Pasitinkant Tarptautinę teatro dieną už reikšmingiausius 2023 metų darbus ir nuopelnus teatro menui Klaipėdoje kuriantiems teatralams įteiktos „Padėkos kaukės“. Labiausiai nusipelnę Klaipėdos teatralai pagerbti juvelyro Vido Bizausko sukurtomis „Padėkos kaukėmis“, pagamintomis iš sidabro, puošto auksu ir brangakmeniais.

Gedimino Sass nuotr.

Sprendimą dėl nugalėtojų priėmė komisija, sudaryta iš septynių teatro, muzikos, dailės, šokio, kultūros bei meno ekspertų: Sondros Simanaitienės, Jūratės Grigaitienės, Danguolės Ruškienės, Janinos Stankevičienės, Gitanos Gugevičiūtės, Lauros Geraščenko ir Romando Žiubrio.

Nominacijoje „Metų spektaklis“ apdovanotas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Sapnai ir kaktusai“ (režisieriai Robert Bondara, Alexander Ekman).

„Metų vaidmuo“ kategorijoje „Padėkos kaukė“ įteikta aktorei Dignai Kulionytei už Kiškio Lūpos vaidmenį spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ (Klaipėdos dramos teatras).

Nominacijoje „Metų režisierius (-ė)“ apdovanotas Jokūbas Brazys už spektaklį „Storas sąsiuvinis“ (Klaipėdos dramos teatras).

„Metų scenografijos“ kategorijoje „Padėkos kaukė“ įteikta scenografei Irinai Komissarovai už spektaklį „Fragmentas“ (Klaipėdos dramos teatras).

„Padėkos kaukė“ už nuopelnus teatro menui skirta Igoriui Reklaičiui už intensyvų ir daugiametį aktorinį darbą.

Šį šeštadienį, lapkričio 25 d., Klaipėdos dramos teatre ruošiamasi priimti išskirtinai didelį regos negalią turinčių lankytojų skaičių. Iš visos Lietuvos susirinks apie pustrečio šimto žmonių. Jie visi lankysis naujausiame šiame teatre jiems pritaikytame spektaklyje su garsiniu vaizdavimu – Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys). Šis renginys žymės ir rudenį tradiciškai intensyviausiai vykstantį „Esminių mazgų“ renginių ciklo etapo pabaigą.

Spektaklių pritaikymas tiek žmonėms su klausos, tiek su regos negaliomis yra sudėtingas, laiko reikalaujantis procesas, tad teatre jis vyksta gana lėtai. Pasak „Esminių mazgų“ ciklo renginius kuruojančios teatro kultūros renginių koordinatorės Linos Lencevičiūtės, šiuo metu repertuare yra šeši tokie spektakliai. Trys – su surtitrais žmonėms, turintiems klausos negalią. Tai „Saulės vaikai“ (rež. L. Groza), „Varovai“ (rež. E. Senkovas), „Fragmentas“ (rež. D. Krymovas). Dar trys su garsiniu vaizdavimu akliesiems bei silpnaregiams – „Tėvas“ (M. Kimelė), „Mūsų klasė“ (O. Koršunovas“) bei naujausias – „Storas sąsiuvinis“.

„Atsirinkdami spektaklį, kuriam norime ruošti garsinį vaizdavimą, atsižvelgiame į tam tikrus kriterijus. Svarbu, kad jis nebūtų labai ilgas, kad jame nebūtų daug projekcijų, vaizdo medžiagos ir šviesos efektų, kad jame matomas situacijas būtų galima gana paprastai atvaizduoti žodžiu, kad nebūtų pernelyg daug aktorių improvizacijų. Jei spektaklio vizualinė informacija pernelyg sudėtingai nupasakojama, tuomet garsinį vaizdavimą atliekantis žmogus nespėtų jo perpasakoti arba tai padaryti būtų per daug sudėtinga, tad auditorijai būtų sunku sekti vyksmą scenoje“, – pasakojo L. Lencevičiūtė.

Audiovizualinio vertimo tekstą „Storam sąsiuviniui“ parengė Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Laura Niedzviegienė, o komentavimą teatre atliks jos studentė Martyna Mačiuikaitė. Klaipėdos dramos teatre yra keli garsinio vaizdavimo mokymus praėję aktoriai, bet jie ne visada gali įsitraukti – vieni nori sukaupti daugiau žinių, kiti vaidina pritaikytame spektaklyje.

Rodant spektaklį su garsiniu vaizdavimu, aktoriai į sceną susirenka gerokai anksčiau, mat teatro lankytojų su regos negalia laukia garsinė įžanga. Jos metu aktoriai prisistato ir pasako, kas atlieka kokį vaidmenį, taip pat suteikiama galimybė lytėjimu susipažinti su scena – paliesti dekoracijas, rekvizitą, aktorius. Tokiu būdu kad ir prastai matydamas sceną ar visai jos nematydamas žmogus vis tiek turi supratimą apie erdvinę spektaklio pasaulio konfigūraciją.

Prasidėjus spektakliui lankytojai su regos negalia dėvi specialią ausinę, tad vienu metu klausosi ir spektaklio vyksmo, ir jį lydinčio garsinio vaizdavimo specialisto komentarų – kaip scenoje keičiasi aktorių padėtis, kokius veiksmus jie atlieka ir t.t.

Anot L. Lencevičiūtės, šįkart teatre susirinksiantis aklųjų ir silpnaregių skaičius tikrai didelis, paprastai jų būna mažiau.

„Manau tai sutampa ir su tuo, kad rudenį visada akcentuojame savo socialinei tematikai skirtas iniciatyvas, tad žmones su įvairiomis negaliomis buriančios organizacijos jau laukia šio metų laiko“, – teigė ji.

Lankytojus pasitinkančios administratorės ir teatro savanoriai visada pasiruošę padėti įvairių poreikių turintiems žmonėms, jei reikia palydėti į vietą, suteikti reikiamą informaciją ir pan.

Šį šeštadienį taip pat ruošiamasi pasirūpinti kuo didesniu lankytojų komfortu.

„Priimdami nematančius lankytojus atsiremiame ir į techninius iššūkius, jei atvyksta didesnė žmonių grupė, teatras neturi reikiamos sinchroninio vertimo įrangos, ją įsigyti brangu, tad turime skolintis arba nuomotis – tai kaskart mums kainuotų apie 2000 eurų. Esame labai dėkingi, kad jau trečią kartą šią įrangą mums skolina Kauno dramos teatras“, – apie teatre nuveikiamus namų darbus pasakojo L. Lencevičiūtė.

Spektaklis „Storas sąsiuvinis“ rodomas lapkričio 24 d. (penktadienį) ir 25 d.( šeštadienį). (25 d. su pritaikymu žmonėms, turintiems regos negalią).

Prieš porą savaičių vienas žavingas jaunuolis tarstelėjo, kad Klaipėdos dramos teatras su tokiu repertuaru toli nenuvažiuos. Kadangi esu teatro fanė, pradėjau ginti jį ir burbuliuoti: o kas čia nepatinka, įdomūs spektakliai, puikus festivalis ,,TheAtrium”.

Jaunuolis prieštaravo: ne, pernelyg jau į didelius menus teatras nuėjo, na ir negali teatras būti pilnavertis, nestatydamas visų žanrų spektaklių. Aha, pamaniau, komedijų jaunuoliui pritrūko! Tikrai! Jis visiškai rimtai pasakė, kad teatro repertuaras turi būti įvairus. Jaunuolis nebuvo šiaip praeivis gatvėje. Netgi pats vaidinęs šio teatro scenoje.

88-ajame Klaipėdos dramos teatro sezone jau spėjau pamatyti tris spektaklius. Vieną premjerą ir dar du šiųmetinius, tik iš praeito sezono. Be abejo, nei vienas iš jų nebuvo komedija. Nors neparašyta, kad tragedija. Bet patirtis artimesnė tragedijai nei dramai. Gal būčiau apie tai ir nesusimąsčius, jei ne paskutiniojo spektaklio atmosfera: teatro fojė ir salėje – prieblanda, žmonių tikrai netiršta, užimta maksimu 2/3 salės.

Jaunojo režisieriaus, Oskaro Koršunovo mokinio, Jokūbo Brazio ,,Storas sąsiuvinis” – geras spektaklis. Skaudus, tamsios atmosferos ir nuotaikos. Tikrai ne šviesesni buvo ir du prieš tai žiūrėti: ,,Vakarų krantinė” – ir vizualinė juoduma, kur veiksmas vyksta juodam vandeny, ir turinio prasme, kitam spektaklyje – ,,Fragmente” – bent gaisras buvo, vis akis spalvomis pasidžiaugė, bet turinys tai kaip po gaisro.

