Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-06-13 |
Klaipėdos krašte trečius metus iš eilės organizuojamų Liuteroniškos kultūros dienų renginių programa šiemet prasidėjo birželio septintąją ir truks iki pat rudens.
Kaip teigia viena iš Liuteroniškos kultūros dienų organizatorių Lilija Petraitienė, šiais metais Liuteroniškos kultūros dienos kiek kitu žvilgsniu pabandys aprėpti tai, kas mus visus, šiame krašte gyvenančius jungia, kas mus vienija ir sutelkia bendram tikslui – Švento Jono bažnyčios atstatymui.
„Švento Jono bažnyčia liudys gyvenimą. Ne griovėjai ir ne mirtis taria paskutinį žodį, bet Viešpats – gyvybės davėjas ir mirties nugalėtojas. Atstatyta šventovė kreips žmonių žvilgsnius į dangų, suteiks vilties ir jėgų gyventi“, – pernai kalbėjo Lietuvos Liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.
Šių metų Liuteroniškos kultūros dienos prasidėjo birželio 07 d. vienu sakraliausių bažnytinių ceremonijų – trimetės Evos iš Saugų parapijos krikštu toje vietoje, kurioje nuo pat Švento Jono Bažnyčios pašventinimo tuometiniame Memelyje 1706 m. sausio 18 d. stovėjo jos altorius. Vėliau, kunigų Reincholdo Moro ir Mindaugo Žilinskio palaiminti susirinkę keliauninkai iškeliavo Atminties ir Vilties žygiu, skirtu atminti visus Klaipėdos mieste bei apylinkėse nugriautus ir šiandienos nesulaukusius įvairių konfesijų maldos namus. Tolimi žygeiviai – nuo sugriautų Kairių ir Karklės liuteronų bažnyčių atėję, ir artimi – senamiestyje ir Naujamiestyje maldos namų vietas aplankę, įdomių istorinių faktų iš keliautojus lydėjusio ir apie kiekvienus namus pasakojusio dr. Arūno Baublio, istoriko ir religijotyrininko, Vokietijos FR Garbės konsulo Klaipėdoje, sužinoję, buvo vaišinami mažlietuviškais vietoje keptais wofeliais, kafija, klausėsi Šimelionių ir Švirinų šeimyninių ansamblių muzikavimo.
Liepos 4, 5 ir 6 dienomis Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvartetas surengs tris koncertus, skirtus Prūsijos karalystės 500 metų jubiliejui, Prūsijos karalienės Luizės kultūros ir švietimo veiklos Klaipėdos krašte atminimui: Luizės keliu pro Piktupėnų dvarą (liepos 4 d., 18 val.), Katyčių Liuteronų bažnyčią (liepos 5 d., 16.30 val.), atkeliaus iki Klaipėdos, kur universiteto ligoninės Jūros korpuso vidiniame kiemelyje (liepos 6 d. 19.30 val.) surengs trečiąjį koncertą „Čiurliono šviesos takais“.
Rugpjūčio 16 d. 17 valandą Klaipėdos koncertų salės mišrus choras „Aukuras“, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio, surengs koncertą Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Vasaros pabaigoje bus pristatyta Klaipėdos kamerinio orkestro įrašyta ir jau išleista Johano Danielio Berlino simfonijų vinilinė plokštelė. Klaipėda-Memelis yra šio galantiškojo Baroko muzikos autoriaus ir renesansiškai universalaus mokslo ir meno žmogaus gimtinė, tačiau tik labai siauram ratui muzikų ir istorikų yra tekę girdėti apie šį didį žmogų.
Kaip sako šios idėjos iniciatorius maestro Mindaugas Bačkus, „ši plokštelė sugrąžina Klaipėdai šio miesto kūrėją, prikelia jo muziką gyvenimui“.
