Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-12 |
Pradėjęs karjerą Klaipėdos konteinerių terminale (KKT) vos prieš aštuonerius metus Giedrius Kutniauskas šiandien vadinamas vienu geriausiu STS (angl. ship-to-shore) kranų operatoriumi ir šiemet tapo įmonės metų darbuotoju.
Valdomą techniką pašnekovas vadina kranų pasaulio Formule-1. „Net STS kranai turi savo charakterį, o santykiai su jais – tikras bendradarbiavimo menas“, – sako G. Kutniauskas, kurio istorija liudija, kad greitas kelias į karjeros viršūnę gali būti pasiekiamas, jei turi vieną paprastą, bet lemiamą tikslą – norą augti.
Ką jums reiškia pripažinimas KKT metų darbuotoju?
Iš tiesų tai labai malonu. Kai tave įvertina, ne tik pastebi klaidas, bet ir pasako „tu gerai dirbi“, atsiranda vidinė motyvacija. Toks įvertinimas yra netikėtas, nes niekada nedirbau dėl apdovanojimų, bet labai džiugu, kad kažkas mato tavo pastangas. Tai įrodo, kad einu teisingu keliu.
Ar prisimenate savo pirmąją dieną terminale?
Puikiai prisimenu. Jaučiausi visiškai „žalias“. Nežinojau nei kur, nei kas yra, nei kas ką daro. Tiesiog bandžiau įsilieti į sistemą, kuri tuo metu atrodė kaip organizuotas chaosas – konteineriai, didžiulė teritorija, racijos. Viskas buvo nauja, net ir pats uostas. Iki tol dirbau Anglijoje sunkvežimio vairuotoju, o čia – visiškai kita planeta.
Kaip prasidėjo jūsų kelias į dabartinę poziciją – STS krano operatoriaus kėdę?
Karjerą pradėjau nuo „žemiausios“ pozicijos – dokininko-mechanizatoriaus, dirbau su pakrautuvu, uosto vilkikais, vėliau sekė vis sudėtingesnės krovos technikos išbandymai. Vienas iš pirmųjų mano vadovų pasakė: „Tave matau dirbant krano kabinoje ir valdant kraną“. Tuo metu man tai skambėjo kaip kažkas tolimo, bet po metų jau bandžiau prisijaukinti RTG (angl. Rubber Tired Gantry) kraną, o dar vėliau – STS. Po kokių dvejų su puse metų nuo įsidarbinimo jau buvau STS operatorius. Galimybės atėjo pačios – bet aš buvau pasiruošęs jas priimti.
Kas buvo sunkiausia šioje kelionėje?
Be abejonės – pradžia. Tuo metu, kai įsidarbinau, nebuvo tokios struktūruotos naujokų įvedimo sistemos, kokią turime dabar. Teko viską perprasti savarankiškai – kas kur yra, kaip veikia technika, kaip bendrauti per racijas, kaip atskirti kolegų balsus, kurie tuo metu atrodė kaip šnypščiantis fonas. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo ne pati technika, o žmonės – tiksliau, bendravimo stoka. Tačiau visa tai užgrūdino. Išmokau ne tik dirbti, bet ir įrodyti, kad galiu, kad esu vertas daugiau.
Šiandien situacija visiškai kitokia – įmonė iš esmės pakeitė požiūrį į darbuotoją. Nauji kolegos gauna mentorius, organizuojami mokymai, vadovai įsitraukia. Tai rodo, kad įmonė auga – ir man džiugu būti to pokyčio dalimi. Žvelgdamas atgal, suprantu – viskas, ką išgyvenau, buvo verta. Be to etapo nebūčiau ten, kur esu dabar.
Ar buvo momentas darbe, kai supratot: „Man sekasi, galiu dar daugiau“?
Taip, buvo. Ir tai nebuvo viena konkreti akimirka, labiau – procesas. Aš niekada nesiekiau karjeros žūtbūt – nedėjau tokių pastangų, kad įrodyčiau „paimkite mane aukščiau“. Bet visada dirbau taip, kad galėčiau atsakyti už savo veiksmus ir tikiuosi, kad niekada nenuvyliau vadovų ar kolegų pasitikėjimo. O kai matai, kad vadovai pradeda tau pavesti vis sudėtingesnes užduotis, pasiūlo išbandyti save naujose pozicijose, supranti: „manimi pasitiki“. Tai reiškia, kad darbas kalba garsiau už žodžius.
Mano teta man visuomet kartoja: „tu gimęs po laiminga žvaigžde“. Ir aš pats tai jaučiu. Man tikrai sekasi – tiek karjeroje, tiek gyvenime. Ne todėl, kad viskas nukrenta iš dangaus, bet todėl, kad atsiranda žmonių, kurie pamato manyje potencialą būtent tuo metu, kai labiausiai reikia. Kartais pagalvoju – kodėl būtent aš? Bet atsakymas paprastas: kai dirbi nuoširdžiai, kai nesieki visko per prievartą, kai esi pasiruošęs priimti galimybes – jos ateina. Tad gal ta žvaigždė virš galvos ir šviečia ryškiau, bet ir pats ją uždegiau savo darbu.
Koks buvo pirmas kartas STS krane, kokie įspūdžiai?
Kosmosas. Greitis, aukštis, preciziškumas – viskas atrodė nežmoniška. Pirmą kartą atsistojus nuo krano kėdės delnai buvo šlapi, nugara varvėjo prakaitas. Bet kai supranti galingosios technikos valdymą, pradedi jaustis kaip tikras operatorius. Dabar tai – kasdienybė, bet pagarba technikai visuomet išlieka.
Koks jausmas dirbti 54 metrų aukštyje ar neturite baimės jausmo aukščiui?
Jausmas – išskirtinis. Kiekvieną kartą pakilęs į kabiną virš terminalo teritorijos, jautiesi tarsi valandėlę atsiplėšęs nuo žemės ir rutinos. Kai pasitiki technika, kai žinai, ką darai – baimė traukiasi. Didžiausi iššūkiai kyla ne dėl aukščio, o dėl oro – vėjas, lietus ar rūkas gali išbalansuoti net patyrusį operatorių.
Ar būna, kad gigantiškieji STS kranai „supyksta“ ir nenori klausyti?
Būna. Vieną dieną viskas einasi kaip iš natų, kitą – atrodo, kad kranas nenori tavęs klausyti. Tuomet kvėpuoji, nusiramini, ir procesus kartoji iš naujo. Žinote, juokingai skambės, bet iš tiesų net STS kranai turi savo charakterį, o santykiai su jais – tikras bendradarbiavimo menas.
Ar turite kokį ritualą prieš pamainą?
Atvažiuoju į darbą anksčiau, ramiai atsigeriu kavos su kolegomis, pajuokaujam, o tada jau ir STS kranas žino, kad šiandien jam teks paklusti gerai nusiteikusiam operatoriui. Svarbu dieną pradėti be skubėjimo ir streso – tada ir konteineriai geriau dėliojasi ir kranas nepyksta.
Dirbote su visomis krovos technikomis terminale. Tai kodėl pasirinkote dirbti su STS kranu?
Taip, esu išbandęs praktiškai visą techniką, kurią turi KKT – nuo mažo autokrautuvo iki mobilaus „Liebherr“ krano, kuris kelia nestandartinius krovinius, tokius kaip vėjo jėgainių dalys ar elektros generatoriai. Toks platus spektras davė labai daug – pradedi matyti ne tik, kaip veikia pavienė mašina, bet ir kaip visas terminalas funkcionuoja kaip organizmas. Supranti visą krovos grandinę – nuo atvykstančio vilkiko iki konteinerio pakrovimo į laivą. Tai labai pravartu, nes net ir dirbdamas aukštai kabinoje, žinai, kas vyksta žemiau. Bet STS kranas – tai jau visai kitas lygmuo. Aš mėgstu sakyti, kad tai kranų pasaulio Formulė-1. Jis galingas, greitas, didžiulis ir reikalaujantis maksimalaus tikslumo bei koncentracijos. Valdydamas STS kraną, tu tarsi tampi atsakingas už visos logistikos srauto paskutinį tašką – būtent tu uždedi tą „tašką ant i“, kai konteineris pasiekia laivą ar iš jo nukeliamas.
Kodėl pasirinkau būtent dirbti su STS kranu? Nes tai – iššūkis. Čia nėra monotonijos. Kiekviena diena vis kitokia – skiriasi kroviniai, oro sąlygos, laivai, jų konfigūracija. Reikia gebėti greitai prisitaikyti, o kartu – išlaikyti ramybę. Be to, man visada imponavo atsakomybė. STS krano operatorius – tai žmogus, kuriuo pasitiki visa komanda. Ir kai tą pasitikėjimą jauti – dirbti tampa ne tik atsakomybe, bet ir garbe.
Jei vaikystėje būtumėt žinojęs, kad būsite krano operatorius, ką būtumėt daręs kitaip?
(Juokiasi) Gal būčiau daugiau su LEGO kaladėlėmis žaidęs. Bet iš tiesų – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu tokiame darbe. Vaikystėje svajojau būti policininku. Bet gyvenimas viską sudėlioja savaip.
Kokie įgūdžiai būtini STS operatoriui?
Atsakomybė. Ne tik dirbti, bet ir galvoti, ką darai. Tikslumas, budrumas, savikontrolė. Aplink tave dirba žmonės, tad turi būti jų saugumo garantas. Ši technika – tai visada didelė jėga, kurią turi atsakingai valdyti.
Ar kiekvienas gali tapti krano operatoriumi?
Jei turi noro – taip. Dirbti su technika išmokstama. Bet reikia kantrybės ir atsakomybės, ko neišmokysi, tai turi turėti savyje.
Ką pasakytumėte žmogui, svarstančiam apie darbą terminale, bet abejojančiam savo galimybėmis
Terminalas – tai ne tik darbas, tai – galimybė. Jei rodai iniciatyvą, čia tave tikrai pastebės. Karjeros durys atviros, tik reikia nepabijoti pradėti.
Ar jaučiate, kad pats tapote įkvėpimu kitiems?
Galbūt. Bet man atrodo, kad mes visi čia įkvepiame vieni kitus – vadovai, kolegos. Kai visos pusės bendrauja viena kalba, atsiranda bendras tikslas. Tai skatina augti.
Ar save matote su KKT po 10 metų?
Vienareikšmiškai taip. Esu žmogus, kuriam patinka stabilumas. Jei viskas gerai – kam keisti? Čia matau save ilgam.
Kas, jūsų nuomone, yra jūsų sėkmės raktas?
Aš kilęs iš devynių vaikų šeimos. Visada žinojau, kad noriu savo šeimai sukurti kitokį gyvenimą nei pats turėjau vaikystėje. Todėl mano sėkmės formulė paprasta: noras, pastangos ir atsakomybė. Visa kita – ateina savaime.
Parašykite komentarą