Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-21 |
Popieriaus lapas su ranka rašytu tekstu, įspraustas į sandariai užkimštą butelį ir išmestas į jūrą, yra vienas seniausių būdų perduoti žinutę. Toks laiškas dažniausiai niekada nepasiekia konkretaus žmogaus, bet to nebūtinai siekiama. Dažnai tai – nebylus šauksmas pasauliui, tylus liudijimas, kad kažkur gyvena asmuo, kuriam labai reikia ar tiesiog norisi būti išgirstam. Nors ir už jūrų marių. Šią vasarą toks radinys ne tik nustebino poilsiautojus Pervalkoje, bet ir priminė vieną svarbią gyvenimo tiesą.
Vilniaus universiteto dėstytoja, atostogaudama su sutuoktiniu, mėgsta leisti laiką gamtoje ir turi vieną užsėmimą, apie kurį pasakoja ne kiekvienam. Jie jau ne vienerius metus renka šiukšles, siekdami kuo švaresnės aplinkos sau ir kitiems. Veiksmas, atrodytų, paprastas, tačiau atveriantis akis, padedantis suprasti realius ekologijos problemos mastus.
Šiemet tarp plastikinių maišelių, susprogusių balionų ilgomis virvutėmis ir įvairių pakuočių, moteris pastebėjo neįprastos formos stiklinį buteliuką. Geriau apžiūrėjusi radinį pora pamatė, kad jame yra raštelis ir tušinukas. Paplūdimyje nepavyko atkimšti sandaraus butelio, tad iki vakaro kankino intriga: kas gi parašyta raštelyje? Pagaliau iškrapščius stipriai susuktą laiškelį paaiškėjo, kad jis parašytas vokiškai. Laimingas sutapimas, kad dėstytoja puikiai moka šią kalbą.
„Butelių paštas“ (vok. Flaschenpost) Baltijos jūra iškeliavo 2025 m. balandžio 28 d., nes raštelis parašytas ant būtent tos dienos iš darbo kalendoriaus išplėšto lapo, o data apibraukta. Raštelyje radusiojo prašoma atsiųsti atviruką ir nurodyti, kas, kur ir kada „Flaschenpost“ rado. Pasirašo Martina, nurodytas ir namų adresas su dar dviem vardais. Kad būtų su kuo rašyti atvirlaiškį, pridėtas ir tušinukas.
„Žinoma, kad netrukus užrašiau atviruką su Kuršių nerijos vaizdais. Tikėdamasi greičiau sulaukti atsakymo, nurodžiau savo el. paštą. Po geros savaitės gavau ilgiausią ir šilčiausią laišką el. paštu“, – džiaugsmingai pasakoja dėstytoja.
Paaiškėjo, kad plaukdami apie vokiečių vasarotojų pamėgtą Riugeno salą butelį su laiškeliu į jūrą įmetė močiutė Martina ir du jos anūkai. Kaip tik tą dieną, kai savo pašto dėžutėje rado laišką, anūkė Nelė šventė savo 16-ąjį gimtadienį. Močiutė stebėjosi, kas gi galėtų gimtadienio sveikinimus siųsti net iš Lietuvos! Mat apie savo jūra išsiųstą butelio paštą visi buvo pamiršę. Tad staigmena buvo dviguba! Vėliau susirašinėjant Martina atsiuntė žemėlapį su kryžiuku pažymėta vieta, kur išmetė butelį su rašteliu.
„Paskaičiavome, kad jūra paštas keliavo apie 700 km gerus du mėnesius. Laimė, jūra jo neišmetė keliasdešimt metrų toliau, rezervato teritorijoje, kur žmonėms vaikščioti draudžiama. Kažin kada kas jį ten būtų suradęs“, – pasakoja dėstytoja.
Pasak jos, šis atsitiktinumas paliečia gilesnę temą: šiandien, kai pasaulį keičia dirbtinis intelektas, algoritmai skaito mūsų emocijas, rašo tekstus ir net kuria muziką, kyla klausimas: ar technologijos mus suartina, ar tolina? Ar žinutė butelyje, kuri keliavo bangomis, gali būti vertingesnė nei momentinis atsakymas iš DI pokalbių roboto?
„Žmogiškasis ryšys – neįkainojama vertybė, siekiamybė, o šiais laikais gal net prabanga. Emocinis intelektas – gebėjimas suprasti save, kitą, atjausti, įsiklausyti – svarbesnis nei kada nors anksčiau. Tai – mūsų unikalumas, kurio negali atkartoti joks algoritmas“, – sako pašnekovė.
Šioje istorijoje butelis su žinute tampa simboliu – trapios, bet tikros jungties tarp žmonių. Ryšio, kuris nepasiduoda algoritmams. Rūpesčio, kuris prasideda nuo pakeltos šiukšlės ne tik per švarinimosi akcijas. Ir sprendimų, kurie gimsta iš jautrumo – tiek planetai, tiek vienas kitam.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą