Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-05-06 |
Padaryti šią analizę paskatino žiniasklaidoje pasirodę ekspertų komentarai, jog prieš gerą mėnesį Maskvoje išleista „Lietuvos istorijos“ monografija „nekelia jokios grėsmės“ ir yra „vidiniam vartojimui skirtas kūrinys“, kuris parašytas „atidirbti skirtus pinigus“.
Šis tekstas yra pirma dalis RF informacinio lauko ir istorinių duomenų analizės, kuri buvo atlikta su dirbtinio intelekto pagalba. Naudotas OpenAI sukurtas modelis, skirtas kalbos apdorojimui ir analizės užduotims atlikti.
Paskirtis:
-Pagrįsti arba atmesti hipotezę, jog Rusijos Federacija užbaigė strateginio lygmens ideologinį- informacinį pasiruošimą kinetinei agresijai prieš Lietuvos Respubliką.
-Remiantis atvirais duomenimis, padėti suformuluoti galimą agresijos scenarijų ir konkrečius veiksmus bei pateikti tikimybių vertinimą.
Aprėptis/naudojami faktai bei sudedamosios dalys:
– 2014-2025 metų RF informacinis laukas bei propaganda, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką;
– 2014-2022 agresijos prieš Ukrainą kinetinių bei informacinių veiksmų analizė;
– RF karinės doktrinos bei mokymų „Zapad“ istoriniai duomenys;
– Strategijos kitimui fiksuoti ir analizuoti naudojama viešai prieinamų žiniasklaidos priemonių medžiagos analizė;
– Viešai prieinamos strateginio lygmens analitikos naratyvų konvergencijos analizė.
Pirma dalis: „Istorija Litvy“
Rusijoje išleista „Istorija Litvy“ – ideologinis propagandos naratyvų šaltinis bei agresijos pagrindimo šaltinis. Tai ne monografija, o vadovas.
Ši knyga – tai ne istorinis veikalas, o sąmoningai sukonstruota ideologinė priemonė, skirta legitimizuoti agresyvią Kremliaus politiką. Iš pirmo žvilgsnio ji siekia pateikti alternatyvų Lietuvos istorijos aiškinimą, tačiau iš tiesų tai bandymas perrašyti praeitį taip, kad ji atitiktų šiuolaikinės Rusijos geopolitinius tikslus.
Dar knygos įžangoje Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvirai teigia, jog leidinys reikalingas tam, kad būtų duotas atkirtis „prievartiniam istorijos perrašymui“ ir Baltijos šalių „antirusiškoms nuostatoms“.
Knyga vadina 2014 m. Maidano revoliuciją „antikonstituciniu valstybės perversmu“: „В феврале 2014 г. при прямой поддержке западных стран на Украине произошел антиконституционный государственный переворот“ (2014 m. vasarį tiesiogiai palaikant užsienio šalims Ukrainoje įvyko antikonstitucinis valstybinis perversmas).
Toliau teigiama, kad: „Жители Крыма […] прошли референдум […]и обратились к России с просьбой […] восстановить статус российской территории“(Krymo gyventojai po įvykusio referendumo kreipėsi į Rusiją, prašydami atkurti Rusijos teritorijos statusą).
Šie naratyvai reikalingi kaip atspirties taškas siekiant suvokti mechanizmus, kurie pasitvirtino vieną kartą, todėl, tikėtina, jog bus panaudoti ir vėl.
Lietuva nuosekliai apibūdinama kaip „rusofobinė valstybė“: „Политика стран Прибалтики все больше принимала русофобский характер“ (Pabaltijo šalių politika vis labiau įgauna rusofobišką charakterį).
Pabrėžiama, kad „в стране осуществляются масштабные преследования инакомыслящих и оппозиции“ (šalyje vykdomi kitaip mąstančių ir opozicijos persekiojimai).
Be to, NATO apibūdinama kaip agresyvi karinė jėga: „приняты решения о насыщении Прибалтики инфраструктурой НАТО […]размещении там воинских контингентов“ (priimti sprendimai Pabaltijį aprūpinti NATO infrastruktūra, ten įkurdinant karinį kontingentą)
Propagandinių naratyvų dinamika (2014–2024)
Kokių naratyvų nebeliko iš viešosios propagandos apie Lietuvą?
Per pastarąjį dešimtmetį kai kurie anksčiau dominuojantys naratyvai apie Lietuvą buvo tyčia išstumti ar tapo nebereikalingi.
– Sovietinė nostalgija – buvusi retorika apie „gerus laikus su SSRS“ dingo. Ją pakeitė iš pažiūros solidesnė kalba apie „istorinę vienybę“ su Rusija. Emocinė nostalgija užleido vietą moraliniam pateisinimui.
– Lietuva kaip „žlugusi valstybė“ – šis naratyvas nebėra patikimas net rusakalbei auditorijai, nes Lietuva akivaizdžiai funkcionuoja kaip ES ir NATO narė.
– Ekonominė priklausomybė – nuo 2022 m. Lietuva visiškai atsisakė energetinių ryšių su Rusija.
Kokie naratyvai buvo sustiprinti?
– NATO demonizacija – išplėtota į teiginius apie „okupacinę jėgą“, keliančią grėsmę Kaliningradui.
– Rusakalbių persekiojimo teiginiai – išplėtoti iki pseudoteisinių kaltinimų Lietuvai dėl religinių ir kalbinių teisių pažeidimų.
– Sovietinės okupacijos „teisėtumas“ – reabilituojamas per pseudoakademinę retoriką.
Kokie atsirado nauji naratyvai?
– Lietuva kaip „informacinio karo prieš Rusiją centras“.
– „Liublino trikampis“ kaip sąmokslas prieš Baltarusiją.
Propagandinė ašies transformacija (2014–2024)
2014–2018: Istorinė vienybė (SSRS) – apeliuojama į praeities bendrystę.
2018–2022: NATO grėsmė + nacizmo tema – Lietuva vaizduojama kaip agresyvi Vakarų bazė.
2022–2024: Ideologinis ir moralinis karas – Lietuva kaip „rusofobijos centras“, „Vakarų dekadanso bastionas“.
Išvada
Knyga „Istorija Litvy“ nėra nei akademinis tyrimas, nei bandymas objektyviai peržiūrėti sudėtingus istorinius procesus. Tai – dalis plataus masto informacinės kampanijos, kuria siekiama ne tik diskredituoti Lietuvos istorinę tapatybę, bet ir pateisinti galimus ateities veiksmus prieš ją.
Svarbu pažymėti, kad knygoje naudojami metodai – nuo emocinių apeliacijų iki pseudoteisinių argumentų – yra tapę Kremliaus propagandinio arsenalo standartu. Jie jau buvo išbandyti prieš Ukrainą, o dabar, taikomi Lietuvai, žymi pavojingą eskalacijos kryptį.
Lietuva vaizduojama nebe tik kaip geopolitinis oponentas, bet kaip moralinis priešas – tai retorinis perėjimas, kuris anksčiau lydėjo karinių veiksmų pradžią kitose šalyse.
Tikimybė, kad ši knyga yra ideologinis pasirengimas prieš Lietuvą nukreiptai agresijai, vertinama 85–90%.
Tekstas skelbtas socialiniame tinkle
Parašykite komentarą