Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-22 |
Vasara jau eina į pabaigą, o atostogos mano gimtinėje baigėsi taip greitai, kad, rodos, jų ir nebuvo. Ir štai šiandien vėl sukuosi savo darbų karuselėje tame pačiame Anglijos viduryje.
Bet liko šilti prisiminimai, įspūdžiai ir patirtys…
Romualdo Rimos nuotr.
Gaila, kad orai tuo metu Lietuvos nelepino, ir visą savaitę tiek sostinėje, tiek pajūryje pliaupė lietus. Kopų smėliu ir Baltijos bangomis pasidžiaugti neteko, bet spėjau aplankyti gimines ir draugus, nors ir ne visus. Per trumpos buvo atostogos. Ir labai norėjau pamatyti tuos naujuosius Palangos Jono Basanavičiaus gatvės šviestuvus.
Bet šiuometinės vasaros atostogų įspūdžius norėčiau pradėti nuo kelionės pradžios. Nors dirbu ir uždirbu, bet pinigus skaičiuoti moku. Todėl ieškojau pigiausių bilietų į abi puses. Čia kaip toje reklamoje – o kam mokėti daugiau? Pirmąjį pigiausią skrydį radau su bendrovės „Ryanair“ orlaiviu iš Palangos į Londono Stanstedo oro uostą. Todėl nieko nelaukęs ir griebiau jį už viso labo tik 30 svarų. Tiesiog beveik veltui. Tada iš karto ieškojau, su kuo galėčiau grįžti į Lesterį. Ir Nationalexpress man pasiūlė bilietuką už…46 svarus. Kito pasirinkimo nebuvo, nes lėktuvui iš Palangos nusileidus už valandos išvažiuoja šis paskutinis autobusas. Ir kelionė juo trunka net penkias su puse valandos, tai daugiau nei dvigubai ilgiau už patį skrydį. Po kelių dienų taip pat „Ryanair“ interneto puslapyje pastebėjau palyginti nebrangų bilietą iš Londono Lutono į Vilnių. Nepraleidau progos ir sostinę aplankyti, juo labiau, kad čia turiu gerų bičiulių, ir juos ne kasdien matau.
Vilnius mane pasitiko stipriu vėju ir lietumi, todėl ilgai ir toli vaikščioti neplanavau. Vos tik išėjęs iš oro uosto, nusprendžiau paieškoti maisto prekių parduotuvės. Ir čia mane nustebino tai, kad nė vienas gatvėje sutiktas praeivis nemokėjo lietuviškai. Tamsios išvaizdos žmonių net neklausinėjau, bet dauguma vyrų ir moterų sakė atvykę iš Baltarusijos, kai kurie iš Ukrainos. Ir tik vienas žmogelis, kurį pagal darbinę aprangą įtariau esant vietinį, maloniai nupasakojo, kur tokia parduotuvė yra.
Supratau, kad ne be reikalo mūsų šlovingoji sostinė jau vadinama mažąja Maskva. O azijiečių bei juodaodžių žmonių sutikau ir Klaipėdoje, į kurią mane tiesiai nuvežė Lietuvos geležinkeliai, ir toje pačioje mano gimtoje Kretingoje. Pamenu, kažkada savo tautiečiams Anglijoje pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavau, kad į Lietuvą grįžti nuobodu, ten visi savi, nėra įvairovės. Ir angliškai nėra su kuo pakalbėti. O šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ne tik angliškai, bet ir rusiškai tenka pabendrauti. Gerai, kad moku tas kalbas, o jaunimas jau susiduria su problemomis. Dažnai nutinka taip, kad iškviesto taksi vairuotojas angliškai „do not understand“, o tas vargšas jaunimas rusiškai „niponimajiet“.
Kita vertus, ypač kalbant apie žmones iš Azijos ar Afrikos šalių, turbūt reikėtų pasidžiaugti, kad jie atvažiuoja ne pašalpų prašyti, bet dirbti. Taip juk jie kelia Lietuvos ekonomiką. Tie patys anglai tai suprato, kad ir po kurio laiko. Prieš dvidešimt vienerius metus, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mūsų tautiečiai užplūdo Jungtinės Karalystės darbo rinką. Tada anglai sakydavo, kad mes atimame iš jų darbo vietas ir dar neleidžiame patiems anglams kelti atlyginimų. Šiandien anglai jau gailisi palikę Europos Sąjungą ir suvokia, kad dauguma pašalpinių yra jų pačių tėvynainiai. Na, dar ir azijiečiai prisideda.
