P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdietis, pagimdęs garsią tarptautinę tarpukario bylą (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2021-01-09


„Atvira Klaipėda” ir šiais metais tęs rašinių ciklą „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”, kuriame pasakos, ne tik kokie išskirtiniai įvykiai nutiko Klaipėdoje ir jos krašte 1923-1939 metais, bet ir kaip atrodė tų laikų klaipėdiečių kasdienybė.

Šįkart pasakojimas skirtas Oto Biotcheriui (Otto Böttcher) – Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku prieš 89 metus tapusiam ūkininkui, „uždirbusiam” labai svarbią tarptautinę bylą, kurios metu sprendėsi, kaip Lietuva visgi gali valdyti prie jos prijungtą kraštą.

Oto Biotcheris (Otto Böttcher) buvo gimęs 1872 m. Mėželių kaime. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Kaip Pilypas iš kanapių

Rudolfas Valsonokas 1932-aisiais pirmą kartą išleistoje knygoje „Klaipėdos problema” rašė, kad kelias O. Biotcheriui į Klaipėdos krašto direktorijos vadovo postą atsivėrė po pirmalaikių krašto Seimelio rinkimų, kurių prireikė gubernatoriui Antanui Merkiui paleidus šį autonomijos įstatymų leidimo organą. Naujus rinkimus, kaip ir visus iki tol bei vėlesnius laimėjo vokiškosios jėgos.

„Gubernatorius Merkys, derėdamasis su daugumos partijomis dėl naujos direktorijos sudarymo, anaiptol nebuvo linkęs visur kur joms nusileisti, ypač gi išsižadėti gubernatoriui priderančios teisės skirti direktorijos pirmininku savo pasitikėjimo žmogų. Tačiau, iš esmės žiūrint, visa ta dialektika palietė tiktai išorinę formalinę dalyko pusę, nes sudarytoji po ilgų derybų (1931 m. sausio mėn. pradžioje) direktorija Böttcher – Podszus – Sziegaud faktinai buvo gryniausio plauko parlamentinė direktorija, o kaipo tokia – seimelio vykdomasis komitetas”, – rašė R. Valsonokas.

2018-aisiais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje skaitytos paskaitos metu diplomatas, istorikas dr. Vytautas Žalys pasakojo, kad iki 1930 m. apie O. Biotcherį žinome labai nedaug.

Jis buvo gimęs 1872 m. Mėželių kaime (3 km į pietus nuo Priekulės).

„Tėvai (tėvas vokietis, motina lietuvė) Mėželių kaime turėjo ūkį. Böttcheris kalbėjo lietuviškai ir vokiškai. Iš pradžių ūkininkavo tėvų ūkyje, vėliau persikėlė į Didžiąją Lietuvą, Kretingos apskrityje nusipirko Gaudučių dvarą, bet greitai nusigyveno ir subankrutavo. Tapo Klaipėdos apskrities Žemės ūkio kooperatyvų (vok. An- und Verkaufsgenossenschaft) direktoriumi”, – Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo Algirdas Antanas Gliožaitis.

Pasak V. Žalio, iki 1930-ųjų O. Biotcheris politinėje veikloje nebuvo dalyvavęs, nepriklausė jokiai politinei partijai, jokios politinės patirties neturėjo.

„Išdūrė” nepatogioje padėtyje buvusį gubernatorių

V. Žalio nuomone, O. Biotcherio politinę karjerą pagimdė atsitiktinumas.

Nuo 1923 iki 1931 m. visos aštuonios krašte veikusios direktorijos buvo gubernatorių kontroliuojamos, nors lietuvių sąrašo pasiekimai seimelio rinkimuose buvo gana kuklūs. Tokias situacijas leido faktas, kad Klaipėdos krašto statute nebuvo parašyta, jog krašto direktorijos pirmininką skiriantis gubernatorius turi siūlyti seimelio daugumai priimtiną kandidatūrą.

