Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-07-05 |
Piliavietėje vykusio susitikimo „Istorija be mitų: ekspertų žvilgsnis į Atgimimo aikštę“ metu vedančiajam Klaipėdą pavadinus Žemaitijos dalimi, iš salės pasigirdo vyriškas balsas, kad Klaipėda niekada nebuvo Žemaitija. Kitas balsas, tiesa, moteriškas, pareiškė, kad Klaipėda buvo Žemaitija.
Klaipėdos krašto istorija skirtingai traktuojama todėl, kad užkariautojams, kurie atėjo XIII a., reikėjo įrodyti, jog jie yra teisėti šio krašto šeimininkai. Po sėkmingo Klaipėdos sukilimo XX a. trečiame dešimtmetyje, ypač pagausėjo melagingų teorijų kūrėjų. Užkariautojų palikuonims, kurie suprato, jog praranda savo antrą tėvynę, kurioje gyveno kelis šimtmečius, reikalinga buvo istorija, kad Mažosios Lietuvos lietuviai yra kolonistai, o ne autechtonai.
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Lietuvos istorikas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius apie XX a. trečio dešimtmečio istorikus žmoną ir vyrą, Gertrūdą ir Hansą Mortensonus, sukūrusius negyvenamų dykrų teoriją, parašė, jog „Mortensenai teigė, kad krašto senbuviai žuvę per tarpusavio bei kryžiuočių karus, sukilimus, išsikėlę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų kraštuose susidariusi negyvenama dykra, kurią neva tik XV a.–XVI a. pradžioje masiškai apgyvenę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos“.
Istorikai su garbingais moksliniais vardais atliko užsakymą ir pateikė dykros teoriją, kurioje išaiškino, kodėl iki Karaliaučiaus, Priegliaus upės, gyveno lietuviai.
Karge Paul (Paulius Kárgė) (1862–1928) vokiečių istorikas, mokslų daktaras, pritarė nepagrįstai Gertrūdos ir Hanso Mortensenų koncepcijai dėl mažlietuvių etnogenezės.
Pagal dykrų koncepciją lietuviams, žemaičiams, kurie kariavo su kryžiuočių ordinu, karas neatnešė didelių žmogiškųjų išteklių nuostolių. Jis naikino gyventojus tik kryžiuočių užgrobtose žemėse.
Šiandien stebime karą Ukrainoje ir matome, jog nukenčia, žūva ir netenka gyventojų abi kariaujančios pusės. Pagal G. H. Mortensonus, P. Karge lietuviai, žemaičiai ne tik nežuvo nuo kryžiuočių, bet „daugindamiesi kaip triušiai“ apgyvendino Mažąją Lietuvą.
Karai, deja, persekioja žmoniją, tačiau įsiviešpatavus taikai, per karą prarastų gyventojų skaičius atsistato natūraliai.
Tokie pat procesai vyksta ir po marų. Epidemijoms, užkrečiamoms ligoms nėra sienų. Visos, kurios siautė Mažojoje Lietuvoje, guldė į šaltus kapus ir Didžiojoje Lietuvoje.
Palangos miesto senbuvių bendruomenės pirmininkas Raimundas Kubilius pakvietė aplankyti maro laikų kapinaites. Jis parodė iš Registrų skyriaus gautą pažymą, kurioje parašyta, kad laidota nuo XVI iki XVIII a. Tik jo ir kitų palangiškių senbuvių dėka buvo sustabdytas žvyro karjero įrengimas, miško iškirtimas ir kapinaičių sunaikinimas. Kapinaitės yra įrodymas, kad per marus žmones mirė tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Didžiojoje.
Po marų gyventojai natūraliai atsikūrė tik Didžiojoje Lietuvoje. Deja, Mažojoje Lietuvoje, kaip įprasta užkariautojams, vyko prievartinis naujų gyventojų atkėlimas. Ansis Bruožis knygutėje „Mažoji Lietuva. Jos amžių įvykiai“ rašo, kad „buvo įsakyta Brandenburgo, Pomerų ir kitose provincijose kolonistus gaudyti ir į Lietuvą gabenti“.
