Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-02-07 |
Penktadienį mirė ilgametis Palangos Birutės parko vadovas, buvęs tarybos narys Antanas Sebeckas. Apie tai socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė Palangos meras Šarūnas Vaitkus.
„Liūdi visa Palanga ir palangiškiai, sunku rinkti žodžius ir man. <..> Žmogus, kuris daugiau nei keturis dešimtmečius rūpinosi šiuo unikaliu gamtos kampeliu, gyveno jo ritmu, išmanė ir mylėjo kiekvieną jo medį, taką, žiedą. Antano rankos ir širdis ne tik puoselėjo želdynus – jis parkui dovanojo savo gyvenimą.
„Kai prisilieti prie augalo, turi jį suprasti ir įsivaizduoti, kuo jis taps po metų ar dešimtmečio, nes augalas – gyvas“, – sakydavo Antanas, išsiskyręs nepaprastu jautrumu gamtai ir gebėjimu įžvelgti grožį net ten, kur kiti matė tik chaosą.
Per daugiau nei 43 darbo metus jis pažino parką iki menkiausių smulkmenų, žinojo kiekvieno medžio istoriją ir jautė jo poreikius lyg senas bičiulis. Savo karjerą parke pradėjęs nuo sodininko ir fitopatologo darbo, Antanas nuosekliai kilo pareigose, kol tapo ilgamečiu Palangos botanikos parko (vėliau pervadinto Birutės parku) vadovu. <…> Antano rūpestis parku visada buvo daugiau nei darbas. Tai buvo jo gyvenimo prasmė. Jo vedami parką kūrę žmonės išlaikė E. F. André sumanymų dvasią. Antanas sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp pagarbos istorijai ir būtinų pokyčių. Kai Birutės parką lankė tarptautiniai svečiai – prezidentai, menininkai, net karališkosios poros – Antanas pasitikdavo juos su šypsena ir išmintimi, papasakodamas unikaliausias parko istorijas. Jis buvo ne tik šio parko puoselėtojas, bet ir gyva jo enciklopedija. Antanas Sebeckas buvo žmogus, kuris kalbėjo su parku, klausėsi jo ir suprato, ko jam reikia. Jo šviesa liks kiekviename Birutės parko kampelyje – nuo atokaus suolelio, kur ilsėdavosi poetas Justinas Marcinkevičius, iki didžiųjų tvenkinių, atspindinčių šimtamečių medžių šakas“, – rašo meras.
Pats nuostabiausias draugas kurį pažinau kai buvome jauni. Vaikščiojome po Darbėnų apylinkės kaimus , kalbėjome apie gamtą , o kai buvome ant Alkos kalno Antanas pasakojo , kad čia gyvus užkasė 140 žydų tautybės atvestų iš Skuodo vaikų ir moterų . Stebėjomės kaip galima tokioje gražioje gamtoje žudyti žmones . Pasiguodžiau , kad man skauda skrandis . Antanas davė pavyzdį iš gamtos kai gegutė lesą plaukuotus kirminėlius , vadinamus saulės šuneliais , tai ji išvemia skrandį . gal ir man reikėtų taip padaryti . Kai pritrukdavo kalbos Antanas klausdavo kada ženisiuosiu . Sakau , kad nežinau už ko . Patarė , kad nereikia už mokytojos , nes vaikai išnervuoja , o geriau už vaistininkės. Berašant prisiminimus užplūdo ašaros , kad paskutiniu metų retai susitikdavome . Lai mylės Tave Palangos smėlis ir velėna drėgna -tokia Dievo valia.