„Šiam miestui tai yra didžiulė ir brangi dovana, turinti daug didesnį svorį, negu turėtų bet kuriam kitam miestui, jei jame būtų gimęs J. D. Berlinas. Nes Klaipėdos istorija tokia sudėtinga ir nedėkinga, kad jos praeities paveikslą reikia tarsi sukurti iš naujo. Įrašuose prikelta ir įamžinta J. D. Berlino muzika yra lyg atstatytas Bažnyčios bokštas, stovintis ne tik tol, kol skamba kompozitoriaus muzika, bet ir kol gyvas žinojimas, jog Klaipėda buvo kompozitoriaus gimtinė, ir kad šis vardas yra daugiatautės Mažosios Lietuvos istorijos ir tapatybės dalis. Būtent čia buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba, o J. D. Berlinas gimė tais pačiais metais kaip ir pirmosios poemos lietuvių kalba autorius Kristijonas Donelaitis“, – sako M. Bačkus.
1714 m. J. D. Berlinas gimė Švento Jono (iki 1854 m. spalio didžiojo gaisro stovėjusios) bažnyčios vargonininko, miesto muzikanto Heinricho Berlino šeimoje. Memelyje šeima praleido vos keturis pirmuosius Johano Danielio gyvenimo metus. 1718 m. Berlinų šeima persikraustė į Mintaują (dabartinė Jelgava Latvijoje), kuri priklausė Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystei, tuo metu buvusioje carinės Rusijos įtakos zonoje. 1730 m. šešiolikmetis Johanas Danielis išvyko studijuoti į Kopenhagą, o 1737 m. jis jau pirmą kartą yra minimas Trondheimo (Norvegija) istoriniuose šaltiniuose. Įsikūręs Trondheime, J. D. Berlinas gavo ,,miesto muzikanto“ pareigas, o nuo 1740 m. buvo paskirtas Trondheimo katedros vargonininku. Čia jis gyveno iki pat savo mirties 1787 m.
Jis laikomas svarbiausiu Norvegijos XVIII amžiaus kompozitoriumi, bet tai toli gražu ne visi jo pasiekimai. Čia išsiskleidė išties renesansinio užmojo J. D. Berlino asmenybė, apjungusi savyje daugybę talentų menams, mokslams ir išradimams. Jo knyga ,,Muzikiniai elementai“ (Musicalisce Elementer, 1744), laikoma pirmuoju Norvegijos–Danijos muzikos traktatu. Jis taip pat parašė knygą apie instrumentų derinimą Tonometrijos pagrindai (Anleitung zur Tonometrie, 1767), naudojant jo paties sukurtą derinimo prietaisą monocordon unicum. Išrado naują muzikos instrumentą – cembalo da gamba verticale, pritaisė fortepijonui pedalą ir sukonstravo monochordą (klavikordą).
J. D. Berlinas buvo vienas iš Det Kongelige Norske Videnskabers Selskab – Norvegijos karališkosios mokslų ir laiškų akademijos steigėjų 1760 m. ir aktyviu jos nariu, rašė tekstus meteorologijos, astronomijos, geologijos ir kartografijos temomis.
Pagal J. D. Berlino architektūrinius piešinius atlikta Trondheimo katedros mokyklos rekonstrukcija. Šalia viso to, jis dar dirbo ir gaisrinės vadovu bei miesto vandentiekio sistemos inspektoriumi.
Jo muzikinis palikimas yra palyginti negausus, o nemažai kūrinių yra dingę. Plokštelėje įrašyti visi jo išlikę orkestriniai darbai (trys simfonijos ir koncertas smuikui su orkestru).
2025-ųjų Liuteroniškos kultūros dienų pabaigą vainikuos filosofinė rašytojo ir istoriko Roberto Petrausko bei jo kviestinio pašnekovo diskusija apie mus supantį „Susikilusį Pasaulį”, apie Drąsos stygių, apie pabėgimą nuo Dievo, kaip visų daiktų mato (pagal Platoną), kur su atskiro Individo absoliučiomis teisėmis priartėjome prie Anarchijos bedugnės krašto.
„Susirūpinimas, ką mūsų dabartis pagimdys, dabar didesnis nei bet kada ir kelia daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Niekas negali tiksliai pasakyti, koks bus tas naujas kūdikis, bet tai visada priklauso nuo tėvų ir senelių, jų pasaulėžiūros, gyvenimo būdo ir genų. Todėl ateitis nėra visiškai neprognozuojama. Todėl dabartis nėra nepaaiškinama. Todėl praeitis turi atsakymų abiems”,- sako Robertas Petrauskas.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą