Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-06-02 |
Šiandien ryte turėjau išskristi į Miuncheną, kur, susitikę su Hanoverio kazokais, turėjome vykti į Liencą,[miestelis Austrijoje], į kazokų kapinėse pastatytos koplyčios pašventinimą. Koplyčia pastatyta toje vietoje, kur 1945 m. birželio 1 d. kazokai buvo atiduoti susidoroti Stalino režimui.
Užregistravęs bilietą ir atidavęs bagažą, patraukiau į Demodedovo oro uosto pasienio tarnybą. Patikros punkte prie langelio pateikęs pasą ir bilietą, pastebėjau, kaip pasieniečio, patikrinusio pasą ir mano tapatybę kompiuteryje, žvilgsnis ėmė lakstyti tarp bilieto, paso ir manęs.
Po kelių sekundžių pasigirsta telefono skambutis. Pakėlęs ragelį pasienietis klausosi tylėdamas apie 5 minutes. Prie punkto prieina du žmonės: vienas, dėvintis civiliais rūbais, kitas – su pasienio tarnybos uniforma. Netardami nė žodžio nei man, stovinčiam prie langelio, nei poste sėdinčiam pareigūnui, iš jo paima mano užsienio pasą su bilietu ir nueina.
V. Melichovas savo įkurtame muziejuje. kavkazr.com nuotr.
Aš, žinoma, teiraujuosi, kame reikalas, ar kilo kokių nors problemų dėl man išvykimo į užsienį? Pasienietis, nutaisęs plačią šypseną, atsako, jog ne, jokių draudimų nėra, tiesiog planinis paso patikrinimas.
Dėl visa ko klausiu, kiek tokie „planiniai patikrinimai“ įprastai trunka, kadangi per 20 kelionių į užsienį metų nieko panašaus neteko patirti ar iš kitų girdėti.
Pasienietis sako – vyksta greitai, užtruks kokias 5 minutes. Laukiam. Aš stoviu prie langelio, jis sėdi poste.
Praeina pusvalandis. Suprantu, kad geruoju nesibaigs. Pasui patikrinti 30 minučių nereikia, vadinasi, atėjo kažkoks nurodymas manęs neišleisti iš šalies.
Bet tai gali nuspręsti tik teismas. Tokio teismo sprendimo nėra. Imu įtarti, jog visą tą laiką jie ieško, prie ko galėtų prikibti – gal tikrina lagaminą, atiduotą į bagažą, ieškodami draudžiamų daiktų, gal bando sugalvoti kokią noras baudą, kurios esą aš nesumokėjau.
Stoviu, laukiu. Praeina valanda. Dabar jau įtariu, jog pasą laiko dėl to, kad pavėluočiau į lėktuvą.
Bet po poros minčių prie patikros punkto ateina pasienio tarnybos karininkas ir kviečia mane eiti su juo į tarnybines patalpas. Einame.
Kitas karininkas, patalpose rankose laikydamas mano pasą, pakyla, prieina prie manę ir, duodamas man pasą, sako: „Kaip čia, Vladimirai Petrovičiau, atsitiko, kad jūsų pase trūksta vieno lapo?“
Facebook nuotr.
Pase išties labai kruopščiai, matyt, su skalpeliu arba skutimosi peiliuku išpjautas vienas tuščias lapas.
Su šiuo pasu skraidau nuo 2010-ųjų metų. Visada visi lapai buvo savo vietoje, kaip ir paskutinį kartą, kai jį šiandien pateikiau patikros poste. Tai ir pasakiau karininkui, kuris, kreivai šyptelėjęs, dar kartą pakartojo, jog esą aš pats matau, kad vieno lapo trūksta.
Akivaizdu, jog per tą valandą, kai jie pasą laikė pas save, nieko gudresnio nesugalvojo, kaip tik iškirpti tą lapą iš paso, kad jis būtų netinkamas vykti į užsienį ir tokiu būdu mane sugrąžintų atgal.
Jis pasą padavė man, teigdamas, jog palikti tėvynės su tokiu dokumentu aš negaliu. Visą tą laiką aš jam žiūrėjau tiesiai į akis, kuriose mačiau begėdiškai cinišką išraišką.
Jis tylėdamas įgrūdo man pasą į rankas, pasakęs, jog daugiau nėra apie ką kalbėti. Aš pareikalavau man išduoti kokį nors dokumentą, kuriame būtų paaiškinta, kodėl jie paėmė mano pasą, jį sugadino ir dėl to neleido išskristi.
Vyriškio veidas persikreipė ir jis sušvokštė: „Tuoj gausi dokumentą“. Vėl paėmė pasą ir išėjo. Sėdžiu, laukiu. (…)
Maždaug po pusvalandžio ateina eilinis karininkas, kuris, atsistojęs prieš mane nugalėtojo poza, ima skaityti apie esą mano teisės pažeidimą, t.y. kad aš sugadinau savo pasą ir su juo kėsinausi kirsti valstybinę sieną, todėl turiu sumokėti 2000 rublių baudą.
Perskaitęs tekstą, paklausė, ar turiu kokių nusiskundimų. Ramiai atsakiau, kad turiu, ir protokole parašiau: „Pasienio tarnybai tikrinant mano pasą man nežinomas darbuotojas patikros punkte paėmė mano pasą ir bilietą, kurių aš nemačiau apie valandą laiko. Po to, kai man grąžino pasą, jame buvo išpjautas lapas, kas rodo, jog pasą sugadino tie, kurie jį buvo paėmę“.