Beje, ,,Storą sąsiuvinį” žiūrėjau iš karto po ,,Fragmento” – nudžiugino ekologinis požiūris – scenografija buvo ta pati. Nejuokauju, veiksmas vyko toje pačioje scenoje sumontuotoje laiptinėje.

Bet nukrypau į detales. O norėjau parašyti, kad ir man po trijų spektaklių pasidarė per daug juodumos. Šviesos fojė prislopintos, visi mes juodai apsirengę, kavinėje irgi tamsu. Tai gal bent žvakes tada ant staliukų reiktų uždegti?

Pasilyginkime su Vilniumi: spektaklio vakarą Operos ir baleto teatras tviska visais sietynais, įpareigodamas ir publiką muzikos ar šokio šventei, kurios svečiai – pasitempę, ir šampano purslai ar karštas šokoladas su Hennessy taure tam vakarui pakylėja kiekvieną.

Tai gręžiuosi vėl į Klaipėdos dramos teatro repertuarą: manęs, aišku, neatsikratys jis ir statydamas spektaklius vien apie kančią. Bet bėda, kad uostamiestyje ne tiek daug mėgstančių kankintis už pinigus. Ir visiškai sutinku jau dabar su tuo jaunuoliu. Taip, pilnavertis teatro repertuaras turi būti įvairus. Turi būti spektaklių įvairiam žiūrovui. Nemanau, kad gerą komediją pastatyti yra lengva ir paprasta. Greičiau atvirkščiai – sudėtinga ir pavojinga. Ar tik ne paskutinė buvo prieš ketvertą metų P. Gaidžio režisuotas ,,Paradas”? Atrodo, keturis kartus parodė ir nuėmė? Aišku, apskritai, kadangi esame kryžių ir lietaus šalis, komedijas mažai kas stato. Tik Vilniaus Mažojo teatro ,,Madagaskaras” nemirtingas.

Rašau todėl, kad labai mažai kokybiškos diskusijos apie kultūrą Klaipėdoje. Ir apie teatrą konkrečiai. Klaipėdiečiai ilgai laukė atsidarančio po remonto teatro, labai daug tikėjosi. Vertinu teatro pastangas dirbti su tikrai intelektualia literatūrine medžiaga, bet kartu neapleidžia mintis, kad geras teatras sugeba pasiūlyti žiūrovui įvairovę. Klaipėdiečiai nori ir klasikos, ir istorinių dramų, ir poetinio teatro. Ar tai yra superuždavinys? Padiskutuokim.

„Ir vėl su manimi gavosi jausmingai“, – pasibaigus interviu su savotiška rezignacija jį apibendrino Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė. Greičiausiai ji teisi, bet būtų keista, jei scenoje bet kokius vidinius stabdžius atleidžianti ir savo vaidmenis įkraunanti pačiais asmeniškiausiais bei giliausiais išgyvenimais kūrėja staiga imtų ir atsiribotų.

Nuošalus stalelis teatro kavinėje, maža juoda kava ir beveik greitakalbe beriami atsakymai, atrodė, kad E. Jackaitė nė akimirkai nedvejoja, net pasakodama kažką itin asmeniško. Tai vienas iš jos skiriamųjų bruožų – ne kartą dėl viešumo apsibrozdinusi, ji visada renkasi būti atvira. Šio atvirumo nereikia painioti su naivumu – E. Jackaitė yra jautri, pozityvi, bet taip pat ji labai kieta, ryžtinga, versli. Jos aistra – teatras, imperatyvas – meilė, o didžiausias pasiekimas – vaikai.

Renatos Janulynienės nuotr.

Stebint iš šalies atrodo, kad tikrai ne visi taip gerai supranta viešumo reikšmę kaip jūs – su savo didžiule sekėjų bendruomene socialiniuose tinkluose dalinatės asmeninio gyvenimo fragmentais, taip pat kviečiate juos į spektaklius. Turite tiesioginio ryšio priemonę su tūkstančiais žmonių. Iš kur užaugo ta bendruomenė?

Tai nutiko labai natūraliai, be jokio dirbtinumo. Mane prakalbinti niekada nebuvo sunku. Esu nuoširdi ir visada tokia buvau. Gal dabar tik pradėjau mokytis patylėti ir tai ateina per patirtį Pagalbos moterims linijoje – išklausyti, išgirsti, pabūti tyloje, nepridurti, neužbėgti už akių. Kai su kursiokais atėjau į teatrą, man buvo 22 metai, Jokūbui – tik metukai (aktorės sūnus, režisierius Jokūbas Brazys – aut. past.), na, ir mus tuomet kalbino žiniasklaida – juk buvome naujas Povilo Gaidžio kursas, naujovė. Pamenu, kažko paklausė apie mamą, o aš tiesiai ir pasakiau, kad jos nėra mano gyvenime, nuo to ir prasidėjo – skambi antraštė, jautri istorija – tokios žmonėms patinka, tad tai buvo plačiai eskaluojama.

Atsigręžus atgal dėl kai kurių dalykų dabar jaučiu gėdą, ne kartą verkiau dėl savo interviu, per savo atvirumą esu nemažai nukentėjusi. Šiandien esu atsargesnė, daug ko atsisakau. Rūpinuosi dėl artimiausių žmonių. Labiausiai visada noriu apsaugoti juos.

Kalbant apie viešumą, reikia pabrėžti, kad nenoriu ir niekada nenorėjau, jog manęs gailėtųsi. Aišku, kai buvau vaikas, man labai skaudėjo dėl to, kad šalia nebuvo mamos, bet kaip moteris labai ją myliu ir supratu. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kaip atsargiai reikia liestis prie kito žmogaus likimo – visi turi savo istoriją, savo skaudulius.

Bendraudama su sekėjais dalinatės ir reklaminiu turiniu, kaip reaguojate į nuomonę, kad tai nesiderina su elitine teatro aktorės profesija?

Neskirstau, kas elitinė, o kas ne elitinė veikla. Reklama man yra darbas, svarbu honoraras, ir svarbu sąžiningai atlikti tą darbą, jį apsiėmus nemeluoti sau bei kitiems. Pavyzdžiui, negeriu alkoholio, tad negaliu jo reklamuoti. Man svarbiausia nieko neapgauti, pirmiausia savęs. Lygiai taip pat ir teatre, tikiu, kad savo profesijos ribose reikia viską daryti maksimaliai geriausiai.

Kartą televizijos seriale vaidinau prokurorę ir ten buvo scena, kai reikėjo šokti striptizą. Įsivaizduoji? Striptizą! Rodos, kaip taip galima! Ne. Scenoje mes, aktoriai, galime būti bet kas. Scenoje mes sau nebepriklausome – nei mūsų balsas, nei mūsų kūnas. Atsiduodame, neatsirinkinėjame. Jei pasitikime režisieriumi, tuomet negalime sakyti, kad duosiu plaučius, balsą, bet štai, pavyzdžiui, krūtis yra tik mano zona. Tai neprofesionalu. Nuogas kūnas pats iš savęs nėra blogis. Mes turime tiek, kiek turime ir tame nieko gėdingo.

Gal galite pasidalinti, nuo ko viskas prasidėjo, kas traukė į aktorystės studijas, į teatrą?

Manau, kad viskas ateina iš šaknų. Mano mama buvo gimnastė, kandidatė į sporto meistres, skaitovė. Tėtis rašė eilėraščius, vaidindavo dramos būreliuose. Neseniai sužinojau, kad ir mano senelis Liudvikas, mamos tėtis, taip pat rašė eilėraščius. Beje, vienas iš jo eilėraščių buvo skirtas Elijai – galvojo, kad toks bus mano mamos vardas. Mano sūnaus vardas Elijas. Neįtikėtinas sutapimas. Kai sužinojau, o tai buvo jau kuris laikas po Elijaus gimimo, buvau priblokšta minties, kaip stipriai mes esame susiję, kokios tvirtos gijos sieja mus, esančius čia, žemėje, ir ten, amžinybėje.

Taigi, numanau, kad polinkis į meną eina iš kartos į kartą, kažkoks genetinis kodas. O dabar atrodo, kad nieko daugiau ir nesugebėčiau daryti.