Tiek praeityje, tiek šiandien užkariautojų palikuonys ir jų gerbėjai yra šventai įsitikinę, jog XIII a. atėję užkariautojai iš vakarų atnešė tik gerą. Lietuviai, ypač žemaičiai, yra nedėkingi, o lietuvininkai, šito krašto gyventojai, visada norėjo būti su Vokietija ir net dabar didžiuojasi, kad šis kraštas buvo valdomas vokiečių.
Tai tipiniai okupantų ideologijos teiginiai. Šiandien tokią pat ideologiją skleidžia Rusija savo okupuotoms tautos.
Gerų užkariautojų nebūna, visi užkariautojai naikina autechtonus ir apgyvendina kolonistus. Nesvarbu, ar užkariautojai yra iš vakarų – vokiečiai, ar iš rytų – rusai.
Todėl sovietų istorikai Klaipėdos krašto sukilimą aprašė neigiamai, nes išsivadavimo kovos gąsdina tiek užkariautojus vokiečius, tiek okupantus sovietus. Su ginklu atėję, nukariavę tautą, nenori sutikti, kad autechtonai turi teisę išsivaduoti iš „labai gero ir daug naudos atnešusio“ užkariautojo.
Klaipėdos krašte „blogiečiai” keitėsi pagal politinius pokyčius. Iki I pasaulinio karo kontrabandininkai, girtuokliai, žmogžudžiai buvo lietuviai, o vokiečiai buvo geraširdžiai gelbėtojai. Apie tai skaitome Ernsto Vicherto, Hermano Zudermano literatūriniuose kūriniuose. Po karo, po Klaipėdos sukilimo, „blogiečiais” tapo lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, o nuskriaustaisiais – lietuviai iš Mažosios Lietuvos.
Šiandien atsiranda tokių istorikų, kurie tarpukario vokiškų kolegų propagandistų veikalus laiko teisingais ir vardija klaidas, kurias darė Lietuvos vyriausybė, pvz., lietuvių kalbos grąžinimą į mokyklas. Tai primena įvykius Rusijoje, tik tada lietuviai, kurie nenorėjo būti vokiečių užkariautojų valdomi, buvo vadinami šnipais, o Rusijoje – tautinių mažumų atstovai, kurie siekia išsivaduoti iš Rusijos įtakos, – inoagentais (užsienio agentais).
XV a. lietuviškas žemes didysis Lietuvos valdovas Vytautas su Ordinu padalino skirtingoms valstybėms, nutiesė sieną, sukalė kuoliukus. Lietuviškos žemės, kurios vadinosi skalvių, nadriuvių, žemaičių, pateko į Ordino priklausomybę.
Pasidomėjau, iš kur kilę Klaipėdos miesto mero Arvydo Vaitkaus protėviai. Pasirodo jie gyveno apie 20 kilometrų nuo Klaipėdos. Jei XV a. siena būtų nutiesta už A. Vaitkaus protėvių tėviškės, apie 21-25 kilometrus nuo Klaipėdos, tai mero protėviai būtų kuršiai, o vėliau nuskriausti mažlietuviai, suvokiantys Prūsijos dvasią ir raudoną plytą. Tačiau sieną nutiesė apie 16 kilometrų nuo Klaipėdos ir todėl jam, kaip žemaičių atstovui, nesuvokti skriaudų, kurias patyrė mažlietuviai.
Kaip patinka ta pseudoistorija, kurią tenka klausytis iš kai kurių istorikų ir jų bendraminčių?
Pasirodo, kad XV a. sieną tiesė išmanioji technologija. Ji nustatė, kokie gyventojai yra kuršiai ir juos įjungė į Ordino valstybę, o žemaičius paliko Vytauto priklausomybei. Visiems, kurie aiškina, jog Klaipėda yra ne žemaičių žemė, būtina argumentuoti: jei vienoje sienos pusėje, Vytauto žemėse, gyveno žemaičiai, tai ir kitoje, Ordinui atitekusioje pusėje, gyveno taip pat žemaičiai iki Šilutės, o už Šilutės – skalviai.
