Ar tikrai diktatorių stuburas yra neišpasakytai tvirtas? Klausimas – vertas šimto eurų.

Ko gero, diduma tarptautiniais reikalais besidominčios auditorijos prisimena, kad pernai, prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, dvi Šiaurės Europos valstybės – Švedija ir Suomija – nusprendė spjauti į savo tradicinį, daugeli dešimtmečių deklaruotą beigi puoselėtą neutralitetą ir pasiprašė į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Tačiau tokiam šių šalių norui pasipriešino Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, sakęs, kad abi šalys siekdamos narystės turėtų peržiūrėti savo požiūrį į tuos Turkijos piliečius, kuriuos jų gimtinė laiko teroristais ir kurie Suomijoje bei Švedijoje rado politinį prieglobstį.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. tccb.gov.tr nuotr.

Prie Turkijos šiuo klausimu ėmė šlietis Vengrija, kuri neturi jokio intereso dėl Turkijos kurdų padėties ar opozicijoje esančių turkų aktyvistų. Greičiau dėl to, kad eilinį kartą įsiteiktų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Nes šį NATO bloko tema iškart siunčia į apopleksiją, o Suomija su Švedija bloką gali tik sustiprinti.

Galų gale Suomija į NATO praslydo. Dėl Švedijos, nepaisant itin intensyvių diplomatų pastangų, p. Erdoganas užsispyrė it ožys.

Pernai buvo spėliojama, kas lemia tokią Turkijos prezidento poziciją: kažkoks ilgalaikis interesas ar tiesiog vienas jo rinkimų kampanijos (II rinkimų turas p. Erdoganui pergalingai baigėsi paskutinįjį savaitgalį) punktų, kurie gali būti pamiršti tuojau rinkimams pasibaigus?

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Savaitės pradžioje po rinkimų p. Erdoganui paskambinęs JAV prezidentas Joe Bidenas jį pasveikino ir pasiūlė įsivaizduoti politines svarstykles: Turkijai reikia JAV gamybos karo aviacijos (pirmiausiai ketvirtosios kartos naikintuvų F-16), o JAV yra itin suinteresuotos ne tik Suomijos, bet ir Švedijos naryste NATO. Ponas Erdoganas dabar turi apie ką mąstyti.

Prieš keletą metų, po to, kai Ankara, nepaisant partnerių įspėjimų, nusipirko rusišką priešlėktuvinės gynybos kompleksą S-400, JAV pašalino Turkiją iš naujausio penktosios karto amerikietiško naikintuvo F-35 programos. Nors šiuos lėktuvus dabar jau eksploatuoja keletas NATO šalių Europoje. Taip pat ir tradicinė Turkijos oponentė kaimynystėje – Graikija.

Ekspertų tvirtinimu, gavę iš Rusijos S-400 turkai nesiėmė jo integruoti į šalies gynybos sistemą, o laiko kažkur sandėliuose. Pasipiktinusi visai nepartnerišku JAV politiniu spaudimu dėl šios problemos Ankara žadėjo iš Maskvos įsigyti dar vieną tokį kompleksą, tačiau Rusijos karai Sirijoje ir Ukrainoje privertė suabejoti, ar iš tikrųjų tokios rusiškos sistemos „neturi analogų pasaulyje”, kaip jas pristato oficialūs Kremliaus pareigūnai.

Iš p. Bideno pasiūlyto svarstyklių turinio galima spėti, kad F-35 naikintuvų klausimą Turkijai JAV užšaldė ilgam. Ir dabar galimybė amerikietiškos karo aviacijos įsigyti turkams yra maždaug tokia: parodykite, kaip labai norite gauti amerikietiškų F-16 (Turkijoje iki šiol buvo gaminami F-16 pagal
licenciją) greičiau, nei galimai šiemet juos gaus Ukraina. Esą, jūs žinote, ką dėl to privalote padaryti.

Dėl šių aplinkybių negalime atmesti prielaidos, kad liepą, Vilniuje vykstant NATO viršūnių susitikimui, Švedija jau bus bloko narė. Gali būti, kad Vilniuje apie tai bus oficialiai paskelbta.

Dar yra įdomu, ar JAV tokiais pasirinkimais pavyks p. Erdoganą išmušti iš Kremliaus šeimininko gerbėjų būrio. Turkijos lyderis yra gerokai įklimpęs ir šioje pusėje. Viena vertus rinkimų kampanijos metu savo rinkėjams pažadėjęs tam tikrą laiką rusiškas dujas tiekti nemokamai. Kita vertus, ekspertų vertinimu, Rusijos sutikimas porai mėnesių pratęsti ukrainietiškų grūdų susitarimą buvo sąmoningas Maskvos paramos p. Erdoganui rinkimuose veiksmas. Užtikrindama Ukrainos grūdų tiekimą pasaulio rinkoms Ankara turi apčiuopiamos finansinės naudos.