Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-03-23 |
Prie akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta” (KN) valdomo suskytintųjų gamtinių dujų (SGD) importo terminalo – laivo “„Independence”, kurį įmonė netrukus iš norvegų bendrovės „Hoegh” turėtų oficialiai įsigyti (nuo 2014 m. jis buvo nuomojamas) – klientų eilutė.
KN skelbia, kad ligi šių metų pabaigos yra visiškai užsakyti laivo pajėgumai išdujinti pristatytus krovinius ne tik pirkėjams Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Taip pat Lenkijoje. Pietų kryptimi gamtinės dujos iš mūsų terminalo pradės tekėti gal net I š.m. pusmetį. Lenkų dėmesys mūsų terminalo galimybėms – didžiulis nepaisant jų turimo dar galingesnio SGD terminalo.
Šiais metais Lietuvos rinkoje nebuvo rusiškos kilmės dujų. Tik tiek, kiek jų Rusija per mūsų sistemos vamzdynus pūtė į Kaliningrado eksklavą. Tačiau jomis Lietuvos rinkoje prekiaujama nebuvo.
Tokia padėtis radosi ne dėl kokių nors Lietuvos politikos ambicijų. Tiesiog dar praėjusiųjų metų antroje pusėje Rusija priėmė, o tos šalies prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad rusų dujų eksporto monopolija – „Gazprom” 2021-2022 m. nebeprekiaus dujomis neatidėliotinų sandorių rinkoje ir vykdys tiekimą tik ilgalaikes sutartis sudariusiems pirkėjams.
Ilgalaikių tiekimo sutarčių su „Gazprom” klientai Lietuvoje sudarę nebuvo, nes buvo „atsikandę” tokios patirties anksčiau – dar prieš tai, kai Europos Komisija prieš rusišką bendrovę vykdė antimonopolinį tyrimą. Ir skirtingai nei didelė dalis Europos šalių šį p. Putino demaršą sutiko gana ramiai. Vis dėl to pačio „Independence”. Lietuviškų energetikos kompanijų vadybininkai per keletą metų įgijo naujų įgūdžių: pirko pigesnes dujas vasarą, perdavė jas saugoti į Inčukalnio saugyklą Latvijoje, šaltuoju metų laiku iš ten pasiimdavo ir bent šiek tiek švelnino pernai metų rudenį-žiemą keliskart pabrangusių dujų kainą (jos brango Europoje taip pat ir dėl Kremliaus sprendimu sumažėjusios pasiūlos). Nors kainos kandžiojasi, tačiau 2021-2022 m. galėjome pajusti, kaip veikia Maskvos rankomis mojuojamas energetinis vėzdas. Kada gamtinės dujos kriošti imančių politikų rankose tampa vėzdu, gal verta pamąstyti, kaip jų išvis atsisakyti?
Turime „Independence”. Nes dalis mūsų politikos lyderių, politikų ir vadybininkų šio tikslo siekė galva ir širdimi. Tada, kada dėl šios idėjos įgyvendinimo sulaukė daugelio aplinkinių skepsio. Net Briuselyje. O Vilniuje – įvairių parlamentinio tyrimo komisijų, kurių pirmininkai žiniasklaidai girdint pusiau viešai skelbė, kas ir kurie žmonės turėtų būti pasiųsti į kaliūzę už tai, kad Klaipėdoje atsirado SGD terminalas.
Kažin kodėl šiandien negirdžiu, ką apie tai mano Seimo narys Artūras Skardžius (jau pamiršau, kokiai partijai jis priklauso, o su kurios sąrašu jis prasprūdo į parlamentą). Galėčiau pateikti panašių sąskaitėlių kai kuriems kitiems žinomiems veikėjams, kurių lūpose „Independence” buvo tarsi keiksmažodis.
Esame įpratę nacionaliniu mastu barstytis pelenais dėl esą netikusių politikos sprendimų. Tačiau ne šiuo atveju. Galime pasilyginti. Tada, kai Lietuva rūpinosi „Independence” įsigijimu, Vokietija tiesė antrąjį „Nord Stream” vamzdį.
Šiandien mes Maskvos pusėn galime parodyti špygą arba dvi, o vokiečiai sako negalį atsisakyti rusiškų dujų čia ir dabar. Nors Kremlius negailestingai talžo Ukrainą tik dėl jam vienam žinomų priežasčių beigi logikos. Ta proga galime palyginti – kas yra mūsų „Independence” ir kas yra vokiečių „Nord Stream-2”?
Padėkime savo partneriams iš ES suvesti kaštų ir naudos analizę ekselio lentelėje.
Ekselis mūsų pusėje, gėda vokiečiams !