Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-02-15 |
Instrukcija režisieriams, nenorintiems (arba nesugebantiems) dirbti, kaip pastatyti žiūrovišką spektaklį: 1) susirasti labai populiarų veikalą (pjesę, romaną, apysaką), kuriame yra ryškus, charizmatiškas pagrindinis veikėjas; 2) pagrindinio veikėjo vaidmeniui pasikviesti talentingąjį Džiugą Grinį; 3) scenografu pasikviesti išradingąjį Reinį Suhanovą, kompozitoriumi – galima ir Edgarą Makensą; 4) moters vaidmeniui pasikviesti Darių Meškauską (nors aš nekviesčiau). Ir – praktiškai viskas. Sėkmė garantuota. Režisierius gali rūkyti kampe, stebėdamas, kaip kaimo agitbrigados stiliumi linksminasi pagrindinio veikėjo „obsluga“.
Spektakliui tęsiantis beveik 4 val., į jo niekaip nesibaigiančią pabaigą (nors tokių, potencialių pabaigų, buvo net kelios), šiek tiek pavargo net ir talentingasis Džiugas. Suprantama – krūvis vienam sunkiai pakeliamas.
Aš gi supratau, kodėl spaudos konferencijoje D. Meškauskas žadėjo žiūrovus „pašerti kitkuo“. Jis ir šėrė, pamiršęs, jog žiūrovai nėra gyvuliai. Bet jis buvo teisus, sakydamas, kad spektaklis patiks žiūrovams. Pamiršęs pridurti, jog greičiausiai tiems, kurie neskaitė puikiojo Andrio Kalnozolo romano „Mane vadina Kalendorium“. (Nors sutikau ir neskaičiusiųjų, kurie sužavėti spektakliu neliko).
Bet keturias valandas dar kartą skaityti vizualizuotą kur kas prastesnę romano kopiją – nemenkas išbandymas net ir patiems tolerantiškiausiems. Tegul ir su Oskaro esmę puikiai perteikusiu Džiugu.
O didžiausias malonumas – iš puikiojo romano autoriaus rankų per pertrauką sulaukti Oskaro sriubos dubenėlio…
Tik ką parašiau komentarą straipsniui apie „braliukus”. Adresuotą Meškauskui. Apie tą patį, ką ir Jūsų pasakyta dabar radau Gal susigės?