Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-07-25 |
Palmira Martinkienė „Atviroje Klaipėdoje“ paviešino straipsnį „Idėja atkurti kopų apželdintojui skirtą paminklą virsta kūnu“. Ji parašė: „Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė pritarė, kad būtų atkurtas kopų apželdintojui ir Klaipėdos parko įkūrėjui Johannui Riechertui skirtas obeliskas. Jis dar 19 a. buvo pastatytas Klaipėdos poilsio parke, bet po Antrojo pasaulinio karo neišliko.“ Ar verta šį atminimo ženklą atstatyti? Tiesa, ir dar už miesto pinigus?
Žurnalistė savo straipsnyje pateikė informaciją apie J. Riechertą iš žymaus klaipėdiečio Johano Zembrickio knygos „Klaipėdos istorija“. Praktiškai, ji beveik viską ir parašė apie J. Riechertą, ką rado J. Zembrickio veikale.
Kodėl tam, kas siūlo atstatyti paminklinį ženklą ir tiems, kurie pritarė jo atstatymui neatrodo keista, kad tiek daug J. Zembrickio knygoje yra rašoma apie Klaipėdai carinės Rusijos padarytos žalos XVIIIa. pab. – XIX a. pr. likvidavimą ir plačiai aprašomi įvykiai, kurie padėjo įveikti slenkantį į miestą smėlį ir taip „skupai“ pateikiama informacija apie paminklu įamžintą J. Riechertą?
Dėl gresiančio miestui ganyklų ir daržų praradimo buvo kaltas Septynerių metų karas (1756-1762). Šiame kare Prūsijos priešas buvo carinė Rusija, kurios kareiviai 1757 m. liepos 5 d. privertė miesto gynėjus pasiduoti. Nuo tada miestą ėmė kontroliuoti rusų kariuomenė. Ji negailestingai kirto iki to laiko labai saugomą mišką. Tereikėjo dviejų metų rusų šeimininkavimo ir Klaipėda pajuto užkariavimo padarinius – derlingų žemių užpustymą.
Miškų naikinimo mastai aprašyti Johano Zembrickio knygos „Klaipėdos istorija“ II tome. Jis rašo, kad 1790 m. iš Rasytės girioje buvusių 17419 margų, liko 380 margų brandaus miško. Audrų suneštos smėlio kopos slinko į sausumą, pasiekė net Plytinės rajoną. Klaipėdos gyventojai rašė skundus. 1798 m. vienas Miškų departamento tarėjas atvyko į Klaipėdą susipažinti vietoje su esama padėtimi. Jo nuomone, jei dvaras, t.y. karalius perleistų miestui visą plotą, kuris pavirto smėlynu, tai tada klaipėdiečiai būtų patys suinteresuoti jį tvarkyti. Klaipėdos miesto vyriausioji galva, burmistras Tarrachas buvo kitos nuomonės. Pagal jį, nors miestiečiai ir kenčia dėl ganyklų ir arimų užpustymo, tačiau vargu, kad miestiečiai patys įsipareigotų atsodinti Melnragės mišką, kadangi tie plotai labai ilgai dvarui priklausė, ir toks darbas pareikalaus didelių išlaidų, tam nėra jokių išteklių. Magistratas, Klaipėdos valdžia, galimai dėl didelių, nepakeliamų miestui išlaidų, siūlė, kad minėtą, smėliu apėjusį plotą, apželdintų miškininkai. Kaip karštą bulvę mėtė problemos sprendimą: karaliaus dvaras ant miestiečių, o miestiečiai ant aukščiausios valdžios pečių.
Dėl Melnragės miškų ploto sunaikinimo didžiulę žalą patyrė Aulaukio palivarkas, kuriame 1808 m. buvo puikiausia molinga dirva, nuimamas derlius, nušienaujamos pievos, deja, po kelerių metų beveik visa dirbama žemė ir pievos buvo po smėliu, kaip ir Svijanės upelio aukštupys, kurį beveik visą užpustė.
1809 m. gegužės mėn. karalius paskelbė asmeninį įsaką, kuriame nurodė, jog ginčytinas smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės perleidžiamas miesto nuosavybei ir apželdinimui. Taip pat po kelių mėnesių, 1809 m. liepos mėn., smėlio plotus Zandšolėje perdavė miesto magistratui. Padovanotose žemėse tuoj pat prasidėjo darbai.
J. Zembrickis parašė: „Johanas Heinrichas Forsteris 1809 m. parengė išsamų likusios smėlynų dalies apželdinimo planą ir 1810 m. pristatė Statybos ir laukų valdybos deputacijai, dar kartą pabrėždamas reikalo svarbą. Jis taip pat toleregiškai numatė, jog būtina užsodinti neriją iki Smiltynės…“
Pirmiausia smėliui sulaikyti buvo nutiestos ilgos ir aukštos vytelių užtvaros. Tą daryti apsiėmė žydas Hirschas Hirschelis iš Jokūbavo, Žemaitijoje. Vėliau sodino karklų sodinukus, kuriuos atgabendavo iš Gargždų, Tilžės, Balgos, vėliau sėjo pušų konkorėžius
„Taigi mes turime dėkoti Forsteriui, kad dabar, nuo Liepojos vartų iki švyturio galime pasivaikščioti per nuostabų miškelį, jis visa tai paruošė“ – J. Zembrickis „Klaipėdos istorija“ I tomas 227 psl.