Mokykloje dažnai girdėdavau, kad man tiktų studijuoti aktorystę. Suklusdavau, nes pati savimi nelabai pasitikėjau, atrodė, kad tik labai ypatingos mergaitės tampa aktorėmis. Dvejojau, bet galiausiai nutariau pamėginti. Kaune baigusi 12 klasių, išsiruošiau į stojamuosius Klaipėdoje, kažkodėl net nepagalvojau apie konservatoriją Vilniuje. Tik daug vėliau suvedžiau galus – juk esu gimusi Klaipėdoje, mama pradėjo mane gimdyti kino teatre. Štai dėl ko tas miestas mane taip traukė.

Man labai pasisekė – iš 120 kandidačių studijuoti buvome atrinktos tik keturios. Tai neįtikėtina. Tada jau patikėjau, kad gal vis dėlto viskas ne atsitiktinumas, atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir kurso vadovas Povilas Gaidys manyje kažką įžiūrėjo. Bet turiu pripažinti, pradžia ėjosi sunkiai, pirmame kurse nesisekė – buvau labai kompleksuota, užsidariusi, labai slėpiau savo emocijas, varžiausi ir gėdijausi. Atrodė, kad kiti atsiveria kur kas lengviau.

Užsiaugintus apsauginius šarvus nusimesti labai sunku, kaip jums tai pavyko padaryti?

Mano artima bičiulė, vienuolė, sesuo Liucija sako, kad „visi mes riboti ir žaizdoti“. Pastaruoju metu daug apie tai skaitau – slepiamės, nes esame sužeisti. Visiškai išlaisvėjau ir tam raktą atradau gal tik būdama keturiasdešimties. Tai ypatingas amžius, moterys, nebijokite laiko.

Man padeda, jei juntu, kad manimi tiki, atveria meilė ir pasitikėjimas. Jei žmogus pas mane ateina su meile, esu nuginkluojama iki begalybės, atsiversiu ir būsiu visiškai tikra, be jokių filtrų.

Studijų metais tai labai gyvai pajutau per bendravimą su šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūte. Ji mūsų kursą ėmėsi globoti pirmais studijų metais ir pamenu, kad man ypatingą poveikį padarė jos vedami užsiėmimai su kaukėmis. Mes kiekvienas gamindavomės kaukes ir užsidėję jas turėdavome atlikti įvairias užduotis. Kaukė mane permainydavo – atsipalaiduodavau ir atsiverdavau, pasikeisdavo net mano balsas, emocinis užtaisas, tiesiog išsprogdavau, visiškai išsilaisvindavau. Visi stebėjosi, kas čia man pasidarė, juk paprastai scenoje buvau kiek rezervuota ir kompleksuota.

Kitas dalykas – D. Tamulevičiūtė mane mylėjo ir manimi pasitikėjo, tą labai jutau. Dėl to galėjau atlikti bet kokią jos skirtą užduotį ir tai padaryti geriausiai kaip įmanoma.

Kurį laikotarpį teatre, kurį vaidmenį išskirtumėte kaip kertinį, su kuriuo jaučiatės stipriausiai paaugusi kaip aktorė?

Save vertinu objektyviai. Nemažai metų buvau pakankamai vidutinė, niekuo neišsiskirianti aktorė. Daug galinti, bet neparodžiusi savo galimybių. Dabar galvoju, kad viskas keistis pradėjo tada, kai Oskaras Koršunovas režisavo spektaklį „Pašaliniams draudžiama“. Šiame spektaklyje vaidinu Biržos direktorę, tiesa, turėjo būti kitas vaidmuo, bet O. Koršunovas nusprendė, kad būsiu Valdininkė. Prisimenu, kad man buvo labai lengva, paprastai personažai gimsta sunkiai, reikia daug pastangų, o tąkart buvo nepaprastai lengva. Kas ten vyksta? Aš išeinu ir dainuoju „dulkėtuose kabinetuose mes senstame iš lėto“ – prieš mane mikrofonas o aš tiesiog stoviu ir dainuoju. Supratau, kad nieko nedarau, jokių pastangų, o viskas vyksta tarsi savaime, žmonės klausosi nuščiuvę, žiūri į mane. Kaip svarbu būti organiškai, tarsi nesistengi, bet iš tavęs istorija liejasi. Pagavau tą principą. Už šį vaidmenį buvau nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“.

Manyje vėl pakėlė galvą ta savimi nepasitikinti mergaitė – pirma reakcija buvo instinktyviai klausti, „kas dar iš mūsiškių nominuoti“, negalėjau patikėti, kad pastebėjo mane.

Paradoksalu, bet pačiai kur kas svarbesnis ir ypatingesnis yra Zochos vaidmuo iš kito O. Koršunovo spektaklio „Mūsų klasė“.

R. Bolgov nuotr.

Zocha tikrai verta visų įmanomų apdovanojimų ir ji man labai brangi. Taip išrašytas vaidmuo – kiekvienos aktorės svajonė: scenoje augini personažą nuo vaikystės mokyklos suole iki senatvės, atskleidi daugybę asmenybės briaunų. Net pagyrimais per daug nesišvaistantis sūnus Jokūbas pažiūrėjęs „Mūsų klasę“ sakė, kad Zocha tais metais iš visų jo matytų spektaklių (o jis matė visus) jam paliko didžiausią įspūdį. Jei Zocha būtų buvusi pastebėta, turbūt nebūčiau taip nustebusi, bet nepastebėta liko ne tik ji. Labai gaila, pats spektaklis „Mūsų klasė“, manau, buvo nepelnytai nepastebėtas.

Zochą įvardijate kaip vieną ryškiausių savo vaidmenų – „Mūsų klasės“ premjera vyko 2019 metais. Ar einant laikui šis vaidmuo rezonuoja taip pat stipriai, gal atsiskleidžia kažkokios pradžioje nematytos jo briaunos?

Tas spektaklis visada kintantis ir mano Zocha taip pat, natūralu, kad bėgant laikui scenoje kaskart turi naujų atspalvių, kaskart vis labiau subrandinta. Augame, klumpame, esame liūdni ar pakylėti, tai mus, aktorius, veikia scenoje, juk kiekvieną personažą įelektriname savimi. Prieš jokį kitą spektaklį taip stipriai nesijaudinu, kaskart „Mūsų klasės“ laukiu su virpuliu, o prieš eidama į sceną visada sukalbu ir trumpą maldą, juk visa ta skaudi istorija vyko iš tikrųjų, tai yra tikra.

Mano Zocha, kaip jau sakiau ne kartą – labai spalvinga, ji trykšta gyvenimu, ji priima jai tenkančius išbandymus, bet niekada nepasiduoda ir nenustoja tikėti. Kitaip neišgyventų. Daug kas pasidavė, bet ne Zocha, ji tokia vitališka ir nėra nieko, ko ji neišspręstų, jokio iššūkio, su kuriuo nesusitvarkytų.

Man labai įstrigo vienos kritikės frazė, kad Zocha Menachemo glėbyje vaduojasi nuo visa klaikuma užgriuvusio pasaulio. Man tai labai brangi įžvalga, Zocha nuolat eina peilio ašmenimis, bet turi vieną meilės akimirką ir joje paskęsta su kitu žmogumi, tai – vienintelis išsigelbėjimas. Menachemo glėbyje ji akimirkai pamiršta pasaulį, pasikrauna, kad galėtų išlikti absoliučiame realybės siaube. Kaip kūnui reikia maisto ir vandens, taip ir sielai reikia ją į priekį vedančių akimirkų.

Zochai tenka tokios aplinkybės, kad nežinia kaip būtų įmanoma išgyventi, bet ji niekada nepasiduoda ir visada renkasi meilę. Per tai joje matau ir save, nepaisant visko, ką teko išgyventi, taip pat visada renkuosi meilę. Labai ją myliu ir labai ja žaviuosi.

Apie Holokaustą daug pasakojimų – knygų, spektaklių, dailės kūrinių ir t. t., kuo ypatinga „Mūsų klasė“? Kodėl, jūsų nuomone, svarbu pamatyti šį spektaklį?

Privalome realybei pažiūrėti į akis. Privalome pripažinti savo klaidas ir iš jų pasimokyti, jei to nepadarysime – vėl klysime.

Mes esame šio spektaklio personažai, o jie yra mes. Nėra geruolių ir blogiukų. Tai – susitikimas su savimi. Kaskart „Mūsų klasės“ metu man šiurpsta oda, akyse kaupiasi ašaros ir jaučiu didžiulį siaubą. Kaip aktorė galėčiau bandyti apsisaugoti nuo stiprių išgyvenimų, slėptis už kokio vidinio bloko, bet to nedarau – nenoriu būti drungna, giliai jausti yra žmogiška.

