Naujosios Kahovkos hidroelektrinės (NKHE) kolapsas – problema ilgiems ateitiems dešimtmečiams, kada visa Ukraina bus išvaduota iš dabartinės dalinės okupacijos. Socialinė, ekonominė, ekologinė. Ne šiaip sau šalies mokslininkai dar prieš dabartinį karą gana aršiai diskutavo, kaip pasiruošti tam atvejui, kada praėjusiojo amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje įrengta NKHE – paskutinė užtvanka upės vagoje iš šešių vadinamojo Dnipro kaskado – baigs savo technologinės tarnystės terminus.

EPA/ELTA nuotr.

Klausimą išsprendė pernai Rusijos pradėta inazija. Nes net nėra labai svarbios konkrečios priežastys, kodėl NKHE šiandien nebėra. Už jos saugumą bei funkcionalumą atsakė tas, kas ją kontroliavo. O tie, kas kontroliavo, net atitraukę savo karines pajėgas iš dešiniojo Dnipro upės kranto, dar praėjusiais metais, rudeniop, buvo ėmę garsiai, viešai svarstyti, kad visų šešių Dnipro hidroelektrinių kaskado sunaikinimas galėtų „paskandinti” visą Ukrainą ir tai esą šaliai būtų skausmingesnis smūgis nei branduoliniai ginklai. Kalbėjo taip garsiai, kad įspūdis apie tą kalbėjimą liko visiems, kas norėjo šnekas išgirsti.

Toksai tikras „rusiško pasaulio” (rus. русский мир) aspektas. Nes Kremliui nereikia Ukrainos kaip fakto – reikia tik teritorijos ir milijono kito žmonių, kuriuos galima būtų mobilizuoti ateities karams.

Dar labiau nei NKHE katastrofa Rusijos karybos principus iliustruoja jų kariškių kova prieš diversines rusų disidentų pajėgas Belgorodo srityje. Jiems peržengus Ukrainos-Rusijos sieną ir pajudėjus prie Šebekino miesto, Rusijos kariuomenė nusprendė disidentus iš ten išrūkyti „kilimine” klasikinės ir reaktyvinės artilerijos ugnimi (kada naikinami ne konkretūs taikiniai, o šluojami plotai). Nepaisant vietos gyventojų interesų bei saugumo.

Belgorodo gubernatorius socialiniuose tinkluose raportavo, esą „visi diversantai sunaikinti” ir „jų likučiai pasitraukė atgal į Ukrainos teritoriją”. Kariškiai-disidentai tuo pat metu platino vaizdo įrašus, kuriuose rodė nuo rusų artilerijos žuvusius civilius. Atrodo, jeigu Rusijos ginkluotosioms pajėgoms tektų sulaikyti galingą išorinę agresiją, jie savo teritorijoje kariautų taip, kaip dabar atakuodami Ukrainą – lygintų su žeme savo miestus ir siųsdami į dausas savo šalies gyventojus, nes niekaip kitaip jie kariauti nemoka nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Taip jie kariavo Afganistane, Čečėnijoje, Sirijoje – kiliminiais bombardavimais, artilerijos atakomis iki „išlaisvinimo nuo priešų”.

Nepaisant civilių ir savo kariškių aukų. Šiokios tokios išimtys iš šios tendencijos – gal tik karas Gruzijoje, kurioje jiems tiesiog pritrūko laiko griuvėsiais paversti visą šalį. Kitas atvejis – Palmiros miestas. Tai UNESCO paminklas Sirijos Homso provincijoje, kurį nuo „Islamo valstybės” teroristų 2016-2017 m. per du kartus išlaisvino Sirijos kariuomenė, Rusijos aviacija, „Vagner” grupės ir rusų specialiųjų operacijų pajėgos. Išlaisvino taip, kad net sugebėjo garsiajame Palmiros amfiteatre surengti pergalės koncertą. Tai – išimties iš taisyklės mįslė.

Tačiau Homso ir Alepo miestai Sirijoje yra sugriauti. Panašiai kaip Mariupolis, Bachmutas Ukrainoje. O dabar ir griaunamas Šebekinas Rusijoje. Kas žino, kas laukia kitų aplinkinių miestų, jeigu kariniai rusų disidentai ne tik tęs išpuolius į Rusijos teritoriją, bet ims rengti rimtesnes operacijas į šalies gilumą.

Tik Rusijos giluma apie tai nieko nežino ir nelabai nori žinoti. Propagandinės šalies medijos apie tai ne itin pasakoja. Dažniau – apie ukrainiečių „fašistus”, ištroškusius rusiško kraujo, beigi juos remiančius kolektyvinius Vakarus.

Mūsų laimei apie rusiškus karybos metodus Vakarai vis geriau supranta. Ir tai daro politinę įtaką ir reikalingais ištekliais remiant Ukrainą, ir stiprinant nuosavus gynybinius pajėgumus. Pirmiausiai Rytų ir Vidurio Europoje.