Į atsodinimo darbus buvo įtraukti visi klaipėdiečiai. J. Zembrickis rašo, kad aplinkiniai kunigai bažnyčiose ir sakyklose agitavo šiems darbams rinkti konkorėžius.
Amžina padėka visiems, kurie prisidėjo prie darbo, kuris reikalavo ištvermės, didelės kantrybės ir tikėjimo, kad tas darbas atneša naudą visuomenei.
1822 m. jų darbo rezultatai jau gerai matėsi. Per 19 m. nuo 1810 iki 1829 m. miesto iždas ir laukų kasa įvairioms priemonėms, kurios padėjo išsaugoti miesto ganyklas ir laukus, išleido 9054 talerius.
1822 m. sausio mėn. 7d. karalius savo įsaku miestui atiduoda 479 margų Melnragės girininkijos žemės plotą už švyturio, kuris taip pat buvo užneštas smėlio. Pagal įsaką miestas turėjo įsipareigoti apželdinti šį plotą. Miestui už šią žemę nereikėjo mokėti jokių mokesčių.
Apsodinti smėlynus buvo pradėta turint kelis tikslus: norint darbininkams garantuoti uždarbį tais sunkiais laikais, siekiant sustabdyti pakrantės kopų slinkimą, kuris grėsė ir laivybai.
Prasidėjus želdinimo darbams buvo nuspręsta, jog reikalingas specialus „Plantacijos inspektorius“. 1811 juo buvo išrinktas seniūnas Rennertas, 1813 m. – inkarų kalvis Johanas Engelis, 1820 m. – malūnininkas J. Riechertas.
Kažkodėl J. Zembrickis teigė, kad „Apie tolesnį plantacijos vystymąsi čia jau nepriklauso rašyti.” Kodėl? Ar todėl, kad Klaipėdos valdžia buvo užsakovė ir finansuotoja, o J. Riechertas tik tęsė pradėtus pirmtakų darbus?
Ar tinka iš ilgo, sunkaus ir nuoširdaus klaipėdiečių darbo, stabdant smėlio slinkimą į sausumą, išskirti Plantacijos inspektorių J. Riechertą ir jam atstatyti obeliską? Manau, ne šiaip sau J. Zembrickis tiek daug dėmesio skyrė pirmiesiems smėlio želdintojams ir labai minimaliai užsiminė apie J. Riecherto veiklą.
Ar garbinga ir padoru įamžinti tik vieną klaipėdietį iš didžiulės grandinės žmonių prisidėjusių prie likvidavimo padarinių, kuriuos sukėlė carinės Rusijos kariuomenės invazija į Klaipėdos kraštą?
Galimai Riecherto amžininkai pasielgė negarbingai, nepastatę atminimo ženklo J. H. Forsteriui, kuris kūrė apželdinimo planą. Nepaminėti liko ir Plantacijos inspektoriai, kurie dirbo iki J. Riecherto. Manau, kad istorikas neatsitiktinai priminė apie palikuonių padėką tiems, kurie šį darbą vykdys ir vadovaus.
Siūlau miesto valdžiai pasielgti garbingai ir įamžinti visus, kurie prisidėjo likviduojant carinės Rusijos invazijos padarinius. Visus, kuriuos paminėjo savo istoriniame veikale J. Zembrickis. Jei to nesugebėjo padaryti XIX a., tai tą turime padaryti mes, kurie gyvename XXI a, o ne kartoti vieno asmens įamžinimo tradiciją. Tai paminklinė lenta, kurioje būtų įvardinti dalyvavę smėlio užimtų teritorijų atsodinime. Ją galėtų pastatyti ir prie buvusio magistratrato pastato, nes miesto valdžia buvo svarbiausio XIX a. darbo koordinatorė.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Ponia Virginija gali būti visiškai teisi, jos nuomonė šį kartą surašyta aiškiai ir argumentuotai. Būtų gerai, jei visi, nuo ko priklauso šis reikalas, į Autorės žodžius įsiklausytų ir priimtų teisingiausią sprendimą.
O pirmojo komentatoriaus „Visazine” šveplavimą tenka ignoruoti. Kas nepažįsta visų abėcėlės raidžių, tam netinka komentuoti mūsų kultūros istorijos klausimų.
Prabilo „istorike” Zembrickio zodziais, Liudo Giros gatves gyneja ir lietuvninku „patriote”. O kur informacija , kad rusu okupacijos laikais apie 1950-1960 m. buvo sunaikintos vokieciu kariu kapines ir obeliskas Riechertui? Reikia atstatyti kad okupantai nugriove. Gal ir kitus paminklus