Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2025-06-02 |
Beveik visi žino, kad nenorėtų būti kvailiais. Nenorėtų, kad juos apgaudinėtų, „melžtų pinigus“ įvairiomis manipuliacijomis, manipuliuotų parduotuvėse įsiūlydami nereikalingus daiktus per patrauklias nuolaidas, gydytų netikrais vaistais, siūlytų gerovės valstybę, kurios vis dar nėra. Tačiau nebūti kvailiu nėra taip paprasta. O būti protingu – dar sunkiau pasiekiama.

Lyg nuo pat vaikystės visi daro tai, kad žmogutis augtų, tobulėtų, protingėtų. Močiutės, seneliai, mamytės, tėveliai, mokytojos ir mokytojai, televizija ir radijas, knygos ir teatras, dailė ir muzika – visa dirba bendrą darbą – tobulina kiekvieną ir visus kartu. Tačiau tos visiems geros ir patogios visuomenės vis dar nėra, ji nesukurta. Buvo kai kurie atvejai Vokietijoje, Tarybų sąjungoje ar Šiaurės Korėjoje. Tačiau juos pavadinti sėkmingais man nesiseka.
Čia aš matau du labai skirtingus dalykus, kurie nors ir labai susiję, tačiau ir paskiri. Tai asmuo (žmogus) ir visuomenė (dažniausiai valstybė).
Su pirmu, bent teoriškai, lyg ir aišku. Darželis, mokykla, koledžas ar institutas padeda ne tik prisitaikyti prie būsimo gyvenimo, bet gyventi patogiai. Tiesa, tam reikalinga aplinka, kurią ir turėtų sukurti valstybė. Deja, čia prasideda teorijos ir gyvenimo neatitikimai. Problemos kyla jau mokyklose, kuriose gali ne tik būti blogi mokytojai/os, bet ir išvis jų trūkti.
Dar sudėtingiau su kitu augimo etapu – kuo būti, kuo tapti. Čia dažniausiai sprendžia ne noras, o galimybės, situacijos. Mokymasis gali būti neįperkamas. Pavyzdžiui, jau dėl to, kad pragyvenimas (kitame mieste ar net šalyje) tampa per brangus, gali nelikti vietų norimai profesijai, gali neužtekti sugebėjimų patekti į kokią nors mokymo vietą (egzaminai). Visi tokie dalykai sukelia ne tik sumaištį, bet ir gadina likimus. Žmogelis tampa ne tuo, kuo galėtų, o tuo, kas pavyko. Norėjo būti mediku, o tapo mokytoju, norėjo būti lakūnu, bet sveikata neleido, dirba valstybės tarnautoju. O ir žinios, kurias jis sukaupė, tampa arba nereikalingos, arba net perteklinės.
Žmogui norisi būti laimingu, bet ši samprata kiekvieno yra kitokia. Ne tai, kad labai stipriai skirtųsi, bet kartais vienam užtenka namo ir televizoriaus, apsirūpintos senatvės, o kitam – milijonų ar milijardų, absoliučios valdžios. Poreikiai skirtingi. Vieni gali būti pasiekiami, kiti ne.
Ko reikia savo tikslų įgyvendinimui? Manoma, kad reikia turėti žinių, kai kurių įgūdžių ir pasieksi viską. Deja, taip nėra. Didžiausi žinių „kaupėjai“ vadinasi mokslininkais. Tačiau labai retai jie yra turtingi ar net valdo valstybes. Todėl logika sako, kad ne žinios yra pagrindas ką nors pasiekti.
Galima tapti laimingu neperskaičius nė vienos knygos. Svarbu rasti užsiėmimą, kuris daro tokiu.
Ekologiniai judėjimai Prancūzijoje sriuba aplieja Da Vinčio paveikslą, turtingiausios pasaulyje šalies prezidentas uždeda muitus visoms kitoms šalims, politikas, nuvažiavęs į svetimą šalį, paaiškina, jog jo šalis labai bloga, nes jo neišrinko prezidentu. Vadinti juo protingais lyg ir sunku, tačiau čia reikia matyti ir antrą pusę.
Žmonės jungiasi į tam tikrus sambūrius. Judėjimus, partijas, grupuotes, gaujas. Jų labai daug formų, svarbu tai, kad pavienis žmogus visuomenėje nebūna. Jis iš kažkur ir į kažką.
Mafijos tėvas, valstybės vadovas ar judėjimo lyderis visi jie yra ir atstovai, ir bendraminčiai. Jų sugebėjimai ir įgūdžiai gali lemti ne tik šių sambūrių likimą, bet ir visos visuomenės (valstybės) posūkius.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį (o jų labai daug): svarbu, kaip padalinti mokesčius – iš ko atimti ir kam duoti. Galima vieną kartą atimti iš tų, kurie turėjo, ir atiduoti tiems, kurie buvo neturtingi. Tiesa, tai vadinama nacionalizacija. Po to neliks tų, iš kurių atėmė, nes jie jau tapo neturtėliais, todėl procesas pasibaigia. Todėl nuo „valdžios“ sugebėjimų ar proto priklauso, kokia bus ta aplinka, kurioje gyvena ar gyvens žmonės.
Gerai, kai politiką daro patikimi ir gana protingi žmonės, bet pastariesiems ne visada pakanka proto.
Čia apie kurį, apie mūsų miesto Tarybą? ar apie Seimą? gal apie Gražulį?
Kam ko trūksta, tas apie tai ir rašo