Tai, kas vyksta scenoje, atrodo taip baisu, kad tai sunku suvokti, bet nuo to negalima pabėgti ar nusisukti. Režisierius nenorėjo nieko pasmerkti, spektaklyje kiekvienas turi šansą, žiūrėdami „Mūsų klasę“ žiūrovai yra kviečiame apmąstyti, ką patys darytų siaubingoje situacijoje.

Jūsų klausantis matyti, kad personažai, tokie, kaip Zocha, yra ne tik įrašas vaidmenų sąraše, bet ir svarbūs asmeninio tobulėjimo kelyje. Kalbant apie tobulėjimą, kaip apibendrintumėte, per ką labiausiai jaučiate atėjus profesinę brandą?

Esminis momentas, kai supratau, kad reikia nebijoti savo traumų, savo skausmų ir duobių. Visa tai reikia ne slėpti kažkur savyje, o išsprogdinti scenoje – personažas yra mano galimybė viską išleisti ir ištaškyti be jokio rezervo.

Štai, Lauros Grozos spektaklyje „Saulės vaikai“ vaidinu Melaniją, kol dirbome kartu su režisiere, buvo tikrai nelengva. Kažkodėl atrodė, kad ji manimi nepasitiki, tad jaučiausi susikausčiusi. O kai režisierė išvyko, mano Melanija tarsi atsigavo – ji ir klastinga, ir gailestinga, ir atsidavusi, ir kvailė, ir protinga, ir labai mylinti. Nesikratau nė vieno jos atspalvio. Pradžia buvo nelengva, bet už šį vaidmenį, už Melaniją, buvau nominuota „Padėkos kaukėms“. Sunku įvardinti, kas įvyko, bet supratau, kaip saldu būti savimi – pasitikėti savimi ir naudotis savimi.

Scenoje išnaudoju visą save – čia ir mano terapijos, ir tai, ko kažkada ieškojau Indijoje – viskas teatre.

Kitame spektaklyje, Agatos Dudos-Gracz režisuotame „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo dar vienas lūži – yra scena, kur dalis aktorių apsinuogina. Aš taip pat nugalėjau save ir kai tai padariau – viduje tarsi kažkas
sprogo, ir verkiau, ir apėmė absoliuti ramybė. Toje akimirkoje susiliejo visas gyvenimas, jo praradimo ir atradimo atspalviai. Tai buvo labai stipru.

Viskas įvyko kūrybinio proceso metu, mums nebuvo griežtai nurodyta, kas ką turime padaryti, visi pasirinkome savaip. Pamenu, režisierė klausė, kiek jai leisime mus nurengti, o aš pasakiau „kiek reikės, tiek ir renk“ ir tik pasakiusi supratau, ką pasakiau. Jaudinausi, bet man labai padėjo sūnaus palaikymas. Kai papasakojau Jokūbui, jis juokėsi, sakė, „ko jūs ten taip tą savo kūnelį saugote?“, nesuprato nuogumo baimės. Galiausiai klausė, ar pasitikiu režisiere. Agata pasitikėjo manimi. Aš pasitikėjau ja. Žengiau žingsnį link scenoje dar laisvesnės savęs. Be jokių „čiurikų“.

Jūsų minimi tektoniniai asmenybės lūžiai sutankėjo pastaraisiais metais – „Saulės vaikų“ premjera 2020 metų rudenį, „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera 2021 m. vasaros pradžioje.

Tikrai taip. Viskas po 40 metų. Sakiau, kad tada prasideda ypatingas laikas. Iki tol būdavo kitaip. Pamenu, pavyzdžiui, Povilo Gaidžio režisuotą spektaklį „Lilijomas“. Aš – Julija, man ant rankų miršta mylimasis. Prieš išėjimą į sceną vaikščiodavau ir mintyse save ruošdavau, tiesiog pumpuodavau, ieškodavau savyje kažkokios skaudžios istorijos. Dabar žiūriu atgal ir atrodo, kokia durnė, kokia nesąmonė!

Nenoriu prisišnekėti, bet tai, ką jaučiuosi supratusi, man yra labai didelis ir brangus dalykas, tikiuosi, taip ir liks. Tai šimtaprocentinio buvimo akimirkoje pojūtis – išėjau į sceną ir reaguoju į tai, kas joje vyksta čia ir dabar, tą akimirką. Ne kažkokia paruošta emocija, bet tikra, autentiška reakcija be jokių triukų. Reikia girdėti, matyti, jausti partnerį scenoje ir viskas vyksta tarsi savaime.

Kelis kartus paminėjote režisierę A. Duda-Gracz. Apie vaidmenį jos naujausiame spektaklyje „Meilė“ prieš jo premjerą esate sakiusi, kad ruošdamasi atsirėmėte į giliausias asmenines traumas. Atrodo, kad darbas pas ją buvo sunki patirtis, bet labai ją giriate?

Su Agata buvo labai įdomu dirbti. Kaip ji mus visus atrakino! Jutau begalinį pasitikėjimą ja ir jos tikėjimą mumis, aktoriais.

„Meilėje“ ji mane pakvietė vaidinti keturis vyrus palaidojusią našlę, nusigėrusią ir bijančią išblaivėti moterį, kurios gyvenimas – siaubingas skausmas.

Przemyslaw Jendroska nuotr.

Pamenu, kai režisierė visiems perskaitė savo parašytą pjesę – nuliūdau. Verčiau tuos puslapius, bet apie mano personažą beveik nieko nėra. Kur aš? Kur ta Našlė? Našlės personažui rašytas asmeniškas Agatos laiškas buvo nuostabus, bet pačiame spektaklyje jos beveik nemačiau. Net nuėjau pas režisierę pasikalbėti, o ji žiūrėdama į akis nuoširdžiai paklausė, ar ja nepasitikiu. Tuo viskas ir pasakyta – pasitikiu.

Nėra atsitiktinumų, buvau didelio svarbaus dalyko dalimi. Vėliau supratau, kad gavau šį vaidmenį, kad geriau suprasčiau savo mamą, kad ją pateisinčiau, įeičiau į jos skausmą. Atrodė, kad vaidmuo kažką viduje labai giliai atliepė. Scenoje net nustėrstu, akimirkom, rodos, krentu į bedugnę, o su manimi visi mano mylimiausi žmonės, turintys priklausomybę nuo alkoholio. Scenoje jie visi manyje įsikūnija ir pereinu jų kelią. Ne šiaip sau viskas gyvenime, tad ir šis vaidmuo turėjo ateiti ir tapti mano vidinio gijimo dalimi.

Jūsų vaikai taip pat savotiškai pasekė jumis. Vyresnysis sūnus Jokūbas Brazys – režisierius. Vasarį teatre vyko jo režisuoto spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera. Jaunesnįjį, Eliją Malinauską žiūrovai yra matę ir teatro scenoje, o dabar visai neseniai jis labai sėkmingai pasirodė pagrindiniame vaidmenyje filme „Drugelio širdis“. Džiaugiatės jų pasirinkimu ir polinkiu į teatrą, vaidybą?

Mano vaikai… Jie yra mano veidas, mano istorija, mano siela, mano kūnas ir kraujas. Nieko nebereikia apie save sakyti – jie yra mano vizitinė kortelė, mano mokytojai. Sunku rasti žodžius, kuriais galėčiau tai apibūdinti. Mūsų namuose yra neįsivaizduojamai daug meilės.

Didžiuojuosi abiem savo vaikais. Abu jie – didelės asmenybės, su savo nuomone, pozicija, jaučiantys begalinę laisvę. Žinau, kad jų stiprybės pamatas yra mano beribė meilė. Jie laisvi ir drąsūs būti savimi dėl to, kad yra taip stipriai mylimi. Kol esu gyva, jie visada mano maldose.

INFORMACIJA

Kovo 30 ir 31 d. Eglę Jackaitę bus galima pamatyti atliekant Zochos vaidmenį spektaklyje „Mūsų klasė“, o balandžio 6 d. Ponios Našlės Vakarienės vaidmenį spektaklyje „Meilė“.

Parengta pagal kultūros ir meno žurnale „Durys” publikuotą interviu.

Jau šį penktadienį Klaipėdos dramos teatre įvyks ilgai laukto Jokūbo Brazio režisuojamo spektaklio pagal Agotos Kristof romaną „Storas sąsiuvinis“ premjera.

Likus vos kelioms dienoms iki jos, spektaklio kūrėjai įsileido į repeticiją ir pasidalino vis dar vykstančio kūrybinio proceso realybe – kruopščiai ir tiksliai dėliojamu spektaklio pasakojimu, apimančiu viską – nuo aktorių darbo iki techninių sprendimų.

