Anksčiau Jelena Dereviančenko su vyru ir sūnumi gyveno Makejevkoje, Donecko srityje, dirbo vadybininke kadrų skyriuje.

Viskas pasikeitė, kai 2014 metais Rusija okupavo dalį Donecko srities. Nenorėdama gyventi dirbtiniu būdu sukurtoje naujojoje Rusijos respublikoje, Jelena kartu su šeimai išsikraustė į kaimyninį Pokrovską. Čia jai teko viską pradėti nuo nulio, nes reikėjo susirasti ir naują gyvenamąją vietą, ir naują darbą.

Rodės, pagaliau gyvenimas stojo į savo vėžes, tačiau šių metų vasario mėn. Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, kurios metu atakavo ir likusią Donbaso srities dalį, kurios nepavyko okupuoti 2014 m. Apšaudytas buvo ir už 42 km nuo Pokrovsko esantis Kurachovas, ir už 62 km esanti Avdejevka, ir už 80 km – Bachmutas. Nelaukdami naujos okupacijos ar Mariupolio-Bučos scenarijaus, Jelena su šeima ir vėl buvo priversta palikti namus. Vyras ir sūnus įsikūrė Lvovo srityje, nes vyrams negalima palikti šalies, o ukrainietė išvyko į Lietuvą.

Nuo kovo iki rugsėjo ji gyveno Palangoje lietuvių šeimoje, vėliau persikraustė į Klaipėdą, kur dabar nuomojasi butą ir dirba virėjos padėjėja.

Jelena papasakojo, kas vyko Donecko srityje pastaruosius aštuonerius metus ir kodėl Makejevkos gyventojai negali gyventi be rusiškų pasų bei kodėl Donecką prisiminė tik prasidėjus karui.

„Iš pradžių buvo Maidanas, po to – Krymo okupacija kovo mėnesį, o balandį okupavo Donbasą. 2014 m. gegužės 11 d. pas mus organizavo referendumą dėl Donecko Liaudies Respublikos (DLR) įsteigimo. Žmonės neturėjo pasirinkimo, nes iš anksto rusai jau buvo viską nusprendę. Kai kurie žmonės dalyvavo referendume, galvodami, kad balsuoja už prisijungimą prie Rusijos, nors buvo kalbama tik apie DLR įkūrimą. Galvojo, kad prijungs kaip Krymą. O iš tikrųjų Rusija mūsų šalyje norėjo sukurti kažką „a la Rusija”, – pasakojimą pradėjo Jelena, kuri viską prisiminė lyg tai būtų vykę vakar.

Taip Makejevka tapo DLR dalimi. Iš pradžių ėmė trūkti produktų, o po 5 mėnesių nebeliko jokių ukrainietiškų produktų, jie buvo pakeisti rusiškais. Iš pradžių jie buvo labai prastos kokybės, nes žmonės neturėjo pinigų, jiems nustojo mokėti atlyginimus ir pensijas, o Rusija mokėti ėmė tik po metų.

Vietos verslininkams įsakė iškelti Rusijos ir DLR vėliavas, o buvusius bankomatus pavertė rusiškais, ant jų užklijavę Rusijos banko pavadinimą.

Gyventojus, kurie pateko DLR teritoriją, ėmė versti išsiimti rusiškus pasus. Be jų nebuvo galima dirbti, verslauti, pirkti ar parduoti nekilnojamąjį turtą.

Pokrovskui pasisekė, nes jame nebuvo surengtas referendumas ir jis liko ukrainietiškas, kur 2014 m. ir persikraustė Jelena.

„Buvo sunku, mums teko nuomotis gyvenamąjį būstą, nors Makejevkoje turėjome nuosavą. Dabar su savo butu nieko negaliu daryti – gyventi okupacijoje nenoriu, o parduoti negaliu, nes tam reikia turėti Rusijos ir DLR pasą, o ukrainietiška registracija ten nebeveikia. Viską reikia performuoti pagal Rusijos teisės aktus. Dar viena problema – tam į Makejevką turi atvažiuoti visi šeimos nariai, kurie ten registruoti. O kaip tai padaryti mano vyrui ir sūnui? Jų nebeišleistų ir priverstų kovoti prieš Ukrainą DLR sudėtyje”, – kalbėjo ukrainietė.

Kovo mėnesį Jelena paskubom išvyko iš Pokrovsko.

Kelionė į Lietuvą truko ilgai ir buvo sunki. Iš pradžių autobusu teko važiuoti iki Dniepro, po to ilgoje gyvoje eilėje laukti evakuacinio traukinio į Lvovą, vagonai buvo perpildyti, kai kas važiavo net stovėdami.

Iš Lvovo su savanorių autobusu atvyko į Marijampolę. Ten dvi paras praleido pabėgėlių centre, kurio darbuotojai jai surado šeimą Palangoje.

„Pasitaikė labai geri žmonės, kurie mane ne tik apgyvendino ir pamaitino, bet ir papasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, viską aprodė, paaiškino, kaip prisiregistruoti pas šeimos gydytoją, kaip vakcinuotis nuo koronos. Jie dėl manęs skambindavo, kam reikia, nepaliko manęs vienos su savo problemomis. Esu labai dėkinga šiai puikiai šeimai”, – sakė Jelena.

Kol kas didžiausia problema Lietuvoje – maži ukrainiečių atlyginimai, nes jiems dažniausiai moka tik minimalią algą, iš kurios atskaičius mokesčius į rankas lieka 400 eurų. Beveik visą sumą tenka atiduoti už buto nuomą ir komunalinius mokesčius.

Visgi moteris nesigaili išvažiavusi iš Pokrovsko, nes ten dabar neįmanoma gyventi – nėra nei vandens, nei dujų, nei šildymo, nuolat dingsta elektra. Dar nuo pavasario atjungti visi liftai, nedirba daugelis didžiųjų prekybos tinklų, maistą gyventojai perka mažose parduotuvėse, kurios priima tik grynuosius. Nusiimti pinigų tapo sudėtinga, nes veikiančių bankomatų liko nedaug, jie greitai ištuštinami. Prie bankomatų ir parduotuvių nuolat susidaro ilgos eilės. Jelenai tai primena paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį.

Jelena su nostalgija prisimena gyvenimą Donecke iki karo, kai jis dar priklausė Ukrainai.

„2014 metais Donbase gyvenome taip pat, kai dabar gyvena Lietuva. Doneckas buvo puikus miestas, tiesiog pasaka. O dabar jis apleistas – viską ištraukė iš šachtų ir pardavė. Jos dabar vos ne vos dirba, laikosi tik, kad visai neuždarytų. Rusija tuo neužsiima, jie viską parduoda. Man ši situacija gerai žinoma, nes mano vyras visą gyvenimą dirbo šachtininku”, – kalbėjo ukrainietė.

Ji laukia, jog dabar, kai visi prisiminė Donbasą, jis bus išvaduotas ir jo problemos bus išspręstos.

„Žmonės kalba nesupratę, kas tada vyko Donbase. Bet juk nebūtina lankytis Mariupolyje ar Bučoje, kad suprastum, kas ten atsitiko. Dabar ukrainiečiai tapo aktyvesni, ėmė mąstyti apie mūsų regioną, nes jie pajuto, ką reiškia karas. Anksčiau visi gyveno nemąstydami, atsipalaidavę, švęsdami šventes, nors šalia žudė taikius žmones. Visą tą laiką, kai likusi Ukraina gyveno taikoje, pas mus, Donecke, Luhanske ir Makejevkoje, vyko siaubingi dalykai. Mes laukėme 8 metus, kad mus prisimintų”, – pokalbį baigė Jelena.