1856-1857 metais daktaras Teodoras Triplinas keliavo per Vakarų Lietuvą ir šiaurės rytų Prūsijos dalį. Jis pastebėjo, kad tiek Lietuvoje, kuri priklausė carinei Rusijai, tiek Prūsijoje, Priekulės rajone, kuriame šeiminkavo vokiečiai, gyventojai kalbėjo žemaitiškai. Tik šimtmečio reikėjo intensyvaus užkariautojo darbo, kad Klaipėdos apylinkėse gyvenantys autechtonai prarastų žemaitišką tarmę, kuria kalbėjo jų protėviai XIX a. viduryje.
Kodėl melagingas, išgalvotas teorijas, kurias pateikė prieškariniai specialistai, Vokietijos istorikai, perėmė ir platina šių dienų Klaipėdos miesto istorikai?
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Klaipėda yra mažoji Lietuva, o žemaitija niekada nebuvo. Atlikit istorinę analizę net ir žemėlapių. Įsivaizduokit žemaitį žveją plaukiantį žvejoti su karve laive.
Nebežinau, ar verta komentuoti. Neklauso Autorė mano patarimų rašyti trumpiau, į temą, nešokinėjant nuo batų prie ratų.
Tai apsiribosiu tik naujiena, kad Autorė žino mūsų mero genealogiją iki pat XV amžiaus. Nė nenutuokiau, kad Vaitkai tokia sena giminė!
Gaila, šią gerąją naujieną Autorė tuoj pat papildo menkam mano protui nesuvokiamais teiginiais, jog už 21-25 km nuo Klaipėdos tada gyvenę kuršiai, o į tą pačią pusę, bet už 16 km – žemaičiai. Ar taip gali būt?
Ai, nesuksiu galvos, verčiau įsipilsiu ko nors vaizduotei atgaivinti! Su Valstybės diena!
Šiandien turime nemažai įtikėjusių į pseudoistoriją, kad Klaipėda XV a. buvo kuršių žemė. Lietuviškos žemės, kuriose iki Šilutės kalbėjo žemaičių tarme, o už Šilutės skalvių, galutinai atiteko užkariautojui Ordinui po Melno taikos sutarties. Užkariautojų palikuonims bei jų bendraminčiams nesinori sutikti, kad užgrobė žemes, kuriose gyveno žemaičiai ir todėl jie surašė kitokią istoriją, kad Klaipėda niekada nebuvo Žemaitijos dalimi. Tai kuršių žemės. Šiandien Klaipėdoje gyvena daug buvusio pasienio gyventojų palikuonių. Mero protėvių kaimas yra apie dvidešimt kilometrų nuo Klaipėdos. Jei valstybinė siena būtų apie 25 kilometrus nuo Klaipėdos, jei Ordinas, būtų gavęs daugiau žemių, tai Klaipėdos meras būtų kuršis ir mažlietuvis. Graži pseudoistorija apie kuršius. Tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje kalbėjo ta pačia tarme – žemaitiška ir gyventojai vadinosi žemaičiais. Užkariautojams, kurie padalino Lietuvą, tai nepatiko ir jie sukūrė dykros teoriją. Dar XIXa. žemaičiavo Klaipėdos apylinkės gyventojai, atseit, pagal pseudoistoriją, kolonistai žemaičiai iš Didžiosios Lietuvos. Todėl nemanau, kad šokinėju nuo vienos temos prie kitos. Siekiau parodyti nutiesta siena, kad ji negalėjo tapti riba tarp kuršių ir žemaičių, tai buvo paprasčiausiai užkariautojo atplėšta teritorija nuo Lietuvos, kurioje gyventojai kalbėjo žemaitiškai, tiesa, tik dalyje Mažosios Lietuvos. Dykros teorija apie žemaičius ir lietuvius, kurie užplūdo Mažąją Lietuvą, nes lietuviai pasirodo nekariavo su kryžiuočiais ir Lietuvoje nekildavo jokių marų ir jų tiek prisidaugino, kad apsigyveno ne tik Klaipėdos apylinkėse, bet išplito iki Karaliaučiaus. Todėl nadriuvių ir skalvių žemes jie priskiria prūsams. Liūdna, kad užkariautojų melaginga istorija, kurios tikslas pateisinti savo grobimus, labai populiari ir nedrįsk pasakyti tiesą, jog Klaipėda buvo Žemaitijos dalimi.