Domo Rimeikos nuotr.

XX a. literatūros klasikos gretose esantis vengrų kilmės šveicarų rašytojos A. Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“, kaip ne kartą minėjo jo autorė, rašytas remiantis autobiografiniais faktais. Tie faktai – karo ir pokario metų patirtys.

Romane pasakojama, kaip norėdama apsaugoti savo vaikus, brolius dvynius (aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys), mama (akt. Toma Gailiutė) juos išveža iš miesto pas močiutę (akt. Alina Mikitavičiūtė). Mamos palikti jiems svetimoje ir atšiaurioje aplinkoje broliai dvyniai susigalvoja griežtą treniruočių sistemą, turinčią išugdyti sielos ir kūno atsparumą. Siekdami išgyventi nužmogėjusioje aplinkoje jie turi prisitaikyti. Broliai treniruoja net savo kalbą – aprašydami savo gyvenimą, susitikimus su aplinkiniais, storame sąsiuvinyje stengiasi įvardinti tik faktus, neužrašyti emocijų.

Po atviros repeticijos režisierius Jokūbas Brazys prisiminė spektaklio atsiradimo istoriją ir jo metamorfozes.

Pasirinkęs spektaklio pamatu A. Kristof knygą „Storas sąsiuvinis“, iš pradžių aktoriams sakė, kad jo nedomina romane kertinę vietą užimanti karo tema, bet jau kitą dieną prasidėjo Rusijos inicijuotas karas Ukrainoje, tad karo tema tapo net labai svarbi. Spektaklis buvo pradėtas kurti 2022 m., bet dėl vieno iš pagrindinių veikėjų traumos buvo nukeltas į 2023 m., beveik metus trukusi pauzė vėl modifikavo požiūrį į medžiagą.

„Per metus pripratome prie naujienų, prie visko, kas vyksta. Metų pertrauka patraukė šoko būseną į šoną. Tapome kaip tie vaikai „Storame sąsiuvinyje“ – jiems karas tiesiog egzistuoja, tai jų realybė, jie prie jo absoliučiai pripratę“, – pranešime cituojamas J. Brazys.

Suvokimas, kad atsiranda pripratimas prie siaubo skatina išlikti sąmoningiems, neprarasti jautrumo, nenusukti žvilgsnio ir dėmesio į šoną nuo kančios.

Vieną iš svarbiausių spektaklio personažų, brolius ne itin noriai globoti apsiimančią senelę, kurti atiteko aktorei A. Mikitavičiūtei. Ji pasakojo, kad grubios moters vaidmuo jai pasirodė įdomus, daugiaplanis. Vos sužinojusi, kad bus kuriamas spektaklis pagal A. Kristof knygą, A. Mikitavičiūtė „Storą sąsiuvinį“ susirado ir perskaitė.

„Ši knyga mane pritrenkė, ją skaitant ėmė įvairūs jausmai – ir baisu, ir šiurpu, kai kurių vietų net nesinorėjo skaityti, – pasakojo aktorė. – Negaliu sakyti, kad ji mane sužavėjo, bet džiaugiuosi, kad ją perskaičiau. Mažai esu skaičiusi tokių šiurpių dalykų. Kita vertus, kai vyksta karas ir kai žiniasklaidoje matome pačius įvairiausius vaizdus iš jo, ta knyga nebėra tokia šiurpi.“

A. Mikitavičiūtė atskleidė, kad įkvėpimą savo nestereotipinės senelės personažui rado realiose moteryse, „buvau Portugalijoje, lankiausi nedideliame miestelyje prie Atlanto vandenyno ir ten mačiau daug tokių moterų – jos našlės, jų vyrai žuvo išplaukę į jūrą. Jos liko vienišos, niekada nebeištekėjo, net rengiasi specifiškai – tik pamatai ir žinai, kad čia našlė, kurios vyras žuvo jūroje“. Anot aktorės, šios moterys puikiai geba savimi pasirūpinti, iš išorės jos atšiaurios, jų veidų išraiškos ne itin draugiškos, bet išorinis grubumas nebūtinai reiškia, kad širdis tokia pat sugrubusi, „išorė yra viena, o žmogaus vidaus niekas nežino“. Dėl to kurdama savo vaidmenį A. Mikitavičiūtė siekia ne tik perteikti senelės charakterio kietumą, bet ir ieško joje šviesos bei vilties.

Iš pirmo žvilgsnio A. Kristof kūrinys neatrodo labai šviesus, bet paviršinis personažų grubumas dažnai yra tik priedanga jautrumui. Atžariai besielgiantys broliai nedvejodami padeda kiekvienam, kam reikia jų pagalbos. Šiurkšti jų močiutė, vietos gyventojų vadinama ragana, rūpinasi savo anūkais, o už atšiauraus jos fasado slypi aiškios moralinės vertybės.

Brolius dvynius pas močiutę paliekanti mama taip pat yra kad ir skaudi, bet šviesos žinutė spektaklyje, „mama, visur kur ji pasirodo – pasirodo per verksmą ir nelaimę, karo metu nėra motinų, kurios neverkia, – kalbėjo šį personažą kurianti aktorė Toma Gailiutė. – Bet mamos ašarose ir skausme slypi besąlygiška meilė, palaikanti ir stumianti pirmyn viltis. Baisiausias mamai sprendimas yra priimamas iš meilės, noro apsaugoti vaikus. Įprastai visais būdais stengtumeisi išvengti atsiskyrimo nuo vaikų, bet čia tai yra neišvengiama, kad juos išgelbėtum, kad turėtum vilties, kad jie išgyvens, turi juos palikti“.

Digna Kulionytė spektaklyje kuria Kiškio Lūpos, brolių dvynių senelės kaimynės dukros vaidmenį. Šio personažo likimas „Storame sąsiuvinyje“ itin tragiškas, ji miršta po grupinio išprievartavimo.

„Skaudina personažo paradoksalumas, atsiskleidžiantis tiek jos linijoje, tiek mirtyje – ji taip troško meilės. Paskutiniame sakinyje apie ją rašoma, kad Kiškio Lūpa guli sudžiūvusio kraujo ir spermos baloje, o jos veide šypsena. To tiesiog neįmanoma suprasti. Šių dienų aktualijos mano personažo tragiškumą dar labiau išryškina, juk kai skaitai knygą, net jei žinai, kad ji paremta tikrove, vis tiek žiūri, kaip į romano veiksmą, bet kai sužinai apie Bučą, apie tai, ką patiria moterys ir mergaitės Ukrainoje – Kiškio Lūpa įgauna visai kitą svorį. Kiekvienas žodis yra tiesa“, – kalbėjo aktorė. Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nors romano realybė brutali, personažai savo žiaurioje tikrovėje ieško gėrio, „Kiškio Lūpa nuolat visiems kartoja „mylėkit mane“, ji nuoširdi, ji šaukiasi meilės, bet gaila, nes ji, vaikas, nežino, kas yra meilė. Ji pripratus prie pliaukštelėjimo per užpakalį, bet nežino, ką reiškia apglėbimas ar paglostymas, jos meilės kalba ne tokia.“

Geresnius laikus seniai mačiusios daugiabučio laiptinės fone (scenografija Marius Nekrošius) susitelkiantis „Storo sąsiuvinio“ pasaulis žiūrovams atsivers jau vasario 10, 11, 12 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

INFORMACIJA

Spektaklio režisierius J. Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus, vaizdo projekcijų autorius Albertas Vaitiekus. Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.

Jų pasaulis žiaurus, tad norėdami jame išlikti, jie turi savo sielas išvalyti nuo švelnaus sentimentalumo. Su aklu užsispyrimu jie alina savo kūnus sunkiais fiziniais pratimais ir mokosi gyventi neveikiami jausmų. Jei kažkam reikia maisto – jie pasidalins, jei kažkas norės mirti – jie taip pat padės. Tokie yra iki šiol skaitytojų vaizduotę jaudinantys broliai dvyniai iš Agotos Kristof romano „Storas sąsiuvinis“.

Režisierius Jokūbas Brazys pagal šį modernios klasikos kūrinį kuria spektaklį Klaipėdos dramos teatre, o brolius scenoje įkūnys aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys. Likus savaitei iki premjeros jie dalinasi savo mintimis apie „Storą sąsiuvinį“, savo personažus ir darbą su J. Braziu.

Papasakokite apie pirmą susitikimą su knyga – kokį ji įspūdį paliko? Kas labiausiai įstrigo ją skaitant?