Situacija pasikeitė po to, kai 1930 m. rugsėjį Vokietija, remdamasi Seimelio daugumos skundu, nusiuntė savo skundą Tautų Sąjungos Tarybai. Istorikės Petronėlės Žostautaitės teigimu, tarp išvardintų punktų, kokiais veiksmais Lietuvos vyriausybė ir gubernatorius esą laužo statutą, buvo ir pretenzija dėl to, kad sudarant direktorijas nesilaikoma parlamentarizmo principų.

Pasak V. Žalio, 1930 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Dovas Zaunius ir Julijus Kurtijus (Julius Curtius) susitarė, kad po spalio rinkimų krašte bus sudaryta direktorija, turinti seimelio pasitikėjimą.

Toks neatsargus pažadas galėjo būti duotas dėl to, kad gubernatorius A. Merkys buvo įtikinęs oficialųjį Kauną lietuvių sąrašo sėkme būsimuosiuose rinkimuose. Tačiau lietuvių sąrašas rinkimuose gavo tik 5 atstovus vietoje turėtų keturių.

Pirmas iš kairės stovi Klaipėdos gubernatorius Antanas Merkys, prisijungęs prie prezidento Antano Smetonos kelionės į Palangą 1930 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Susiklosčius tokiai situacijai, anot V. Žalio, priešingai nei anksčiau, Seimelio daugumos partijų atstovai ne tik nerodė jokio noro svarstyti naujos direktorijos sudarymo ir jos sudėties su gubernatoriumi, bet ir ruošėsi patys suformuoti direktoriją, neslėpdami tikslo neįsileisti į ją nė vieno lietuvio. Be to, vokiečiai niekur neskubėjo, nes laikas ėjo jų naudai – 1931 m. sausio viduryje Ženevoje turėjo susirinkti Tautų Sąjungos Taryba ir iki to laiko neišpildžiusi anksčiau duotų pažadų, Lietuva vėl būtų susilaukusi priekaištų ir neišvengiamai atsidūrusi ant tarptautinio teisiamųjų suolo. Tad naujos direktorijos sudarymo iš A. Merkio primygtinai reikalavo ir Kaunas. Esant tokiais situacijai gubernatorius privalėjo tartis ir derėtis su seimelio dauguma.

Anot A. Žalio, ilgą laiką seimelio dauguma tik imitavo derybas ir net atvirai žemino gubernatorių, ignoruodama jo pastangas. A. Merkiui žūtbūt reikėjo rasti kandidatūrą, kuri būtų priimtina seimelio daugumai, o Vyriausybei būtų galima ją pristatyti kaip sėkmingų pastangų siekiant užtikrinti Lietuvos interesus krašte, rezultatą.

Po to kai 1930 m. gruodžio 20 d. seimelio daugumos partijų atstovai atmetė gubernatoriaus pasiūlytą suvokietėjusio lietuvininko Augusto Baldžiaus kandidatūrą, A. Merkys pirmą kartą susitiko O. Biotcheriu, su kuriuo iki tol jiedu nebuvo pažįstami.

Pasak istoriko ir diplomato, A. Merkio pro memoria užfiksuota, kad O. Biotcheris akivaizdžiai stengėsi padaryti kuo geresnį įspūdį – tvirtino, kad esant reikalui atsistatydintų ir pats neraginimas, išreiškė norą likti nepriklausomu ir nuo gubernatoriaus, ir nuo seimelio daugumos, kalbėjo net apie norą, kad direktorijoje būtų vienas lietuvis.

Anot A. Žalio, O. Biotcherio kandidatūrai pritarė ir kai kurie įtakingi krašto lietuviai. Pavyzdžiui, vienas įtakingiausių lietuvių veikėjų, tuo metu seimelio pirmininko antrasis pavaduotojas Endrius Borchertas tvirtino, jog „vokietis“ O. Biotcheris būtų net geresnis direktorijos pirmininkas už lietuvį Augustą Baldžių, kadangi tas buvo vokiškosios Žemės ūkio partijos narys, o nepartinis O. Biotcheris niekur nebuvo pasižymėjęs prieš lietuvius.

