Apie saviapgaulę (2)

Vytautas Valevičius
2025-06-15

Vienas iš svarbių psichikos reiškinių moksliškai vadinamas kognityviniu disonansu. Toks gudrus pavadinimas gali būti apsakytas kaip prieštaravimas mąstymuose.

Maniau, kad tik gana nesenai aprašytas dalykas, bet mano skaitomojoje knygoje, išėjusioje dar 1895 metais „Psychologie des foules“ (Minios psichologija) radau tokia mintį: „Šis reiškinys būdingas ne tik miniai, bet ir daugeliui pavienių individų, ir ne tik pirmykščiams žmonėms, bet ir tiems, kurie kokiu nors mąstymo aspektu —pavyzdžiui, fanatiški religiniai sektantai – priartėja prie pirmykščių žmonių. Tai pastebėjau ir tarp mūsų universitetuose išsimokslinusių hinduistų. Ant jų nekintamo paveldėtų religinių ir socialinių idėjų pagrindo buvo užklotas vakarietiškų idėjų sluoksnis, visai nesusijęs su pirmuoju ir jo nekeičiantis. Šalia religinių idėjų kortežo atsitiktinai pasirodo viena kita vakarietiška idėja, ir tada individo elgsena nustebina akivaizdžiu prieštaringumu. Tačiau šis prieštaringumas veikiau išorinis, nes individo elgseną daugiausia lemia paveldimos idėjos. Tiktai žmogaus, paveldėjusio įvairių rasių bruožų, elgesys gali būti labai permainingas ir iš esmės prieštaringas. Šio reiškinio daugiau nenagrinėsime, nors jis labai reikšmingas psichologijai. Šiaip ar taip, norint tai visiškai suvokti, manau, reikia mažiausiai dešimties metų kelionių ir stebėjimų“.

Autorius Gustave Le Bon (1841-1931) – prancūzų psichologas, sociologas, antropologas ir istorikas. Gustave Le Bon gimė 1841 m. Nogent-le-Rotrou priemiestyje Prancūzijoje ne itin turtingų dvarininkų šeimoje. Mokėsi licėjuje, vėliau University de Paris studijavo mediciną. 1860 metus jis paskelbė straipsnį apie pelkėtose vietovėse gyvenančių žmonių lėtines ligas, o šiek tiek vėliau straipsnį apie kūno karščiavimą apsinuodijimo metu. Be medicinos domėjosi archeologija, antropologija ir sociologija.

Pripažinimo mokslininkas sulaukė 1890-ųjų viduryje pasirodžius knygai „Les Lois psychologiques de l’evolution des peuples“. Šis veikalas buvo plačiai aptariamas ir teigiamai įvertintas, sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Vėliau Le Bon šia tema parašė daugiau darbų – „La psychologie des foules“, „Psychologie du socialisme“ ir kitų.

Taigi, reiškinys, aprašytas dar XIX amžiaus pabaigoje net mokslininkų sluoksniuose, ką reikėtų kalbėti apie mažiau išsimokslinusius. Sakysim, dabartiniuose Anglijos ar net Amerikos universitetuose profesūra labai dažnai būna kairuoliška, net nesuprasdama, kuo baigiasi tokių politinių jėgų atėjimas į valdymą. Vyresniems galiu priminti dar Tarybų Sąjungos laikus, kitiems siūlysiu pažiūrėti į dabarties Rusiją ar Kiniją.

Ar jūsų nestebina, kad viena iš didžiausių pasaulio šalių super masiškai siunčia savo jaunimą mokytis kapitalistinėse šalyse, kai pas juos valdo Kinijos komunistų partija? Kodėl valstybė, sukūrusi geriausią pasaulyje santvarką, savo lėktuvus kopijuoja (vagia) iš kitų šalių? Netęsiu toliau, nes pabaigos čia nėra. Santvarka gera, tvarkos moksle – lyg ir ne. Tai lyg globalinis pavyzdys. Galima ir paprasčiau.

Dauguma spausdintų leidinių užsiima magija. Jie pateikia kasdienius horoskopus. Ar jie turi kokį nors ryšį su realiu gyvenimu? Mąstantis žmogus nesunkiai atsakys ir lyg viskas vėl aišku. Bet spaudoje vėl matome tuos pačius horoskopus ir net žymūs politikai kartais be jų nesprendžia rimtų problemų. Mąstymas sako viena, žmogus elgiasi priešingai, nors kai ką suvokia.

Kognityvinis disonansas tai tik pavadinimas. Galima matyti, kad žmonės retokai mąsto nuosekliai kaip matematikos teoremose. Jiems žymiai įdomiau „šuoliai“. Jei kam įdomios jūsų pačių klaidos, siūlau perskaityti apie tai knygą „Apgaulė“. Anotacijoje rašoma: „Humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Valevičiaus knyga „Apgaulė“, kurią 2024 metais išleido Klaipėdos universiteto leidykla, nagrinėja skirtingus saviapgaulės reiškinius. Žodis saviapgaulė reiškia melą sau. Tai vienas iš didžiausių proto spąstų.