naudojimas nekontroliuotas); Tralinio laivyno valdyba, kuriai vadovavo drg. Teličevas (du iš penkių automobilių nevažiuojantys, o likę trys – jau ilgai remontuojami, tarp kurių buvęs GAZ-AA su nuleistomis padangomis rūdijo paliktas stovėti lauke, o kai kurie vairuotojai čia net neturėjo teisių); Miesto valymo kontora, kurios transporto skyriui vadovavo drg. Pilipinkienė (visoms devynioms mašinoms reikėjo arba vidutinio, arba kapitalinio remonto, joms laikyti garažų čia nebuvo, tad kieme stovėdamos rūdijo, vairavo šias mašinas kas norėjo – konkretūs vairuotojai nebuvo priskirti); Gamykla Nr. 7, kurios direktoriumi buvo drg. Karpenko (techniškai tvarkingos tik dvi iš šešių mašinų, o, pavyzdžiui iškomplektuotas ir apvogtas sunkvežimis GAZ-AA čia stovėjo lauke neremontuojamas jau nuo 1949-ųjų pradžios ir vargu bau ar begalėjo būti prikeltas naujam gyvenimui). Panaši padėtis, anot VK, tuo metu buvo ir Statybos-montavimo valdyboje, Žuvies ir Mėsos kombinatuose bei Sviesto ir sūrio bazėje.

Visgi valdžia sugebėjo ne tik barti, bet ir girti. Sprendime buvo išvardinti ir pavyzdiniai autoūkiai, išskirtinai priklausę uosto organizacijoms – Jūrų uostui, Laivų remonto gamyklai, „Baltijos” laivų statyklai.

Kartu buvo nurodyta, kad visos miesto organizacijos per porą savaičių savo transporto priemonėms turi surasti garažus, užtikrinti tinkamą jų apsaugą bei parengti darbo, transporto profilaktikos ir remonto planus, vesti atsarginių detalių apskaitą. Taip pat visos organizacijos buvo perspėtos, jog bus uždrausta eksploatuoti automobilius su sugedusiais spidometrais arba neturinčius tepalų filtrų.

Kartu buvo „kategoriškai uždrausta” eksploatuoti ne tik transporto priemones, turinčias „net ir mažiausius techninius trūkumus”, bet ir purvinas, nenudažytas ar be numerių.

Šiuo sprendimu VK eilinį kartą kreipėsi į LTSR ministrų tarybą prašydamas, kad ši Klaipėdoje įkurtų visam miestui skirtas automobilių remonto dirbtuves.

Kaip taisyklingai vežti žmones sunkvežimiuose

O rugpjūčio viduryje VK patvirtino taisykles, kaip galima žmones vežti sunkvežimiuose.

Jose buvo nurodoma, kad tokiuose sunkvežimiuose turėjo būti gerai, žemiau 15 cm borų lygio, pritvirtintos sėdynės.

Iki 2 tonų keliamosios galios sunkvežimiai daugiausiai galėjo vežti 16 žmonių, 2,5-4 tonų – iki 20 žmonių, didesni nei 5 tonos keliamos galios – iki 30 žmonių.

Taisyklėmis buvo draudžiama vežti stovinčius ir sėdinčius ant borto keleivius.

„Kiekvienam žmones parvežančiam automobiliui tūri būti paskirtas atsakingas žmogus lygia greta šoferio. Šis asmuo atsako už visų nurodytų pervežimo taisyklių, taip pat gatvių eismo taisyklių laikymąsi. Atsakingas asmuo turi sėdėti ant užpakalinės sėdynes automobilio kuzove. Vaikus sunkvežimiais leidžiama pervežti tik suaugusiems lydint”, – skelbė kiti šių taisyklių punktai.

Užmiestiniuose plentuose ir keliuose sunkvežimiai su tokiais keleiviais negalėjo važiuoti greičiau nei 35 km/h, o mieste leistino greičio riba buvo 25 km/h. Sankryžose leistinas greitis buvo mažinimas iki 15 km/h.

Už šių taisyklių pažeidimus buvo numatyta bauda iki 300 rublių arba iki pusės metų atimamas vairuotojo pažymėjimas.

Traukinys į Vilnių – tik kas antrą dieną

Tą pačią dieną VK susirūpino ir geležinkeliais bei kreipėsi į LTSR ministrų tarybą.

Savo kreipimesi miesto valdžia nurodė, jog iki tol buvęs susisiekimas tarp Klaipėdos ir Vilniaus nebeatitinka poreikių – tik lyginėmis mėnesio dienomis kursavę traukiniai nesutalpindavo norinčiųjų keliauti ir važiuodavo perpildyti.

Tad VK prašė, kad traukiniai tarp uostamiesčio ir sostinės kursuotų kasdien. Taip pat paprašyta atidaryti traukinių maršrutą Klaipėda – Kretinga, nes nemažai organizacijų ir įstaigų neturėjo savo transporto, o dėl būsto stokos pačiame uostamiestyje dar nemažai dirbančiųjų gyvendavo apskrityje.