Klaipėdos krašto gubernatorius Karolis Žalkauskas ir Endrius Borchertas (dešinėje) laivo denyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak istoriko, nors apie galimas rizikas A. Merkio pro memoria užsimenama net kelis kartus ir tai rodo, jog gubernatorius jautė tam tikrus pavojus, jis kitos kandidatūros paprasčiausiai neturėjo, kaip ir laiko.

Gruodžio 24 d. A. Merkys kreipėsi į seimelį teiraudamasis daugumos partijų lyderių nuomonės apie O. Biotcherio kandidatūrą ir pabrėždamas, kad tai yra jo paskutinis bandymas sudaryti abi puses tenkinančią direktoriją.

V. Žalio žodžiais, tada prasidėjo iš anksto surežisuotas ir puikiai atliktas baigiamasis aktas. Seimelio daugumos partijų lyderiams James Gubbai ir Joseph Kraussui prireikė savaitės iki jie teikėsi atvykti pas gubernatorių, o atvykę gruodžio 30 d. jie apsimestinai dar bandė aiškintis, atseit, kieno čia toks netikėtas kandidatas ir taip sąmoningai tempė laiką. Daugumos lyderiai užsiminė ir apie galimą „kompromisą“ – kandidatūra bus svarstoma, jei direktorijoje nebus lietuvių.

Po to kai 1931 m. sausio 2 d. J. Gubba galutinai į kampą įvarytą gubernatorių informavo, jog seimelio daugumos partijos sutinka su O. Biotcherio kandidatūra, A. Merkys pasikvietė pastarąjį pokalbiui, kuris jau buvo visiškai kitoks. O. Biotcheris informavo, kad seimelio dauguma esą kategoriškai nesutiko atsižvelgti į jo pageidavimą direktorijoje turėti ir vieną lietuvių atstovą. Esant tokiai situacijai gubernatorius galįs jį atleisti arba jis pats galįs atsisakyti paskyrimo.

Anot V. Žalio, taip kalbėdamas O. Biotcheris puikiai suprato, kad gubernatorius paprasčiausiai nebeturi laiko naujos kandidatūros paieškoms.

Tad 1931 m. sausio 8 d. A. Merkys pasirašė sprendimą, kad direktorijos pirmininku skiria O. Biotcherį. O šalia šio sausio 10-osios „Klaipėdos krašto valdžios” žinių numeryje paskelbto sprendimo buvo ir pirmasis O. Biotcherio sprendimas, kuriuo kitais dviem direktorijos nariais buvo paskirti du Seimelio vokiečių daugumos partijų atstovai – Tautos partijos narys, pastorius Jurgis Puodžius iš Piktupėnų ir Ūkio partijos narys ūkininkas Oto Žygaudas.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

V. Žalys sakė turintis rimto pagrindo įtarti, jog šio politinio spektaklio autorius buvo įsikūręs tuometiniame Vokietijos generaliniame konsulate.

Seimelis direktorijai mandatą suteikė sausio 26-ąją. „Lietuvos aidas” pranešė, kad už pasitikėjimą nauja vykdomąja valdžia balsavo 16 deputatų iš Landwirtschafspartei ir Volkspartei, prieš balsavo du darbininkų sąrašo atstovai, o susilaikė lietuvių ir socialdemorkatų partijos (9 politikai).

Parodė vietą gubernatoriui

Gubernatorius A. Merkys netruko pradėti ragauti savo pralaimėtos politinės kovos vaisius.

„Böttcheris neturėjo patyrimo valdyti kraštą, neįstengė pasipriešinti antilietuviškoms politinėms jėgoms ir tapo jų įrankiu. Jų skatinamas pažeidinėjo Klaipėdos krašto statutą ir siekė, kad Direktorijos veikla nebūtų kontroliuojama centrinės Lietuvos Respublikos valdžios. Įsakymais ribojo teisėtą gubernatoriaus valdžią krašte. Nutraukė Direktorijos stipendijų mokėjimą studentams klaipėdiškiams, besimokantiems Vytauto Didžiojo universitete, ir skatino (slapta mokėjo stipendijas) Klaipėdos krašto jaunuolius vykti studijuoti į Vokietiją. Priešinosi į mokyklas įvesti lietuvių kalbą bei lietuvišką mokymo ir auklėjimo sistemą. Lietuvių mokytojai iš mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba buvo perkeliami į vokiškas, o į jų vietą skiriami nemokantys lietuviškai. Dėl to sumažėjo mokyklų, kuriose dėstomoji kalba buvo lietuvių”, – rašo A. A. Gliožaitis.

