Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-31 |
Ilgai brandinau šias mintis, bet rašau, nes noriu pasidalinti mokytojo darbe patirtu didžiuliu skausmu. Suprantu, kad tai pasakodama rodau savo pažeidžiamumą, bet tikiu, kad apie tai nereikia tylėti.
Kyla daug abejonių, ar dalintis, nes kalbėdami apie tokius įvykius turbūt jaučiame ir dalį savo kaltės, apie tokias žeminančias patirtis pasakoti yra gėda, kyla baimė, o kas bus toliau, kai pasidalinsiu šia informacija (kaip sakė vienas puikus mano kolega, didysis mūsų teisėjas KGB – kaltė, gėda, baimė). Bet tikiuosi, kad kam nors ši patirtis padės pamatyti tokių situacijų skirtingas puses.
Ši patirtis yra apie mokytojų nesaugumą, apie tuos šviesmečius iki prestižinės profesijos, apie pažeminimą, apie nerealius tėvų lūkesčius mokytojo atžvilgiu. Ir apie tą visų mokinių ir tėvų didžiausią tikslą – poną pažymį, kuris, jų manymu, vienintelis ir parodo, ar mokinys yra sėkmingas, ar nelabai.
Prieš savaitę mano mokykloje vyko atvirų durų diena. Į mano kabinetą atėję apie 12-15 mamų ir tėčių ėmė mane kaltinti, kodėl jų vaikai turi daug nepatenkinamų pažymių.
Iš pradžių viena mama labai rėkė ant manęs, kad esu labai bloga mokytoja, kad jos vaikas sako, kad aš „fiau fiau“ (pamojavusi pirštais ties smilkiniu), ėmė man grasinti, aiškinti, kad visos jos pažįstamos mokytojos yra geresnės už mane ir pan.
Tas rėkimas tęsėsi tikrai pakankamai ilgai, aš bandžiau ir suprasti ją, ir apginti save. Liūdniausia, kad šioje vietoje visi kiti tėvai tiesiog stebėjo šitą cirką ir abejingai nesikišo. Kai ta rėkianti ponia, įspėjusi, kad apie mane parašys laišką ministerijai, išlėkė trenkusi durimis, aš nebegalėjau net kalbėti, rankos drebėjo, o tos kitos mamos šypsojosi: „Tai jūs nekreipkite į ją dėmesio, ji visada tokia“.
Suprasdama tėvų nerimą dėl vaikų mokymosi rezultatų bandžiau susiimti ir toliau bendrauti. Bet tada supratau, kad nerimas yra ne dėl vaikų mokymosi rezultatų, o dėl pažymių. Tai, kad diktantuose padarome po 40-50 klaidų, kad apklausoje kaip du Antikos filosofus nurodo Kudirką ir Maironį, kad mokinys akivaizdžiai neskyrė nė minutės pasiruošti atsiskaitymui, joms nebuvo svarbu. Svarbu tai, kad aš rašau negražų pažymį.
Tada prasidėjo patarimų, kaip man reikėtų dirbti, lavina. Reikalavimai leisti taisytis. Kaltinimai, kad mano pažymiai nemotyvuoja vaikų. Nė karto nebuvo pasakyta, kad vaikai nesupranta, kaip aš aiškinu ar nepriimtini mano mokymo metodai. Svarbus tik tas pažymys.
Užsikabinimas už kiekvieno žodžio (ta klasė akademiškai tikrai labai silpna ir tik vos keli mokiniai ten deda pastangas atlikdami užduotis, tai kai tai pasakiau, buvau dar apkaltinta, kad nepagarbiai kalbu apie jų vaikus, kad mano požiūris neįkvepia jų, kitą dieną jau išgirdau, kad dėl to buvo pasiskųsta ir mokyklos administracijai).
Įdomu tai, kad iki šio susitikimo nė vienas iš tų tėvų nė karto man neparašė laiško ar žinutės, nė vienas iš tų vaikų taip pat nebuvo išsakęs minties, kad nesupranta kažko, ko mes mokomės. Aš tokiai atakai nebuvau nei pasiruošusi, nei galėjau numanyti, kad kažkas panašaus galėtų įvykti. Dabar, žinoma, sugalvoju šimtą geresnių būdų, kaip galėjau tuomet pasielgti, bet tuo metu buvau dideliame strese ir situacijoje, kurios niekada nebuvau patyrusi.