Saulius Ambrozaitis: Knygą susiveikiau vos pakalbėjęs su režisieriumi ir gavęs kvietimą vaidinti šiame spektaklyje. Perskaičiau ją vienu prisėdimu. Skaitydamas drebėjau, savo kūnu jutau baimę. Knyga sukrėtė, labiausiai įstrigo dvynių atliekamos pratybos.

Džiugas Grinys: Kai Jokūbas pasakė, kad statys „Storą sąsiuvinį“, smalsumo vedamas pasiėmiau romaną ir vienu atokvėpiu perskaičiau. Skaičiau su gumulu gerklėje. Stipriausiai veikė tai, kad visą kraupią karo realybę, išvalytą nuo bet kokių pagražinimų, girdėjau sklindant iš vaikų lūpų, vaikų, kurie pasiekė kažką dieviško ir išsivadavę iš visko, kas kamuoja žmogų – skausmo, alkio, šalčio ir t. t., patys imasi vykdyti Dievo teisingumą. Buvo įdomu, kas slypi po jų sąsiuvinyje dėstomais faktais, ką jie iš tikrųjų jautė, ko neužrašė vengdami žodžių, apibrėžiančių jausmus ir aprašinėdami tik tai, ką mato, girdi, veikia. Kilo didelis noras toliau narplioti kūrinį.

Kaip priėmėte režisieriaus pasirinkimą dirbti tiesiai su knyga ir kaip tai atrodė tikrovėje?

S. A.: Repeticijų pradžioje buvo kiek keista, vėliau knyga tapo mano asmeniniu juodraščiu, asmeniniu storu sąsiuviniu su tik man suprantamais užrašais, pastabomis ir piešiniais. Net džiaugiuosi, jog teko repetuoti be romano adaptacijos, tai suteikė daug daugiau laisvės kūrybiniam procesui ir mums patiems.

D. G.: Dėl to nekilo jokių klausimų, šio romano forma lengvai pasiduoda teatrui. Tad vietoj pjesės, repeticijose vaikščiojau su knyga.

Gal galite papasakoti apie savo personažus, kokius juos matote jau įsigilinę į jų asmenybes, kokį ryšį su jais jaučiate?

S. A.: Juos reikia pamatyti, tai sunku nupasakoti. Broliai iš pažiūros gali pasirodyti apatiški, lakoniški, žiaurūs, bet įsigilinus aiškėja, kad jie yra labai mylintys, darbštūs, rūpestingi, užsispyrę, sąžiningi ir religingi berniukai. Tai stipru, jaučiu, kad po truputį suprantu juos, jų tiesas, veiksmus ir pasirinkimus.

D. G.: Nors skaitant romaną atrodo priešingai, tai yra be galo jautrūs vaikai. Jautrūs žmogui, moralei ir teisybei. Jie giliai religingi, bet Dievu netikintys. Jų šaltakraujiškumas virsta priemone išsigelbėti patiems ir gelbėti kitus, pažadinti sąžinę, neleisti žmonėms nužmogėti ir rodyti kryptį, kuria veda jų moralinis kompasas. Savo gyvenimu jie aukojasi ir per tai sugeba liudyti tikrovę ir be pagražinimų fiksuoti savo storame sąsiuvinyje.

Ką reiškia kurti dvynių personažus, per ką scenoje jie tampa dvyniais?

S. A.: Tai tarsi jausti brolį be žodžių, klausytis kiekvieno krustelėjimo, kvėpavimo, mėginti sujungti jų mąstymą į vienį. Mes su Džiugu nesame vizualiai nei kiek panašūs, todėl mėginame dvynius kurti per jų vidų.

D. G.: Pritariu, fiziškai dvynių nesuvaidinsime, svarbiausia tai, kas juos jungia sieloje.

Nužmogėjusioje visuomenėje broliai stengiasi prisitaikyti ir teksto eigoje, rodos, virsta keistais monstrais – skaitydami „Storą sąsiuvinį“, tapdami jo veikėjais, kokį receptą matote žmogiškumo išsaugojimui, kuomet civilizuotas, įprastas gyvenimas pasiekia kritines ribas?

S. A.: Nepritariu minčiai, kad jie tampa monstrais, vaikai tiesiog mėgina prisitaikyti prie karo, išgyventi. Iš jų galima pasiimti idėją, kad jei aplinkiniams kažko būtinai reikia – svarbu padėti.

D. G.: Recepto nematau, jei toks būtų, gal ir kritinės ribos nebūtų pasiekiamos. Turbūt reikia tikėti žmogiškumu, žmogumi ir tą tikėjimą skleisti, o kol bus nors vienas tikintis, tol egzistuos ir tai, kuo tikima.

A. Kristof, klausiama apie knygą ir joje vaizduojamus įvykius, visada kartojo, kad beveik viskas joje – autobiografiška, ten jos vaikystė. Ar tai, kad „Storas sąsiuvinis“ savyje talpina autobiografiją, jums svarbu? Ar tai, kad medžiaga, su kuria dirbate, yra biografinė ar fikcinė, turi kažkokią reikšmę jums?

S. A.: Man tai svarbu. Kai tai, kas užrašyta, yra tikra, neišgalvota – medžiaga dar labiau paliečia, jaudina. Netoli mūsų šiuo metu vyksta karas, tad suprantu, kad tai, kas aprašoma knygoje, atsispindi ir realybėje. Tas suvokimas dar labiau sustiprina, ką jaučiu.

 D. G.: Ne pirmą kartą dirbu su autobiografine medžiaga karo tema. Pasiruošimo vienam spektakliui metu teko bendrauti su Afganistano karo veteranais ir istorijas, kurias pasakojome scenoje, išgirsti iš jų dalyvių lūpų. Istorijų tikrumas suteikia daug papildomo svorio.

Režisierius pasakojo, kad pirmą kartą susitikęs su aktoriais prašė eliminuoti karo temą, iškart po to tai pasidarė nebeįmanoma. Kaip esamo karo fone atrodo šis kūrinys, ir apverčiant, kuo žvilgsnį į karą papildo šis kūrinys?

D. G.: Kūrinys suteikia galimybę pajusti ar bent jau apmąstyti, kiek gali pakelti, sutalpinti savyje žmogus karo, kuris vyksta visai šalia, akivaizdoje, pamatyti ribas, kurios išnyksta, vertybes, kurios kinta, visą negailestingos tikrovės siaubą. Šis romanas – liudijimas apie tai, kas vyko prieš dešimtis metų ir tai, kas dabar vyksta mūsų pasaulyje. Jis neleidžia atbukti jautrumui ir susitaikyti su esama padėtimi.

Kuo ypatingas J. Brazio režisūrinis metodas, kas, iš jūsų patirties, būdinga šiam režisieriui?

S. A.: Genialumas slypi paprastume, dažnai repeticijos metu žaviuosi jo pasiūlytu sprendimu ar prisitaikymu, tai iš pažiūros gali atrodyti labai paprasti ar net nesusiję su veiksmu scenoje dalykai, bet galiausiai supranti, kad viskas susidėlioja lyg dėlionė. Jokūbas yra šachmatininkas ir realybėje, ir teatre – jis moka puikiai atskleisti aktoriaus stipriausias savybes. Tikiu juo ir pasitikiu.

D. G.: Jis kapstosi ten, kur yra teatro esmė – žmoguje, aktoriuje. Nenoriu kūrybos su Jokūbu sprausti į kokio nors metodo rėmus. Kiekviename savo spektaklyje jis mane priverčia ištraukti iš savęs tai, ko nežinojau ar pamiršau esant. Jis užkrečia tikėjimu, noru kurti ir atrasti naują, neišmintą kelią.

Laiko iki premjeros labai nedaug – kam daugiausiai skiriate dėmesio, dėl ko daugiausiai nerimaujate?

S. A.: Laiko tikrai mažai, visą jį leidžiame kurdami, repetuodami, tobulindami scenas. Visada taip, tik šįkart įjungta aukščiausia pavara, labai didelis tempas ir krūvis.

D. G.: Nėra laiko nerimauti, visos mintys ir energija sutelktos į kūrybą.

INFORMACIJA

Spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera vasario 10, 11, 12, 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Vasario 11 d., iškart po spektaklio, teatro II a. fojė taip pat vyks spektaklio kūrėjų susitikimas su žiūrovais.

Spektaklio režisierius Jokūbas Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus. Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.