Palaukusi, kol aš baigsiu rašyti ir pasirašysiu protokolą, dabar jau jų darbuotoja jį paėmė, kad esą padarytų kopiją, nors kopijavimo aparatas buvo šalia.
Kopijavo dar 30 minučių. Mano lėktuvas jau seniai išskrido. Pagaliau ji grįžo, visus popierius atidavė man ir parodė, pro kur aš galiu palikti oro uostą.
Tuo viskas ir baigėsi.
Mano pasas sugadintas, dabar jį reikia keisti, bilietas nebegalioja, į koplyčios pašventinimą Lience, žinoma, aš jau nespėsiu. Plius gavau 2000 rublių baudą už tai, kad neva pats iškirpau lapą pase ir su tokiu pasu nusprendžiau vykti į užsienį.
Beje, dar būdamas pasienio tarnybos patalpose skambinau advokatams, kad jie patartų, kaip man elgtis. Advokatė Marija Sernovec, kuri mane gynė teisme 2008 m. dėl melagingo kaltinimo, pasakė, jog tai ne pirmas toks atvejis – ji pati apie tai rašė viename straipsnyje.
Panaršęs internete, aptikau, jog tai yra gana populiari praktika, kai paimami pasai sugrąžinami su paslaptingai iš jų dingusiais lapais.
Per pastaruosius metus teko daug ką patirti – ir neteisėtą areštą, ir 8 mėnesius praleisti kalėjime dėl kaltinimo, kuris vėliau paaiškėjo buvęs fiktyvus, ir išgalvotus kaltinimus ekstremizmu bei po to sekusius daugybę teismų, kuriuose mes vargais negalais ne tik apgynėm savo teises, bet ir pasiekėme, kad prokuratūra už savivaliavimą būtų patraukta atsakomybėm.
Būdamas šioje neteisėtoje ir absoliučios savivalės atmosferoje, aš vis tiek kažkokiu būdu dar sugebėdavau jai atsispirti, apginti savo tiesą teisėtu būdu.
Tačiau atsitikimas Demodedovo oro uoste jau yra visai kitos prigimties, primenantis ne tik apie savivalę ir siautėjimą, visišką įstatymų nesilaikymą, bet įprastą vulgarų ir primityvų banditizmą.
Tai jau ne valstybė, kuri nors ir nesilaiko įstatymų ir remiasi betvarke („bezpridielu“), bet visa tai dar apgaubia kažkiek padoriomis formomis.
Šiuo atveju – viskas kitaip, elgiasi kaip plėšikai: atėjo iš miško, atėmė iš praeivio viską, ko jiems reikėjo, ir – atgal į mišką.
Ar mane visa tai papiktino, kaip nors nuliūdino, juoba sukėlė įniršį? Ko gero, ne.
Koplyčia bet kuriuo atveju bus pašventinta, žinoma, nemalonu, kad iškilmėse negalėsiu dalyvauti, negalėsiu susitikti su bičiuliais, bet, duos Dievas, dar susimatysime.
Vienintelis dalykas, kuris įvyko, yra tai, kad, nepaisant visų ankstesnių gyvenimo šioje šalyje peripetijų, aš ją visada vadindavau MŪSŲ. Ligota, mano kritikuojama dėl įvairių dalykų, bet MŪSŲ, kad ir kokia ji buvo.
Šiandien ji jau nebėra mano. Jis jau nebegali būti mano – ne dėl to, kad daugelis dalykų joje man yra nepriimtini. Su tuo aš kovojau, tam priešinausi.
Ji – ne mano todėl, kad jos nebėra. Ji nebeegzistuoja.
Yra fikcija, vadinama valstybe, kuri neturi jokių valstybingumo institutų, kurioje nėra net užuominų į kokias nors teises, kokius nors įstatymus.
Tai bratva, kuri elgiasi taip, kaip jai šauna į galvą.
Ji įkūrė „obščiaką“, kurio dėka gyvena, paskyrė prižiūrėtojus, o tuos, kurie nenori paklusti jų despotizmui, gali, kaip pacanai, nubausti, išplėšti iš paso lapus, uždaryti į belangę ar tiesiog nudėti.
Šiandien iš oro uosto grižęs namo iš Rostovo sulaukiau pranešimų, kad du kazokų grupės vadovai, kurie taip pat turėjo vykti į Liencą, pradingo. Vieną po pusdienio paieškų rado milicijoje, jis kaltinamas žmogžudyste. Kito ieškojo iki vėlaus vakaro ir taip pat rado rajono milicijos skyriuje.
Argi tai šalis? Argi tai valstybė?
Jos nėra.
Nes tuštuma negali kam nors priklausyti…
Išversta iš teksto, publikuoto socialiniame tinkle
———————————
*Sovietmečiu gamyklai vadovavęs Vladimiras Melichovas, žlugus SSRS, išgyveno verslo karus dešimtajame dešimtmetyje ir praturtėjo iš statybų. Dabar jis yra įkūręs du privačius muziejus – „antibolševikiniam pasipriešinimui“ skirtą muziejų Pamaskvėje ir Dono kazokų istorijos muziejų Rostovo srityje . Šiuo metu jau oficialiai Kremliaus žiniasklaidos išdaviku ir fašistu vadinamas muziejininkas pagrindinį dėmesį skiria Rusijos kazokų ir kitų mažųjų tautų vaidmeniui, priešinantis bolševikams po jų įvykdyto 1917-ųjų metų perversmo bei Antrojo pasaulinio karo metu.
Parašykite komentarą