Ilgai galima aiškinti, kas yra sveikata. Dar ilgiau galima dėl to ginčytis. Ir negali nesistebėti, jog joks mokslas negali atsakyti, kas yra jos priežastis.

Kad ir kaip keista, bet sudėtingi klausimai neturi paprastų atsakymų. Todėl pabandysiu pradėti nuo filosofijos.

Organizmas (žmogaus kūnas) yra dar nedaug pažinta sistema. Jų elementus nagrinėjantis mokslas vis daugiau parodo, kad žino mažai. Randami nauji organai ir naujos organizmo funkcijos. Sakyti, kad mes galime valdyti mūsų kūnus, būtų naivu. pixinio.com nuotr.

Pasaulis yra dviejų priešingų judėjimų padarinys: tvarkos ir chaoso. Gyvybė irgi gimsta iš chaotiško chemikalų judėjimo, įgydama tam tikrą tvarką. Todėl ją turėtume vardinti kaip tam tikros tvarkos padarinį ir siekimą.

Paaiškinsiu: gyvu mes vadiname tai, kas juda, pasinaudodamas išoriniais veiksniais (šilumos, šviesos ar chemine bei kitokia energija) bei atsikartodama, t.y. daugindamasi. Tai patys bendriausi dalykai, kurie leidžia pamatyti gyvybę abstrakčiai pačiu bendriausiu žvilgsniu. Taigi, žmogus irgi yra gyvybės dalis ir atitinka bendrą taisyklę.

Tam tikra gyvybė gali egzistuoti tik tuomet, kai išorinės sąlygos užtikrina jai energiją ir saugumą. Tuo pačiu vidinis reikalavimas yra gyvo elemento „atsigaminimas”: bakterija, virusas ar žmogus sugeba pagaminti savo truputį ar daugiau pasikeitusias kopijas. Tai pagrindiniai gyvybės požymiai.

Jei daugiau nesigilinti į tokį abstraktų aprašą, tai galima matyti, kad žmogaus kūnas turi būti apsaugotas tų pražūtingų išorės poveikių ir gauti reikalingų jam medžiagų iš aplinkos. Tiesa, dauginimuisi jam reikia kitos lyties panašaus į jį individo. Primenu, kad čia kalbama tik apie kūną. Žmogus, beje, yra socialinė būtybė, todėl vaizdelis yra sudėtingesnis.

Tačiau grįžkime prie raidos. Kūnas randasi, auga, bręsta, dauginasi, degraduoja, nyksta. Kaip ir daugelis gamtoje – medis, mamutas ar mikrobas. Taigi, kūnas yra biologinis organizmas, kuris vystosi dėsningai, pagal įtvirtintus mechanizmus.

Dabar mes suprantame, kas yra žmogaus kūnas ir kokie jo pagrindiniai rodikliai. Galima bandyti nustatyti normas, t.y. apibūdinti, kas yra normalu arba sveika žmogiškam kūnui.

Kelios pastabos. Pirma, norma visada yra socialinė, tai reiškia, kad vienos vietovės ar laikotarpio normatyvas netinka kitu metu ar kitoj vietoj. Antra, norma yra kintama, nes tiek istoriškai, tiek kūno raidos atžvilgiu ji nepastovi. Vaiko, paauglio ar senolio kūnai ar jo funkcijos kartais skiriasi labai daug, todėl ir skiriasi ir jų „sveikatos“.

Trečia, normos supratimas tiesiogiai priklauso nuo žinojimo, nuo mokslo lygio.

Viduramžiais ar antikoje sveikata turėjo kitus matavimus nei dabar. Rytoj jie taip pat bus kitokie. Todėl galim manyti, kad sveikatos normos skiriasi socialiai (geografiškai), gnoseologiškai (kinta nuo pažinimo lygio, mokslo), ir tik laikinai yra stabilios. Jas taip veikia ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, moralė ar politiniai pasikeitimai.

Tačiau pačios normos kintamumas arba nuolatinis kitimas nepaneigia būtinumo ją turėti ir apibrėžti. Jau vien dėl to, kad tam leidžiami pinigai. O ir dar dėl to, kad reikia nustatyti, kada reikia eiti į darbą (ar dirbti namuose), o kuomet nebereikia ir būtina gydytis. Taigi, ligos samprata yra būtina ekonomiškai, socialiai ir mediciniškai. Įdomu, tai ta pati norma ar skirtingos? Beje, klausimas ne retorinis. Ekonomika į ligą žiūri vienaip, medicinos sistema kitaip, o socialiniai institutai trečiaip. Greičiausiai ir normos bus nevienodos.

Tačiau man reikalinga viena ir bendra nuostata: kas yra paprastai funkcionuojantis organizmas, o kas yra jo veiklos nukrypimai. Aišku, jog tai pakankamai bendras apibūdinimas, pagal jį biuletenio negausi. Galima manyti, kad tai yra tam tikras kūno arba žmogiškojo organizmo veiklos pažeidimas. Galima numanyti, jog liga yra tam tikra „nuklydimų“ skalė, kurios kraštutiniais taškais turėtų būti gimimas ir mirtis. Apie dar negimusį sunku kalbėti, nors, deja, medicina tai jau daro. Apie mirusį tvirtinti, kad jis sveikas ar ne, būtų beprasmiška.