Nežinau, ką pasakytų XIX a. šišioniškis, pavadintas žemaičiu. Be abejo, įsižeistų. Kalba šišioniškis skyrėsi nuo žemaičio kaip ir lietuvis, ne mažiau. Negi XV a. žemaitis galėjo nusivystyti iki XIX a. šišioniškio tiek, kad savo kalbą pakeistų ir savo gentainių išsižadėtų? Ne, tik ne žemaitis! Tai gal šišioniškiai yra iš skalvių? Galbūt, nežinau.
O kad Klaipėdoje XV a. gyveno žemaičių – tarnaičių, gizelių – sutinku.Bet ne tikrųjų miestiečių. Žydas lengviau galėjo tapti miestiečiu, bet ne žemaitis.
Daktaro Teodoro Triplino 1856-1857 metais keliavusio po carinei Rusijai priklaususią Lietuvą ir Prūsiją, Priekulės rajoną, užrašai:“ Ypač stebina daugybė gubų laukuose, pėdų didumas, galvijų stambumas, žmonių uolumas. O juk čia tas pats žemaitis kaip ir anos sienos, ta pačia kalba, tiktai spausdina ir rašo gotiškais rašmenimis” . Visiškai nesistebiu, kad iš žemaičio, kurio gyvenamasis arealas buvo iki Šilutės , nes toliau gyveno lietuviai, kurių tarmė visiškai skiriasi nuo žemaičių, tapo šišioniškiai. Ypatingai žiauri asimiliacija buvo taikoma po Vokietijos susivienijimo, o tai XIX a. aštuntas dešimtmetis. Kaip kabėjo XIX a. pagėgiškiai tereikia pasiklausyti tauragiškio, nes ten gyvena ta pačia tarme kalbantys lietuviai. Čia ta pati sienos taisyklė. jei vienoje pusėje kalbėjo savo tarme, tai kitoje, kuri atiteko Ordinui, kalbėjo ta pačia tarme.
Keliautojui lenkui šišioniškio lietuvininko ir žemaičio kalba vienodai nesuprantama. Ar jis galėjo pajusti kokius nors tarmių skirtumus? Ne, todėl lengva ranka parašė – tas pats žemaitis, ta pati kalba.
Svaresni yra vietinių žmonių liudijimai (Evos Simonaitikės ir kitų). Žemaičių Klaipėdos krašte pasitaikydavo (Evos ar ne patėvis buvo žemaitis?), bet šišioniškiai savęs nieku gyvu žemaičiais nelaikė. Dukrų už žemaičių neleisdavo, laikė tai gėda. Tai kokie gi jie žemaičiai?
neigti sienos taisyklę, jei žemaičiai gyveno vienoje pusėje, tai kitoje sienos pusėje gyveno taip pat žemaičiai, yra užkariautojo reikalavimas. T. Triplinas keliavo XIX a, vid. o I. .Simonaitytė gyveno XXa. pradžioje. Jų prisiminimai nėra to pačio laikotarpio. T, Triplino iki Bismarko valdymo, o I. Simonaitytės – po bismarkinio laikotarpio. Jei mokykloje kalbėjo tik vokiškai, tai padarė didžiulę žalą tarmei. Antra, Mažoji Lietuva nebuvo apgyvendinta vien žemaičiais. Nuo Šilutės gyveno lietuviai, kurių kalba primena šiandieninę literatūrinę kalbą, skalviai. Trečia, šiandien žemaičių anūkai, kurie gimė Vilniuje, netgi Klaipėdoje, nekalba tarmiškai. Panašūs procesai vyko ir Mažojoje Lietuvoje. Liūdna, kad melagingom teorijom yra išleista tūkstančiai eurų bei jaunimas mokėsi ir mokosi vadovaujantis tomis gėda darančiomis teorijomis.
