Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-29 |
Pirmoji naujojo sezono premjera Klaipėdos dramos teatre Lauros Kutkaitės režisuojama „Milena, prasidėjo ir augo intensyvių kūrybinių užsiėmimų metu: gausybė užduočių šešioms vaidinančioms aktorėms, išvykos už teatro ribų, savotiška visų jėgų reikalaujanti kūrybinė laboratorija. Iki premjeros likus porai savaičių, spektaklio kontūrai aiškūs, bet jo dėlionė dar nėra baigta.
Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė ir Aistė Zabotkaitė – trys iš šešių spektaklio aktorių ir bendraautorių, pabrėžė giliai į save nerti ir plačiai atsiverti pasauliui pareikalavusio proceso grožį.
Spektaklio atspirtimi tapo rašytojo Franzo Kafkos ir čekų žurnalistės, vertėjos, pasipriešinimo kovotojos Milenos Jesenskos susirašinėjimo istorija ir faktas, kad šis susirašinėjimas dažniausiai analizuojamas per F. Kafkos rašytus laiškus. Procese, be visa kito, ieškojote ir Milenos balso. Kaip ir per ką ją užčiuopėte savyje?
A. Zabotkaitė. Kai imi gyventi kūrybiniu procesu, spektaklių personažai po truputį įsilieja į pačios gyvenimą, sutampa su juo. Daug galvojau apie tai, kaip Milena jaustųsi žinodama, kad spektaklyje ją atkuriame iš jos rašytų laiškų, kurių pačios nesame skaičiusios, iš menamų laiškų. Koks tai jausmas? Ne savo noru pasauliui atverti sielą – lyg kažkas atplėštų duris. Pati tai pajutau dar birželį, kuomet po dviejų savaičių pertraukos grįžau į repeticijas, jų metu reikėjo atlikti aktorines užduotis, namie po jų kaip tik turėjau terapiją ir svarsčiau šį, savęs atvėrimo naujai aplinkai, klausimą. Supratau, kad Milena man atsakė į klausimą – viena iš užduočių buvo stand-up’as, po jo pasijutau nejaukiai, nes atsivėriau per daug ir pasijaučiau nesaugi. Tai labai keistas jausmas, jautri būsena.
A. Zabotkaitė. Eitvydo Doškaus nuotr.
D. Kulionytė. Kai skaitėme F. Kafkos laiškus Milenai, mintyse susidarinėjau įvairias jų santykių situacijas. Apėmė jausmas, kad tam tikrus momentus suprantu, esu išgyvenusi. Viską filtruoju per save ir atrandu, kad mus vienija tam tikros patirtys. Sunku tai apibūdinti, per tą supratimą gimsta paguodos, bendrystės jausmas, kurį stiprina tai, kad šalia manęs dar penkios Milenos, taip pat vienijamos bendrų patirčių. Esame labai skirtingos, mūsų atspirties taškai kiti, bet kažkurio metu visos susitinkame. Milena ne viena, aš ne viena, mes ne vienos.
Šiaip scenoje tenka įkūnyti ne tik Mileną, kartais tenka užčiuopti ir F. Kafką, teisingiau – jo šešėlį, nes tai ne jis – tai mūsų jausmas, nuomonė apie jį, atsispindinti vaidyboje.
D. Kulionytė. Eitvydo Doškaus nuotr.
J. Vanžodytė. Negaliu sakyti, kad įsikūnijau į ją, mes tik žaidžiame jos kontūrus. Man labai patinka tiek filmai, tiek spektakliai, atsispiriantys nuo biografinių faktų, nuo asmenybės. Tad pats domėjimasis ta asmenybe man labai įdomus – jos prisiminimas, jos įvardijimas vardu ir pavarde.
Grįžtame prie Milenos, imituojame, spėliojame, bet nėra taip, kad galėčiau labai į ją įsijausti – pagarbiai ją žaidžiu. Žiūrovai savo vaizduotėje susidėlios dar kitokį paveikslą. Mums visoms, kuriančioms šį spektaklį, kažkas surezonavo, buvo pažįstama ir tikrai įdomu.
J. Vanžodytė. Eitvydo Doškaus nuotr.
Kaip manote, ar įmanoma atkurti autentišką asmenybės vaizdą, kai nuo jos skiriasi laiko ir erdvės distancija, kai turite tik vienos pusės laiškus?
