Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-07-10 |
Ėjo 2019–ieji metai po Kristaus gimimo. Europoje jau seniai buvo pamiršti karai, marai ir badmečiai. Žmonės gyveno taikoje ir santarvėje.
Tokia pat taika ir ramybė tvyrojo ir nedideliame miestelyje ant Baltijos jūros kranto.
Miesto galva su visa savo svita ne kažin ką turėjo čia veikti – paklusnūs pavaldiniai plušėjo kaip įmanydami, o ir miestelėnai jokių riaušių ar ypatingų reikalavimų miestelio ponams nekėlė.
Prisiminus senąjį posakį „Duonos ir žaidimų“, kasmet po kelis kartus miestelio aikštėse vykdavo trankios šventės, turinčios įrodyti, kaip gera ir linksma šioje pajūrio vietoje gyventi.
Prisiminus senąjį posakį „Duonos ir žaidimų“, kasmet po kelis kartus miestelio aikštėse vykdavo trankios šventės, turinčios įrodyti, kaip gera ir linksma šioje pajūrio vietoje gyventi.
Juokdariai, akrobatai, ugnies rijikai ir kitokie cirkininkai išsijuosę linksmino miestelėnus, anie gi, smagiai plodami, džiaugėsi, matydami tokias linksmybes.
Kad neatrodytų, jog be kelių švenčių miestelyje nieko nevyksta, valdžia nusprendė atnaujinti išorinį pajūrio miesto rūbą.
Tai vienoj, tai kitoj vietoj ėmė girdėtis kirvių pokšėjimai, pjūklų džeržgimai – pasamdyti medkirčiai ėmė retinti senus medžius ir jų vietoje sodinti iš užu jūrų marių atgabentus brangius nematytus neregėtus augalus, turinčius miestelį padaryti modernesnį.
Užsidirbti leista ir mūrininkams, skardininkams bei kitiems masonams, tad šalia senųjų, ne vieną amžių skaičiuojančių pastatų į dangų ėmė stiebtis modernūs, šiuolaikiniai statiniai.
Vieni akį traukė savo dydžiu ir stiklų spindesiu, kiti buvo kuklesni, bet vis tiek gražūs, atitinkantys laikmečio dvasią, tik gal nelabai derantys prie senųjų, tokių nemodernių miesto statinių.
Bet užtat pats miestelis ėmė augti, plėstis, gražėti.
Tik va, buvo viena bėda: kuo jis labiau augo, tuo mažiau jame radosi gyventojų.
Vasaromis, per šventes, į jį dar sugužėdavo svečių ir visos šalies beigi užjūrio, o štai tamsiais žiemos vakarais tuščios miestelio gatvės baugiai nuteikdavo vieną kitą čia atklydusį prašalaitį.
Tuo metu senieji miestelėnai, daugelis kurių jau buvo garbaus amžiaus, keliais užraktais užsisklendę duris, laiką stūmė savo budavonėse, nė neketindami tamsiu paros metu kišti iš namų nosies.
Ne tik razbaininkų saugodamiesi, bet ir dėl tos smarvės, iš kažin kur laiks nuo laiko vis atklysdavusios į jų namus. Net lango atverti dėl to nepakeliamo dvoko nebuvo negalima, ką jau bekalbėti apie klajones po miestelį ar jo apylinkes.
Bet visa kita buvo gerai, juk jau ėjo 2019–ieji metai po Kristaus mažame pajūrio mieste. Ėjo ramiai, tyliai saugiai ir patikimai…
„Klaipėdos juodoji architektūra”, viešas svartymas – diskusija vyks rugpjūčio 1 d., trukmė 1,5 val. su pertrauka.
I-ąją dalį, liepos 18 d. įrašą galima peržiūrėti „YouTube” platformoje
XIX a. gamino ir degino plastmasę, taigi dūmijo rašo A. Šulcas. Atsiprašau, A. Šulcas rašo, kad tik dūmijo. A Šulcai dūmas dūmui yra nelygus.
Palmira, už lango taip tamsu, nyku, taip šilumos ir šviesos norisi, o Jūs ant nuospaudų lipat…
Liūdna pasaka = graudi realybė…
as tai linksmai gyvenu ir Vilniuje, ir Klaipedoje, ir Barselonoj. Liudnom pasakom netikiu, nes zinau kad pasaulis didelis (ir netobulas) ir kiekvienas gali rasti sau mieliausia vieta gyventi 🙂
Labai norėč gyvent kengūrų žemėj, bet manęs ten nieks nenori. Ką daryt, linksmuoli?
>>>Gustas
labiau stenkites 😉 Juk yra zmoniu, kuriuos ne tik ileidzia, bet ir kviecia
Senajame miestelyje beveik nebuvo medžių, tik aplink buvo sodinami miškai. Miestelyje medžiai buvo be gailesčio kertami ir kūrenami. Gaivau oro taip pat nebuvo: dūmijo viso pirkios, fabrikai ir garlaiviai
Geriau neturėtume medžiagos liūdnos pasakos kūrimui, o senąjį miestelį menančius medžius, gaivų orą ir mielaširdingus miestelėnus…