Plėšikų po tiltu per Dangę, Mokyklos gatvėje, ankstyvą pavakarę neteko sutikti. Kaip ir laisvųjų menininkų.
Bet tikimybė juos sutikti, atsižvelgiant į radinius, nėra nereali.
Nors Dievo pamirštoje šiaurinėje patiltės dalyje randasi ir atsinaujinimo ženklų: jau keletas metų verslininkai bando rekonstruoti sovietmečio gamybinius pastatus. Tarp jų – ir kaminą, kyšantį virš tilto.
Ši patiltė pastaruoju metu prisimenama dažniau, nes miestas rengiasi realizuoti seną sudėtingą sumanymą: sujungti Danės ir Artojo gatves. O ta jungtis projektuojama būtent po Mokyklos g. tiltu. Šiuo metu iš vakarinės pusės tikslo link veda giliai Lietuvos provincijai būdingas keliukas.
Gretimybėje galima pasigrožėti menu, kuris šiaip jau viešai nėra pageidaujamas, persekiojamas. Bet čia, matyt, – ne vieša vieta.
Šalikelėj, po tiltu ateiviai ir vietiniai rengia piknikus. Juos žavi nuostabi, iš pirmo žvilgsnio, neliesta gamta.
Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio…
Gink Die, netvirtiname, kad statybinį laužą po tiltu verčia gretas sovietinius pastatus rekonstruojantis verslas.
Tačiau paėjėkime link upės…
Grožėdamiesi ir greta tilto per Dangės upę peršokančiais Klaipėdos šilumos tinklų vamzdžiais.
Pažiūrėkime į kitą, geriau prižiūrimą, upės krantą bei uostamiesčio baldininkų pastatus.
Tačiau į Dangės dugną geriau nežiūrėti. O tai ką nors pamatysi… Kaip ir pamatys čia netrukus plaukiančių vandens autobusų keleiviai.
O greta, už tvoros, matosi gerai prižiūrima miesto energetikų teritorija.
Bet grįžkime atgal ir be mokslininkų pagalbos čia aptiksime Vakarų taigą.. Su civilizacijos inkliuzais.
O dar kai kurie tvirtina, kad Klaipėda nėra žalias miestas…
Laukinis pasaulis, gamta. Ir žmogų pamatai tik akis pakėlęs į dangų.
Apsilankykite – nenusivilsite! Va, begalvis iš meno kūrinio jums moja ranka.
Nes po metų kitų šios egzotikos gali ir nelikti. Ir nerūgokite per daug: tokių vietelių turi visi pasaulio miestai.
O kaminas, pasirodo, dar ir sukrypęs beesąs. Ar neužgrius kam ant makufelio, vėjui stipresniam papūtus?