D. Kulionytė. Kuriame Mileną iš Franzo Kafkos laiškų, iš kai kurių jos laiškų kitiems žmonėms, kuriuos dar kažkas išvertė, iš biografijos, kurią taip pat kažkas kitas parašė apie ją, iš įvairių biografinių faktų. Visa tai filtruojame ir interpretuojame per save, čia jau nemažai sluoksnių, prie kurių prisidės dar vienas, žiūrovo, kuris dekonstruos spektaklį ir Milenas per savo prizmę.
J. Vanžodytė. Žmonėms reikia legendų ir autoritetų, jų vardai ilgainiui apsipina gal net ir netikrais dalykais, kita vertus, niekas iki galo nežino, kaip buvo iš tiesų, koks tas žmogus buvo. Bet manau, kad režisierė net neturi iliuzijos atkurti autentiško vaizdo, ji sąmoningai pasirinko deklaruoti, kad nežinome, kaip buvo iš tiesų, ir kad įdomu nežinoti. Milena Jesenska buvo labai kūrybinga ir drąsi asmenybė, vien dėl to garsiai ištarti jos vardą ir pavardę įdomu.
A. Zabotkaitė. Viename iš F. Kafkos laiškų rašoma, kad „paskutiniame vertime yra šiokių tokių netikslumų“. Šiandien tai pirma citata ir mūsų spektaklyje, nes „Milena“ ir yra jųdviejų istorijos vertimas pagal mus. Ir net ne visai vertimas. Atrodo, kad šio klausimo paklausei perskaičius vieną iš Kafkos laiškų, nes jis yra sakęs, kad laiškuose bendraujame su šmėklomis – kai rašome laišką, ta mūsų versija, kuri jį rašė, jau nebeegzistuoja, kai laiškas parašytas ir išsiųstas, tad gavėjas skaitydamas bendraus su šmėkla. Be to, ir pats laiškas rašomas įsivaizduojamam gavėjui.
„Mileną“ bus galima aprėpti per įvairias temas. Apie ką šiame repeticijų etape jums yra šis spektaklis – kuo jis rezonuoja labiausiai?
A. Zabotkaitė. Iš tiesų atsakymas man pačiai atėjo visai neseniai, per repeticijas. Viduje turėjau klausimą – kodėl mes žaidžiame Mileną? Kodėl rašome savo laiškus F. Kafkai? Atsakymas ir kartu paaiškinimas, kodėl esu čia, šiame procese, labai paprastas – o kodėl nėra Milenos laiškų Kafkai? Kodėl kažkam jie pasirodė mažiau svarbūs? Mažiau aktualūs? Kadangi jų nėra, mes fantazuojame ir rašome jos – savo laiškus. Gal mūsų interpretacija bus klaidinga, bet su kuo palyginti nėra. Ta tuštuma – palanki terpė kūrybai.
D. Kulionytė. Dar iki galo nesu atradusi atsakymo. Bet vedama visų mane supančių Milenų ir pirmosios Milenos turėjau ryškų susitikimą su savimi. Šio spektaklio kūrybinis procesas mane pastatė į akistatą su savimi. Privertė sau atsakyti į tam tikrus klausimus, pajusti, kur meluoju sau ir kodėl tai darau. Tai klausimai apie asmenines ribas – kiek teisingai jas įvardiju ir pripažįstu. Tai šiuo metu lydi labiausiai. Man svarbi ir pati Milenos asmenybė – labai įkvepia jos istorija, jos drąsa, nepasidavimas. Net būdama koncentracijos stovykloje ji gebėjo įkvėpti vilties kitiems.
J. Vanžodytė. Man pačiai buvo labai įdomu grįžti prie laiško temos. Kaip plėtojamas santykis, kai skiriama laiko apgalvoti savo žodžius, parašyti kitam žmogui? Kas yra bendravimas laiškais? Ką reiškia kaupti laiškus, prisiminimus? Ta tradicija yra nunykusi.
Taip pat kaip moteriai man buvo įdomus Milenos gyvenimas, ištraukos iš jos esė man kelia daug klausimų, norėčiau dar daugiau apie ją sužinoti. Ir apie tą dviejų žmonių ryšį, jos ir F. Kafkos, kaip jis susikūrė, ko jame trūko, visas jų santykio klausimas. Man atrodo, kad jie vienas kitą atrado per kažkokį skausmą, žaizdą, liguistumą. Gal klystu.