Grįžusi namo verkiau. Iki šiol kiekvieną dieną galvoju, kaip (ar) toliau dirbti. Naktimis pabundu su tuo jausmu ir nebegaliu užmigti ilgai.
Apie ką tai? Apie didžiulį pažeminimą, apie mokytojo darbo nuvertinimą, apie požiūrį, kad mokytojas yra vaiko priešas ir mėgaujasi gadindamas jam gyvenimą, reikia va jį pamokyti, pastatyti į vietą ir apginti savo vaiką.
Kažkada, kai buvau dar tik pradėjusi dirbti mokytoja, vyresnė kolegė mokė, kad nerašyk tu tų nepatenkinamų pažymių, nes pati turėsi dėl to problemų.
Kai šią istoriją pasakojau savo draugėms, dirbančioms kitose mokyklose, išgirdau, kad šitokios situacijos daug kur yra tiesiog kasdienybė. Kad tėvai reikalauja pažymio, kad mokytojai pasiduoda ir rašo tokius įvertinimus, kurie neatitinka mokinio žinių ir gebėjimų. Bet aš taip negaliu.
Aš tikiu, kad įvertinimas turi būti kuo objektyvesnis ir kuo geriau atspindintis mokinio žinias, gebėjimus, pastangas ir kitas kompetencijas. O ne parašytas tik dėl to, kad mokinių tėvams būtų sukuriama iliuzija, kad viskas yra gerai.
Šitokio performanso pasekmė – pasikeitęs ir mokinių požiūris į mokytoją. Galima nesunkiai atspėti, kad po tokių įvykių vaikai taip pat jaus mažiau pagarbos mokytojai, visada galės mirktelk akį, kad va, jei nepakelsi pažymio, mano mama vėl ateis. Po šių įvykių jau gavau vieno mokinio laišką, kuriame jis išreiškia didžiulį nusivylimą mano įrašytu pažymiu, nes jis stengėsi ir jo pastangos vertos daugiau.
Tai situacija, kurioje aš daugiau niekada nenorėčiau atsidurti. Manau, save gerbiantis žmogus turi priimti nepatogius sprendimus. O mokytojas niekada netaps prestižine profesija, kol bus tokių tėvų, kurie savo vaikams rodys pavyzdį, kad galima žeminti ir menkinti šį žmogų, kai jis tiesiog parodo nepatogią tiesą.
Deja, deja…
Dabar lietuvių kalbos mokymąsi vaikai yra ypatingai apleidę ir nei jie, nei jų tėvai nemato tame jokios problemos, tik gerų pažymių vis tiktai nori.
Prie neraštingumo prisideda ir susirašinėjimas be lietuviškų raidžių, ir, labiausiai, knygų neskaitymas. Jei vaikas nemato tų žodžių ir sakinių daug kartų parašytų knygose, tai jam iš tiesų sunku užfiksuoti, kokia turi būti jų rašyba ir tenka tiesiog tai iškalti didelėmis pastangomis.
Mamos ir tėvai patys vietoje knygų skaitymo verčiau sėdi socialiniuose tinkluose.
Savo darbe dažnai susiduriu su kitų parašytais dokumentais ir nuolat tenka nustebti, kaip žmonės baigę ne tik gimnazijas, bet ir universitetus, nesugeba elementaraus teksto parašyti be daugybės rašybos bei skyrybos klaidų.
Auginami lepūnėliai, kuriems reikia viską atnešti ant lėkštutės ir tuoj pat. Nemotyvuoja mokinių gerais pažymiais mokytis? Mūsų laikais diržas būdavo geriausias motyvatorius. Kažin, kodėl baldų gamybos vadovas staliui turėtų mokėti didesnę algą jeigu šis nesugeba net taburetės sukalti?
Nesuprantu, ko silpnai besimokantys , nemotyvuoti, ribotų protinių gebėjimų mokiniai veržiasi į gimnazijas, o šios juos mielai priima ir po to terliojasi su super mamytėmis, kurios { o ne vaikučiai gimnazistai) kaunasi dėl pažymio, žemina ir skundžia pedagogus . Kodėl administracija dažnizusiai tyli ir negina mokytojų? Kam tas cirkas ?