Autobiografiniais motyvais remiantis rašyta Agotos Kristof knyga „Storas sąsiuvinis“ ne vieną jo skaitytoją nuo 1986 m. privertė pašiurpti ar nejaukiai pasimuistyti. Knygoje vaizduojamas karo suniokotas pasaulis, o jo žmonės sunkiausiomis akimirkomis jėgų turi tiesiog išgyvenimui, niekam daugiau. Specifine, lakoniška kalba rašytas modernios klasikos kūrinys šiuo metu repetuojamas Klaipėdos dramos teatro scenoje. Vasario 10-ąją nuatyta Jokūbo Brazio režisuoto „Storo sąsiuvinio“ premjera.

Ši premjera turėjo vykti praėjusių metų gegužės pradžioje, bet vieną iš pagrindinių vaidmenų atliekančiam aktoriui Andriui Alešiūnui patyrus traumą, kruopščiai sudėti planai subyrėjo.

„Darbas nutrūko pirmąją dieną, kai buvo pastatyta scenografija, kai turėjo prasidėti pirmosios repeticijos joje“, – prisiminė režisierius J. Brazys.

Spektaklio repeticija. Domo Rimeikos nuotr.

Jis pasakojo, kad dar buvo ieškoma, kaip išsaugoti spektaklį, pakviestas kitas aktorius, Džiugas Grinys, jis skubėjo mokytis didžiulį vaidmeniui tenkantį tekstą, buvo pradėtas jo įvedimas, bet laiko buvo likę tiesiog per mažai. Kūrybinė komanda ir aktoriai prie nebaigtų repeticijų grįžo nuo šios savaitės pradžios.

„Storas sąsiuvinis“ pasakoja brolių dvynių istoriją (aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys): mamos (akt. Toma Gailiutė) palikti pas senelę (akt. Alina Mikitavičiūtė) jie pakliūva į atšiaurų pasaulį ir norėdami jame išgyventi susikuria išlikti turinčias padėti taisykles. Jie atlieka specialius kūną ir dvasią grūdinančius pratimus, treniruojasi išgyventi be maisto, vandens, be meilės. Tuo pačiu broliai storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų. Jie labai talentingi, tad jų mokslai netrukus ima duoti vaisių – dvyniai tampa gąsdinančiais, pagal savitą kodeksą egzistuojančiais žmonėmis.

Režisierius pasakojo, kad A. Kristof „Storą sąsiuvinį“ aptiko atsitiktinai ir knyga įtraukė nuo pirmų puslapių. Pasirinkęs ją kaip pamatą spektakliui, jis minėjo labai sudominusius „Storo sąsiuvinio“ personažus. Knygos skaitytojui jie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti bejausmiai, bet tai, anot J. Brazio, tik fasadas.

„Labai sudomino, kokios filosofijos laikosi aprašomi broliai dvyniai. Jie turi labai aiškų moralinį stuburą, iš pirmo žvilgsnio nežmogišką, bet vedantį į humanizmą. Tokį stuburą turi tik biblijiniai veikėjai, pranašai. Jie nesivadovauja įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis. Jų filosofija įdomi – jei kažkam reikia, būtinai duosiu“, – teigia režisierius.

Beveik metų pertrauka kuriamam spektakliui, režisieriaus nuomone, turi nemažą poveikį.

„Būna, kad pauzė subrandina kūrinį, bet būna, kad ir visai nuo jo atitrūkstama. Grįžę prie „Storo sąsiuvinio“ matome, kad per laiką, kol buvome atsitraukę, mūsų požiūris į karą apsivertė aukštyn kojomis. Tai reiškia, kad ir pats kūrinio suvokimas, jo išjautimas tapo absoliučiai kitokie“,  – sakė kūrėjas.

Klausiamas apie įvykusius spektakliui svarbius reikšmės poslinkius, J. Brazys palyginimui minėjo pradinę repeticijų situaciją praėjusiais metais: „Pamenu, kai su aktoriais darėme pirmąjį skaitymą, jiems sakiau, kad noriu, jog eliminuotume karą. Jie nesuprato, ką šneku ir ar nusišneku. Pabandėme, o kitą dieną prasidėjo karas – tada karas tapo net labai svarbus. Mes tuomet analizavome kūrinį ir buvome kaip vaikai, bandantys suokti karo egzistavimą, bandėme suvokti save karo šešėlyje. Prie spektaklio grįžę po pertraukos, jaučiamės šiek tiek kaip vaikai iš knygos – jau esame pripratę prie karo, jis mums ne naujiena. Per tą laiką priprasta prie antraščių apie bombas ir skausmą. Taigi, skaitome iš naujo ir iš naujo analizuojame tai, kas privalo būti iš naujo analizuojama – siaubas ir gėris“.

Režisierius Jokūbas Brazys Storo sąsiuvinio repeticijoje. Domo Rimeikos nuotr.

Nemaža pertrauka sąlygojo kitokį santykį su realybe ir to nulemtą kitą santykį su kūriniu, dėl to dabar vykstančių repeticijų metu į kai kuriuos esminius dalykus žiūrima iš kito atspirties taško.

„Kitaip pamačiau pačius brolius. Jei kertinė kūrinio šaknis – broliai, tai dabar ta šaknis sodinama visai į kitą dirvą“, – nenorėdamas per daug atskleisti būsimo scenos vyksmo kalbėjo J. Brazys.

Nuo pat pradžių „Storame sąsiuvinyje“ vieno iš dvynių vaidmenį kuriantis aktorius Saulius Ambrozaitis sakė, kad nors nuo spektaklio buvo atsitraukta ilgam – nesijaučia atitrūkęs, „scenoje sunkiausia sinchronizuotis su broliu, bet labai daug kas liko iš praėjusio repeticijų etapo – kūnas prisimena, ką darėme“. Kaip ir režisierius, aktorius pabrėžė laiko poveikį tam, kaip supranta „Storą sąsiuvinį“.

„Karas vyksta, ir jo patirtis kinta su kiekvienu įvykiu, labiausiai bijau, kad netapčiau apatiškas, bet medžiaga, su kuria dirbame, kiekvienąkart prie jos prisiliečiant padeda išlikti karo realybėje“, – minėjo S. Ambrozaitis.

Andrių Alešiūną po traumos keitęs ir antro dvynio personažą ėmęsis kurti Džiugas Grinys neslėpė, kad nuo pat pradžių didžiausias iššūkis jam buvo tekstas ir ne tik jo kiekis.

Aktoriai Džiugas Grinys, Digna Kulionytė ir Saulius Ambrozaitis. Domo Rimeikos nuotr.

„Man buvo svarbu suvokti, ką kalbu, savo personažo sakomų žodžių svorį. Repeticijų procese buvau trumpai, o tada įvyko ši pauzė – dabar jaučiuosi taip, lyg vėl iš naujo kurčiau vaidmenį“, – sako jis.

Nors ir vėliausiai prisijungęs į aktorių gretas, D. Grinys minėjo saugumo jausmą, atsirandantį dirbant su gera komanda: „Labai gerai suprantame vienas kitą su J. Braziu – vaidinu visuose jo spektakliuose. Pasitikiu juo. Man labai padeda ir brolį vaidinantis S. Ambrozaitis, mes grupiokai, esame ne kartą dirbę kartu, tad taip pat lengvai pagauname vienas kitą“.

INFORMACIJA

Agota Kristof (1935–2011) – vengrų kilmės rašytoja. Jos vaikystė ir jaunystė Austrijos pasienyje esančiame Kössego miestelyje sutapo su karo laikotarpiu, bombardavimais, badu, sovietų okupacija ir po jos sekusia „naująja tvarka“ – visa tai vienaip ar kitaip atsispindi „Storame sąsiuvinyje“.

Spektaklio režisierius Jokūbas Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus.

Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.

Spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera vyks vasario 10, 11, 12 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Išmyluotus, išbučiuotus, rūpestingai prižiūrėtus dvynius sūnelius mama, gelbėdama nuo karo, iš didelio miesto atveža pas močiutę į provinciją. Senelė juos vadina kalės vaikais, o pasaulis už mamos glėbio ribų žiaurus ir negailestingas.

1986 m. išleistas Agotos Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ tapo sensacija – jame lakoniškai aprašomos dvynių susikurtos išgyvenimo treniruotės: jie imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Nereaguoti nei į malonius žodžius, nei į prakeiksmus. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti – maišeliais su smėliu ir gerai išgaląstu skustuvu. Tuo pačiu jie storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų.

Vos atsivertęs šį A. Kristof kūrinį, režisierius Jokūbas Brazys suprato, kad šis tekstas jį kviečia – „Storas sąsiuvinis“ turi persikelti į sceną. Pavasarį Klaipėdos dramos teatre prasidėjo repeticijos, o gegužės 6 ir 7 dienomis vyks „Storo sąsiuvinio“ premjera.

