Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2021-08-11 |
„Apsilankymas prie jūros man reiškia pabuvimą su savimi. Ji, atrodo, nuplauna visas blogas mintis ir leidžia tiesiog permąstyti savo būtį. Taip aš ir jūra tapom neišskiriami kompanionai“, – sako Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas. Jis prisipažįsta, kad uostamiestį įsimylėjo ne iš pirmo žvilgsnio, tačiau antrą kartą likimui atvedus į Klaipėdą, sako, kad dabar nenorėtų niekur kitur gyventi.
Nors J. Baranauskas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje baigė režisūros studijas, tačiau kur kas dažniau jį galima sutikti kuriantį vaidmenis teatre ir televizijos serialuose, tokiuose kaip „Rimti reikalai“ ar „Pasmerkti 3“. Klaipėdos dramos teatre aktorius intensyviai repetuoja ir ruošiasi rugsėjį įvyksiančiai premjerai – lenkų režisieriaus Jano Klatos spektakliui „Borisas Godunovas“ pagal Aleksandro Puškino pjesę.
Gimiau Kaune, augau Šilainių mikrorajone. Vaikystė turbūt niekuo nesiskyrė nuo kitų aplink gyvenančių vaikų. Augau, galima sakyti, didelėje šeimoje daugiabučių rajone. Visur aplink betonas ir mažai gamtos. Kaip ir pajuokaudavome, kad betono džiunglėse užaugę. Darželis, mokykla, o tada ėjimas į stadioną ar dar kažkur aplink namus leisti laisvalaikį – taip ir bėgdavo dienos. Kaip ir dabar, taip ir vaikystėje, buvau aktyvus vaikas, gal kiek neklaužada. Nebuvau „moksliukas“, sunku būdavo išbūti mokyklos suole – visada norėdavosi kažkur bėgt, eit, daryt.
Labiau norėjosi semtis patirties iš gyvenimo. Kaip dabar pakalbame su draugais, tai ėjom daugiau į tokią „gyvenimo mokyklą“ nei į tą tikrąją. Visada buvau kažkiek maištaujantis ir ginantis savo tiesą.
Juokinga, kaip gyvenimas atgina mane jau antrą kartą į Klaipėdą. Po mokyklos baigimo pabandžiau stoti į keletą specialybių, konkretaus plano nebuvo. Tik pasiklausinėjęs pažįstamo, kuris tuo metu studijavo Klaipėdoje, pagalvojau, kad gal ir man reikia įrašyti režisūros studijas. Ir man pavyko. Su didžiausiu malonumu studijavau ir baigiau teatro režisūrą. Pavyko pakliūti pas nuostabius tuo metu dirbusius teatro profesionalus.
Studijavau su dideliu smalsumu ir užsidegimu. Net nežinau, ar buvau praleidęs paskaitų. Juokaudavom net „ar audra, ar liga, bet į universitetą visada.“ Galiu pasakyti, kad po mokyklos kardinaliai pasikeitė požiūris į mokymąsi. Greičiausiai reikia surasti mėgstamą specialybę ir mokslas tampa malonumu. Studijų metais turbūt prie jūros nuvykdavau nepalyginamai rečiau negu dabar.
Klostėsi labai gerai, dirbau daug ir vos ne kasdien. Klaipėdoje nelikau, grįžau į Kauną, kuriame po studijų darbavausi penkerius metus. Nepasakyčiau, kad tuo metu mėgau Klaipėdą taip, kaip dabar, kai ji tapo mano namais. Tačiau darbuojantis Kaune paskambino Klaipėdos dramos teatro vadovas su pasiūlymu grįžti. Pasvėriau visus „už“ ir „prieš“ ir antrą kartą persikrausčiau į uostamiestį.
Vaidinau, nes man labiau tai patiko daryti nei režisuoti. O ir studijų metais labiau mane kursiokai imdavo vaidinti į savo ištraukas. Tai net nekilo kitų minčių, kad aš ne aktorius. Visada, net režisūros studijose, viduje save laikiau labiau scenoje esančiumi žmogumi, o ne už jos. Atrodo, kad pats likimas parodė kelią ir kur turiu būti gyvenime.
Norėčiau, kad arčiau būtų kinas ir TV, norisi naujų potyrių, o teatras kaip mama, pas kurią visada bus gera ir malonu sugrįžti. Kino trauka didžiulė, o filmai, serialai man tiesiog yra kasdienybė. Savo vaidmenų nemėgstu išskirti, į kiekvieną pastatymą žiūriu su visišku atsidavimu. Visi vaidmenys gyvena ir yra kartu su manimi. Kiekvienas kažkuo praturtina gyvenimą ir mane patį.
Neseniai kalbėjau su pažįstama, kad esu žmogus be indentiteto. Lyg žmogus be tėvynes. Gyvenant Klaipėdoje visi sako: „Ei, kaunieti“, kai grįžtu į Kauną: „Ei, klaipėdieti“, o kai nuvažiuoju į Vilnių – „Ei, klaipėdieti iš Kauno“. Gyvenimas toks kintantis, kad sunku atsakyti į šį klausimą. Daug laiko tiesiog praleidžiu automagistralėje. Tiesą sakant, vis dar save laikau kauniečiu, kuris gyvena Klaipėdoje. Tik kad ta Klaipėda jau pasidarė daug malonesnė už visus kitus miestus.
Studijų metais nelabai turbūt rūpėjo, kur gyvenu ar kur mokausi. Klausimas, ar išnaudojau studijų metais miestą ir aplinką taip, kaip dabar mėgaujuosi. Juk studijų laikotarpis buvo labiau koncentruotas į žmones, buvimą su jais ir „studentavimą“. Persikrausčius antrą kartą į Klaipėdą man buvo liūdna, jaučiausi lyg atskirtas nuo savų. Bet metams bėgant pradėjau vis labiau vertinti, kokia nuostabi aplink gamta, kiek daug čia visko, pamilti miestą, jūrą, be kurios paskui nė dienos negali.
Miškai, Kuršių nerija, jūros ošimas, nedideli atstumai nuo kitų pajūrio miestelių – pasakiškai puikios vietos romantiškai leisti dienas ir mėgautis gamtos sukurtais malonumais. Dabar, kai pagalvoju, nelabai ir norėčiau kažkur kitur gyventi.
Prie jūros stengiuosi nuvykti kasdien. Dažnai važinėju dviračiu, pasportuoju. Leisti aktyviai laiką ir būti gamtoje Klaipėda yra tinkamiausia vieta. Gamta, gamta ir dar kartą gamta – tai kartais padeda atsverti žmonių ar veiklos stygių. Buvimas prie jūros man reiškia buvimą su savo mintimis. Jūra, atrodo, nuplauna visas blogas mintis, leidžia permąstyti savo būtį. Tad aš ir jūra tapom neišskiriami kompanionai.
Parašykite komentarą