Klausimelis,-Kas tokie(!?) neleido susijungti „livonams” su „prusija” …
/”Po sėkmingų karinių žygių, užėmę nemažas teritorijas šiandieninėje Latvijoje ir Estijoje, 1207 m. ordinas ir Rygos vyskupas pasidalino ką tik užimtas ir dar planuojamas užimti žemes”.
/”Galybė buvo pasiekta nepaisant kelių didelių nesėkmių kovojant prieš lietuvius ir žemaičius, iš kurių pati didžiausia buvo 1260 m. pralaimėtas Durbės mūšis. Jo tikslas buvo sujungti dvi atskiras ordino atšakas (Livoniją ir Prūsiją).”
Viskas kur kas paprasčiau: dabartinė Lietuva yra suskirstyta į 5 etnografinius regionus. Klaipėda priklauso Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui,o ne Žemaitijai. Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte žemaičiai niekada (išskyrus šias dienas) negyveno – čia gyveno lietuvininkai arba mažlietuviai. Kai kam laikas iš naujo paskaityti Ievą Simonaitytę.
Pliurpalai: Klaipėda – kuršių žemėse, o ir patys žemaičiai yra perėmę kuršių kalbą, nes tokios genties kaip žemaičiaI nebuvo (žr. Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo laišką imperatoriui Sigizmundui).
Rimtai? Na, kad žemaičiai turi kuršiškų genų, vargu ar kas paneigtų. O Vytauto makaronai Romos imperatoriui (kad žemaičiai gyveną žemiau, kad kalbą lietuviškai, kad savęs žemaičiais nevadiną) terodo, kad jis lengvai ir mielai pameluodavo, kai reikėjo. Juk kalbam apie tą patį Vytautą, kuris žemaičius bene tris kartus buvo dovanojęs Ordinui…
Kodėl tokie minčių kratinių ir pritempinėjimų blėniai puplikuojami solidžiame portale?
Skelbiame visas nuomones, kurios nepažeidžia teisės aktų. Bet tai nereiškia, kad joms pritariame. Toks šios „Atviros Klaipėdos” rubrikos ir tikslas – kad kiekvienas galėtų išsisakyti apie ką tik nori.
Gerb redaktoriau, taip skirtingas nuomones reikia publikuoti, bet ar čia nuomonė? Tekste randu nepatogių faktų ingoravimą ir atmetimą, tada iš konteksto ištrauktų kitų faktų suplakimą į visumą, kad atitiktų rašytojos naratyvui. Taip gaunama ne nuomonė, tai sąmoninga dezinformacija ar net propaganda. Retorinis klausimas – jei kokia kita miesto senjorė pateiktų rašliavą apie Lietuvos istoriją remdamasi litvinizmu ir prie Putino išleista knyga apie mūsų šalies istoriją, ar taip pat publikuotumėte kaip „nuomonę”?
Klausimas visai neretorinis, juolab kad į jį atsakymą pateikiau jau anksčiau – skelbiame visas nuomones, kurios nepažeidžia teisės aktų. O kas yra neskelbtina informacija yra labai aiškiai apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme.
Durniai istorikai, nesupranta istorijos
Būtų gerai, kad istorikai, kurie vadovaujasi dykros teorija būtų kvailiai, manau, kad pritarti melagingiems teiginiams vertė ir verčia ne proto stoka, bet kiti motyvai. Istorikas A. Matulevičius pateikė informaciją apie dykros teoriją ir tereikia įvesti į google žodžius – dykros teorija ir rasite parašyta, kad „Labiausiai argumentuotai dykros teoriją sukritikavo lietuvininkas Martynas Gelžinis. Jis atskleidė daug faktų, kad Mortensenai gavo iš Vokietijos valdžios politinį užsakymą,”. Nereikia būti proto bokštu, kad suprastumei kas šiandien yra užsakovas.