O štai ir mano gražuolė Palanga…Oras vis toks pat piktas, su siaučiančiais vėjais ir lietumi. Bet nenueiti į J. Basanavičiaus gatvę ir nepamatyti naujų šviestuvų negalėjau. Jei atvirai, tai pirmas įspūdis šiek tiek nuvylė. Nežinau, ko tikėjausi, bet kažkodėl tuos šviestuvus įsivaizdavau kiek kitaip. Socialiniuose tinkluose nuotraukose jie atrodė gana įspūdingai. O gal niūrus oras sugadino vaizdą ir nuotaiką? Patys stulpai visoje J. Basanavičiaus gatvėje yra tamsiai rudos, o ant jūros tilto – šiek tiek šviesesnės, gal labiau pilkesnės spalvos. Pasirūpinta, kad jų neapdergtų balandžiai: ant stulpų viršaus yra sumontuoti specialūs ploni metaliniai strypai. Bet man bežiopsant į tas naujoves, jos staiga ėmė ir nušvito. Tai buvo rytas, o ne vakaras ir ne naktis. Tuomet pagalvojau, kad čia jie man demonstruoja savo grožį. Akimirksniu atsiskleidė tų šviestuvų magija. Apšvietimas visiškai pakeitė prieš tai buvusių tamsių strypų išvaizdą. Belieka tik įsivaizduoti, kaip įspūdingai visa tai atrodo tamsią naktį…
Deja, bet kita mano atostogų patirtis nebuvo pati maloniausia. Šią vasarą nusprendžiau nekankinti savo draugų ir artimųjų su nakvyne. Ir greitai pajutau, ką reiškia nuomoti kambarį privačiame sektoriuje. Pirma naktis buvo bemiegė ir skausminga, nes pradėjo kandžiotis lovos vabaliukai, vadinami blakėmis. Nors chemikalų kvapas iš karto leido suprasti, kad čia veisiasi tokie gyviai, bet, pasirodo, kad ne taip greitai jų atsikratoma. Laimei, kitas naktis galėjau ilsėtis ramiai.
Kelionė atgal į Anglijos vidurį šį kartą buvo ilga kaip ta kelionė per kopas…
Mano nelaimei, „Ryanair“ iš Palangos niekur neskubėjo. Gal tiksliau, neskubėjo į Palangą, nes iš Stanstedo skrydis vėlavo vieną valandą. Lygiai tiek pat vėliau orlaivis pakilo iš kurorto oro uosto. Tuomet jau supratau, kad teks pamiršti sumokėtus 46 svarus už paskutinį Nationalexpress autobuso reisą.
Tautiečiai socialiniuose tinkluose dalijasi patirtimis, kad skrendant į Angliją tiek lietuviai, tiek anglai prašo elektroninio kelionės leidimo (ETA) arba įsikūrusiojo statuso (Settled status). Manęs niekas nieko neprašė. Anglai Stanstede netikrino nei mano rankinės, nei jokių kitų dokumentų, išskyrus pasą, todėl tos oficialios procedūros praėjo labai greitai. Bet kad ir kiek skubėjau, maždaug dviem minutėmis pavėlavau į savo autobusą. Stanstede atsidūriau apie pirmą valandą nakties, o kitas tiesioginis reisas į Lesterį bus tik devintą ryto. Ir dar lauktų penkios su puse valandos riedėjimo greitkeliais. Gerai, kad autobusų bendrovės darbuotojai patarė važiuoti į Londoną, o iš jo – į Lesterį. Atrodytų, kad čia viskas vyksta kažkokiu ratu aplinkui, bet šis patarimas suveikė. Pirkau bilietą su persėdimu Londone, autobusas turėjo išvažiuoti 3.20 val., o iš Londono į Lesterį – septintą ryto. Paskaičiavau, kad vis tiek Lesteryje būsiu anksčiau nei kad laukčiau čia devintos ryto. Iki Londono yra apie dvi valandos kelio, o iš jo dar maždaug tris valandos iki Lesterio.
Bet čia man koją pakišo dar viena staigmena. Ilgoje eilėje išstovėjęs keletą valandų supratau, kad visi norintys į tą autobusą nesutilps. Taip ir buvo, man ir dar gal pusei eilėje lūkuriavusių keliautojų transporto priemonės durys užsitrenkė. Pagalvojau, kad jau viskas, ši suplanuota kelionė nebeįvyks ir teks kentėti iki devintos ryto. Bet autobusų bendrovės atstovai, reguliuojantys eismą stotelėje, nuramino, kad už valandos atvažiuos kitas autobusas ir mes visi galėsime važiuoti su tais pačiais bilietais. Vėl valanda laukimo…Ir jau paskutinė viltis grįžti namo anksčiau. Galop sulaukėme to autobuso ir neužilgo pajudėjome į Londoną. Lesteryje buvau apie dešimtą valandą ryto.
Kelionė išvargino, bet malonūs atostogų prisiminimai Lietuvoje liko ilgam. Belieka tikėtis, kad kitąmet viskas klostysis geriau. Todėl sakau: iki pasimatymo kitą vasarą, mano miela gimtine…
Parašykite komentarą