Taigi, gali būti lengva liga, stiprus susirgimas, mirtina liga. Visos jos bus ligos, o kur dar ligotumo įvardijimas. Noriu pabrėžti, kad atsiremiame į skalę, t.y. nuo nebuvimo iki pabaigos, taip vadinamos mirties. Todėl veik neįmanoma neabstrakčiai (neliteratūriškai) apibrėžti, kas yra liga.

Žinant apibrėžimų teoriją (kuri yra logikos mokslo dalis), galima paieškoti artimoje termino aplinkoje tokio dalyko, kuris geriausiai atskleistų esmines norimos sąvokos ypatybes. Ir tai turi būti paprastai suprantama ne tik specialistui, bet ir paprastam žmogui. Taigi, kas tiktų labiausiai. Manau, kad toks terminas yra balansas.

Tarptautinių žodžių žodyne rašoma: balánsas [pranc. balance — svarstyklės], pusiausvyra; esamų, atsirandančių ir nykstančių, turimų, įgyjamų ir išleidžiamų (prarandamų) vertybių, daiktų ar reiškinių santykis tam tikru momentu; apibendrinimas to santykio atžvilgiu. Nors yra ir lietuviškas žodis pusiausvyra, bet jis labiau tinka mechaninėms svarstyklėms, o ne mūsų elektronikai.

Taigi, balansas arba pusiausvyra yra santykis tarp sistemos išorės ir vidaus, santykis tarp vidujinių sistemų ir t.t. Atkreipsiu dėmesį į tai, jog balansas visuomet yra procesas, kurio pastovumas dažniausiai laikinas. Tiesa, pastarasis gali trukti labai ilgai ir labai trumpai. Radioaktyvūs elementai akivaizdžiai tai parodo: vieni gyvena milisekundes, kiti milijonus metų.

Bet grįžkime prie gyvos gamtos, prie žmogaus kūno. Kas čia yra balansas? Kas su kuo susibalansuoja?

Tam tikra bendra prasme balansas yra tokių organizmo sąlygų sukūrimas, kai jis sugeba išlikti ilgesnį laiką ir atsikartoti (daugintis). Kitaip sakant, biologiškai balansas yra procesas, užtikrinantis rūšies buvimą. Tai yra bazinis dalykas. Jis tinka rūšiai, todėl gali būti taikomas ir paskiram individui.

Bet kuris gyvas organizmas ima reikalingas sau medžiagas ar energiją iš aplinkos ir pašalina nereikalingas medžiagas ar energiją. Sakykim, tai paprasto prakaitavimo pavyzdys. Jei organizmas neturi tokių galimybių, vystosi anomalija, kūnas netenka dalies savo savybių ar funkcijų, todėl palaipsniui žūva. Tai galima vadinti „liga“. Šis apibūdinimas apima autoimuninius ar vėžinius susirgimus, gripą ar kitą užkrečiamą dalyką. Sąrašą galima tęsti ir toliau.

Apibendrintai kalbant, susirgimas yra balanso suardymas, kai organizmas neturi galimybių jo atstatyti. Čia galima ir reikia kalbėti apie gydymą.

Jei kūnas tampa nesavireguliuojantis, t.y. nesubalansuotas, tai tenka medžiagomis ar procedūromis grąžinti jį į reikiamą būvį. Tai galima apibrėžti kaip mediciną, tiesa, šis apibrėžimas yra gerokai per platus. Nors gerai pamąsčius, turėtume matyti spektrą priemonių, kurios iš medicininių gali tapti sportinėmis ir atvirkščiai.

Taigi, balanso tvarkymas priklauso ne tik medicinai, bet ir ekologijai, sportui, švietimui.

Dar svarbu pamatyti, kad žmonės, išmokę „sugyventi“ su savo susirgimu, pavyzdžiui, diabetu, tampa suderinami su aplinka ir tam tikra prasme „sveiki“. Bet tai jau atskira tema.

Organizmas (žmogaus kūnas) yra dar nedaug pažinta sistema. Jų elementus nagrinėjantis mokslas vis daugiau parodo, kad žino mažai. Randami nauji organai ir naujos organizmo funkcijos. Sakyti, kad mes galime valdyti mūsų kūnus, būtų naivu. Tegalima tvirtinti, kad esame to pažinimo kelio pradžioje.

Kūno vidinių ir išorinių sistemų balanso pažeidimai gali būti įvardijami kaip ligos, tiesa, labai abstrakčiai ir tuo pačiu gana netiksliai. Tačiau toks požiūris leidžia matyti nagrinėjimo kryptis ir tikslus. O tai jau – mokslo prerogatyva.