A. Kristof „Storas sąsiuvinis“ kultinė, XX a. literatūros aukso fondo knyga. Kaip ji pakliuvo jums į rankas?

Netikėtai aptikau, nuo pirmųjų puslapių supratau, kad reikia kurti spektaklį. Medžiaga pati ateina – knyga renkasi skaitytoją.

Kuo patraukė „Storas sąsiuvinis“ – kodėl nutarėte jį perkelti į sceną?

Visų pirma, patraukė unikali rašymo forma. Agota Kristof – vengrė, po karo pabėgusi į Šveicariją, priversta rašyti prancūziškai, suformulavo savo prancūziško rašymo stilių. Naują kalbą – savo.

Skaitant „Storą sąsiuvinį“ labai sudomino aprašomų brolių dvynių filosofija. Jie – vaikai, turintys nepalaužiamą moralinį kodeksą, filtrą: duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia. Jų vaikystė tampa auka, kuri atgręžia į renesansinę humanizmo sampratą. Nesivadovaudami įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis, pasitelkę santūrų susilaikymą nuo smerkimo, primena žmogui, kad jis žmogus. Jie tarsi pranašai, karo sujauktuose išoriniuose bei vidiniuose pasauliuose vedantys atpirkimo link.

„Storas sąsiuvinis“ yra apie žmogų, apie tai, kiek jis savyje talpina – apie palaimos ir nuodėmės svorį. Kas pasakys, kas gerai, o kas blogai. „Gerai“ ir „blogai“ yra kultūrinės normos, jos kinta. Šioje vaikiškoje pažinimo kelionėje atsiveria siaubingi patyrimai, bet šių vaikų akyse kažkaip kitaip lūžta šviesa, kuri atspindi grožį. Be to, jie rašo. Jie labai rimtai žiūri į kūrybą. Rašymas jiems teikia jėgų. Jie atrado savo meninę formą, kurioje sugeba priimti juos supančio negailestingo pasaulio reiškinius.

Knygoje nepaaiškinama, dėl ko broliai imasi rašyti savo dienoraštį – kokia jūsų interpretacija?

Visi turi savo priežasčių rašyti dienoraštį. Bet jie konkrečiai rašo knygą, ši tema svarbi ir spektaklyje – ką reiškia kūryba karo metu. Broliams ji labai reikalinga – svarbu rašyti, užrašyti, įamžinti.

Spektaklį kūrėte ir repetavote tiesiai iš knygos, kodėl pasirinkote dirbti be dramaturgo ir kokie tokios prieigos iššūkiai? Beje, kaip aktoriams sekėsi priimti tokią darbo realybę?

Romanas labai arti pjesės, tiesa, A. Kristof rašė ir pjeses. Man atrodė, jei imuosi dirbti su A. Kristof romanu, tuomet reikia pilnai panirti į jos kūrinį, jo kalbą. Repeticijų metu kažką siaurinom, kažką atmetėm – viskas vyko natūraliai. Aktoriai ir aš priėmėme naują realybę – A. Kristof realybę, pjesės formavimasis repeticijų metu nepasirodė aktoriams kažkas labai neįprasto.

A. Kristof, klausiama apie vieną ar kitą šiurpesnę ar neįprastesnę romano vietą, tiesiog atsakydavo, kad ji tai matė arba pažinojo tokius žmones, t. y. ji nuolat pabrėžė teksto autobiografiškumą, ar jums buvo svarbu išlaikyti jos kalbėjimo stilių?

Taip, tekstas reikalauja savitos formos, kad sceninis veiksmas prilygtų A. Kristof tekstui.

Dienoraštį rašo vaikai, tai yra raktas, kuriuo rakiname formą. Broliai įsileidžia žiūrovą į savo režisuojamą „vaikišką“ spektaklį.

Ką apibrėžiate kaip vaikiškumą?

Galimybę patikėti.

Vienaip „Storas sąsiuvinis“ skamba taikos metu – tolimų įvykių literatūrinė dokumentacija, visai kitaip jis suskamba šalia vykstant karui. Kaip karo Ukrainoje realybė paveikė jūsų darbą?

Teatras neturėtų būti galimybė pabėgti, užsimiršti. Kurdami spektaklį privalome drąsiai žengti į realybės šerdį. Kurdami priimame ir suvokiame realybę.

Pirmame skaityme sakiau aktoriams, kad manęs nejaudina karo tema ir noriu ją eliminuoti, kad jaučiu didelę distanciją, tad būtų melaginga ją laikyti pagrindine spektaklio aplinkybe. Kitą dieną prasidėjo karas. Visi išankstiniai nusistatymai išnyko. Šis šiurpus atsitiktinumas nurodė kryptį. A. Kristof dvyniai tapo mūsų vedliais. Tęsiame jų mokslus – kūryba mums yra galimybė priimti. Šis spektaklis mus sustato į vietas, padeda išsaugoti mūsų žmogiškumą. Mums jis svarbus. Man jis svarbus. Svarbu duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia.

Įdomu tai, kad knygoje karas lyg ir yra pagrindinė aplinkybė, bet broliams karas – tai faktas, jie netransliuoja to kaip gero ar blogo reiškinio, tai yra ir tiek. Jie priima mirties alsavimą. Jiems skauda širdį, kad išėjo mama. Jie lieka vaikais. Vaikas – naujo gyvenimo simbolis, talpinantis savyje viltį ir meilę.

„Storo sąsiuvinio“ pagrindiniai veikėjai išsiskiria šaltakraujiška reakcija į aplink juos ir net jiems vykstančius kraupius įvykius, jų išgyvenimo būdas – atsikratyti jausmų. Kokią žiūrėjimo poziciją į juos prisiimate jūs?

Skaitant kūrinį gali pasirodyti, kad jie atbukę ir šaltakraujiški padarai, bet tai tik jų rašymo formos padarinys. Broliai yra perdėtai jautrūs. Jie užsiima įvairiomis pratybomis siekdami atbukti – sustiprėti, nebūti vedami emocijų, jausmų. Jų tikslas – pakilti nuo žmogiškųjų silpnybių. Dienoraštis yra perfiltruota realybė, iškristalizuota tiesa. Jie rašo faktus, o ne tai, kaip tie faktai buvo išjausti.

Man atrodo, kad jie labai jautrūs ir visas kūrinys yra bandymas išgyti iš fundamentalių, visą gyvenimą mus persekiojančių traumų. Kai jie buvo maži, juos paliko mama. Ar jie sugeba paleisti ją? Ji grįžta pasiruošusi juos išsivežti, tačiau dialoge su vaikais ant jos nukrenta bomba. Romanas yra persipynusi fikcija ir tiesa. Žiūrovo tikslas yra dekoduoti šių vaikų fantaziją. Pas vaikus grįžta juos taip pat palikęs tėvas, jis iškasa iš po žemių mamą, jos kaulus ir parodo vaikams, kad žaizda vis dar čia. Ką daro broliai? Jie nušveičia tuos kaulus ir iš jų daro paveikslą. Yra toks posakis – ištraukti iš spintos griaučius. Tai jie tą ir daro – išdidžiai ir drąsiai demonstruoja nublizgintą savo didžiausią skausmą, priima jį. „Storas sąsiuvinis“ yra apie drąsą gyventi.

Knygos veiksmas vystosi mažame pasienio kaimelyje, spektaklyje jis rutuliosis daugiabučio laiptinėje – kodėl tokia erdvė ir kokias jos galimybes įžvelgiate?

Kaimas manęs nejaudino, norėjosi kažko savo, pažįstamo. Laiptinė tobulai sunaikino bet kokią distanciją. Laiptinė yra mūsų realybė. Tokiu būdu A. Kristof istorija tampa mūsų istorija, asmenine istorija – žiūrime jau ne į veikėjų vidines spintas, bet dairomės po saviškes, žiūrime į jų tamsiausiose kertelėse ir stalčiukuose suslėptus griaučius.

Spektaklį kuriate tiesiai pagal knygą, ar rekomenduojate būsimam žiūrovui prieš einant į spektaklį ją paskaityti?

Gerą literatūrą yra verta skaityti. O mūsų spektaklio veikėjai yra geri vedliai. Gal ir ne visada norėsis versti puslapį ir eiti tolyn, bet jie eina, jie turi papasakoti savo istoriją.

O visa ši istorija – kaulų ir kauliukų gludinimas.