Pasak P. Žostautaitės, ši direktorija tai pat ėmėsi priemonių atriboti autonominę policiją nuo valstybinės, įrodinėjo, kad valstybinės policijos veikla esą nesuderinama su Klaipėdos statutu. 1931 m. gegužės 2 d. policijos valdybos aplinkraščiu, patvirtintu O. Biotcherio direktorijos, buvo nustatyta, kad autonominė policija neprivalo bendradarbiauti su valstybine policija, vykdyti komendatūros potvarkius.

„Tik jam pasirodžius, O. Biotcherio direktorija surengė viso krašto autonominės policijos susitikimą, kurio dalyviai išklausė instrukcijas, demonstratyviai pražygiavo Klaipėdos gatvėmis ir kapinėse prie Pirmojo pasaulinio karo metais puvusių vokiečių karių paminklų nusifotografavo”, – rašė P. Žostautaitė.

Visgi V. Žalys akcentuoja, kad nauja direktorija atitiko Seimelio partinę sudėtį, todėl ji ne pasidavė, o vykdė politiką, kuri atitiko Seimelio daugumos partijų, jų rinkėjų interesus. Anot jo, ne tik nelojali centro valdžiai, bet ir politiškai neangažuota klaipėdiečių dalis, palaikė ir pritarė naujos direktorijos politikai.

Tuo metu 1931 m. vasarai baigiantis A. Merkys padėtį krašte įvertino lakoniškai – Lietuvos suverenitetas Klaipėdos krašte, anot jo ėmė tapti „iliuziniu”.

Pro memoria A. Merkys rašė, kad gubernatoriui reikia suteikti teisę atšaukti direktorijos pirmininką. Tai padarius esą „nebus baisus ir direktorijos pirmininko iš dabartinių daugumos partijų skyrimas”. Tokią teisę Lietuvos vyriausybė bandė išsikovoti 1931 m. rugsėjį rašydama raštą Klaipėdos krašto valstybės signatarėms.

Pokyčių pradžia tapo 1931-ųjų pabaiga, kai O. Biotcheris įsipainiojo į tokią istoriją, kuri ne tik kainavo jam postą, bet ir atnešė Lietuvai didžiulę pergalę tarptautinėje arenoje prie Vokietiją, visada siekusią silpninti Lietuvos suverenitetą Klaipėdos krašte.

Apie tai – antrojoje šio rašinio dalyje.


    2021-01-09

    Vienas komentaras apie “Klaipėdietis, pagimdęs garsią tarptautinę tarpukario bylą”

    1. Artėja Klaipėdos krašto sukilimo 100 metis. Provokiškos jėgos aiškina, kad nebuvo mažlietuvių noro susijungti su Lietuva. Perskaičius, kaip vokiškos politinės jėgos pastoviai žemino, kaip tyčiojosi iš lietuvių, tai tampa taip aišku, kad Jono Vanagaičio knyga “Kovos keliais” turėjo pakelti tautinį orumą, pagarbą savo krašto istorijai. Mažlietuviai ir jų siekiai būti su Lietuva, būti laisvais iš kurių nesityčioja galinga Vokietijos valstybė – sunkiai įgyvendinamas tikslas, tačiau neišsižadėję savo šaknų, net vykdant nutautinimui 700 metų, to tikslo siekė. Praėjo beveik 100 metų, tačiau patyčios toliau naudojamos. Štai viena, kurią ypač dažnai tenka girdėti. Kas jus, mažlietuviai, tik tuščia vieta, Kaunas atėjo ir jus prijungė.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt