Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-20 |
Priminsiu vieną skaičiavimą: 450 milijonų bendrija prašo 350 milijonų valstybes apginti vieną 40 milijonų valstybę nuo 140 milijonų agresorės. O jei dar perskaičiuoti į taip „mėgiamą“ BVP, tai pasirodys, jog nukauti priešininką pakaktų kelių procentų ekonominių nuostolių. Ketvirti metai, o situacija vis dar ta pati.
Kas čia netaip? Pirmas faktas yra tas, jog nėra vieningos Europos. Ispanija mano vienaip, Vengrija traukia į kitą pusę, treti išlieka abejingi vadinamoms grėsmėms. Taigi, dėti visus piliečius kaip vieningos Europos dalį netikslu.
Antras faktas tas, kad ginklų pramonė po TSRS griūties „stabtelėjo“, nes tarsi apsiginklavimas nelabai turėjo prasmę. Taip, buvo NATO, bet kas ir kaip apsiginklavęs priklausė tik nuo tos pačios valstybės politikų sąmonės. Kiek giliau pasikapsčius, pasirodė, jog žymi dalis tankų veiklūs tik „ant popieriaus“, lėktuvai persenę, o šaudmenų užtektų penkioms karo dienoms. Dabar tenka žiūrėti, kaip Andrius Kubilius stengiasi įjungti šią pramonę, o Ursula von der Leyen kaip Europos komisijos pirmininkė (tarp kitko, buvusi Vokietijos gynybos ministre) ieško milijardų tam apmokėti.
Trečias, jau, deja ne faktas o nuostata. Kodėl politikai, tokie dosnūs savo žodžiais, taip mažai padaro veiksmais ir daiktais? Rodyti solidarumą per televizorių ar pasirodyti laikraščių puslapiuose yra populiaru, tuo ir naudinga. Kelia reitingus, didina žinojimą ir galimybes išlikti valdžioje ilgesnį laiką. Deja, vėliau tenka skirti arba nesugebėti skirti reikiamus resursus: lėktuvus, pabūklus, tankus ar šarvuotas mašinas, šaunamuosius ginklus bei šaudmenis. Čia tenka spręsti, atimti iš savęs ar ne. Nes duoti gali tik pats kiek netekdamas.
Yra šalių, kurių politikai perdavė Ukrainos armijai veik visus savo turėtus (gal ir persenusius) lėktuvus, kitos atidavė dar anų laikų šarvuočius, nepagailėjo ir senų automatų. Bet tokių gal viena dešimtis.
Vadinamos šiaurės šalys, praktiškai žinančios Rusiją kaip okupantą, čia išsiskiria savo dalimi. Todėl skaičiuoti, kad tai yra visos Europos indėlis, aiškiai, netiesa. Gal todėl jau radosi „norinčiųjų“ koalicija, kuri gal mažiau žada, bet daugiau duoda.
Pastaroji pagalbos nuostata turi įdomią savybę: absoliuti dauguma žmonių sako, kad nori ir gali padėti kitiems. Čia lyg ir nėra abejonių. Bet kai ateina laikas veikti ar kitaip sakant daryti, tai tų pritariančių, palaikančių ir veikiančių skaičius staigiai sumažėja.
Padėti ar ne – kiekvieno atskiro žmogaus pasirinkimas. Jei gaisras ar kokia talka, gali eiti arba ne. Moralinis paradoksas yra tame, kad jei pagalba nieko nekainuoja, tai žmogus privalo sutikti padėti, tai tiesiog pareiga. Tačiau, kai pagalba turi savo „išlaidas“ arba kaštus, tai pagrindu tampa laisvas pasirinkimas. Todėl Europos politikų nuostata, jog JAV turi padėti spręsti karo Ukrainoje problemas yra jų nuostata, o JAV gali padėti ar ne – tai jos laisvas pasirinkimas.
Aišku, malonu, jei tavo problemas kas nors sprendžia, bet gyvenime dažniau padedama tiems, kurie daro, o ne tik kalba.
Neteisingi duomenis,slapti duomenys rodo kad iš 140 mln. nupieštų skaičių tera like maksimum 95 mln.
Pirmas kapitalizmo dėsnis : „o kokia MAN iš TO nauda?”
Čia ne kapitalizmo, o sociademokrato
Sunku atsakyti į klausimą, kuris neturi atsakymo. Galima bandyti, gal pasitaikys geras atsakymas