Spektaklio kūrybinį procesą pradėjote be pjesės, ją generavote bendrai, per įvairias kūrybines užduotis, be to, ne kartą išvykote už teatro ribų. Kuo jums įdomus buvo visas repeticijų vyksmas?
D. Kulionytė. Dėl išvykų – tiesa, jų buvo ne viena ir jaučiu, kad jos mane įžemino, pabrėžė realumo jausmą. Pavyzdžiui, stoviu laive, laukiu, stebiu, kol kitos kolegės filmuojamos ir staiga blyksteli jausmas, pradedu įsivaizduoti, kad ji, Milena, taip pat stoviniavo ir laukė – toks įdomus ryšio jausmas. Arba būnant miške, atliekant įvairias užduotis, atrakinau vidinį Milenos žemėlapį. Man būtent miškas sugriovė Milenos „iškamšą“ ir stipriai pabrėžė realumo jausmą, žinojimą, kad yra daugybė galimybių ir jos visos realios. Tad ir mūsų Milena gali būti įvairi.
A. Zabotkaitė. Ne pirmą kartą dirbu su L. Kutkaite tokiu laboratorijos metodu. Tau prikraunama daug turinio – tekstų, judesių – gauni daug įrankių, o tada eik ir žongliruok jais kaip nori. Man labai patinka tokia forma. Šiame konkrečiame procese buvo labai įdomu patyrinėti save – ką čia darau, yra didžiulė laisvė, bet kiekviename procese tas indėlis gaunasi kitoks. Gal ne visų mūsų Milenos šiame spektaklyje skambės. Sukūrėme labai daug, bet jei viską panaudotume, spektaklis truktų kokias keturias valandas. Buvo įdomu, kai L. Kutkaitė pirmą kartą atnešė pjesę – ją paskaičius iškart turėjau daug klausimų, atrodė, kad dar kažkuri Milenos dalis neatskleista. Iki dabar svarstau, ar viską padariau, ar ką nors pamiršau.
D. Kulionytė. Jutau didžiulę laisvę kurti. Ką mes atnešėme, siūlėme, buvo svarbu kūrybinei komandai, tai labai įkvėpė. Visą spektaklį lipdėme kartu, dialoge su kūrybine komanda. Kaip sakė Aistė, sukūrėme daug ir visa ta medžiaga, kiekvienas etiudas turėjo svorį – buvo asmeniškas, su emociniu pagrindu. Tai irgi buvo pamoka – kaip neprisirišti prie savo idėjų. Dėliojant spektaklį reikia lankstumo, daug kas, ką sukūrėme, atkrito. Tad tai yra apie bendrą visų tikslą, kad nėra kažko svarbiausio, yra vienas tikslas, link kurio judame kartu.
J. Vanžodytė. Pridursiu tik tiek, kad man patiko, kokias užduotis mums formavo režisierė ir choreografė ir kaip tose užduotyse atsiskleidė kolegės. Atrodo, su dauguma kartu dirbame jau gana ilgai, bet tik dabar pilnai pamačiau, kokios jos kūrybingos, išraiškingos, kiek daug gali parodyti ir pasiūlyti. Tokiu kūrybinės laboratorijos būdu atsiradusio spektaklio stiprybė yra ta, kad kiekvieną sceną kūrėme kartu, tas procesas pareikalavo visų kūno ir laiko rezervų, bet suvienijo ir suartino.
Kaip manote, kokia stiprybė spektaklio, kurio dramaturginė medžiaga kuriama bendrai, kaip įvardijate, kūrybinės laboratorijos principu?
J. Vanžodytė. L. Kutkaitė tiesiog taip kuria. Jai labai svarbus bendradarbiavimas, kad mes kažką duotume, pasiūlytume. Aišku, ji sudeda svarbiausius štrichus, bet jai svarbu mūsų įsitraukimas. Ji nuo pat pradžių aiškiai įvardindavo žaidimo taisykles ir dienoms bėgant labai išsigrynini tose taisyklėse, žaidi jose ir tai atneša daug gyvybės, entuziazmo. Tikiu, kad tokiu laboratorijos principu scenoje atsiranda tikrų, nesuvaidintų dalykų. Labai didelė dovana išsibandyti tokį procesą.
D. Kulionytė. Šiuo atveju naudojau viską, ką turiu savyje, ką esu išmokusi, be to, labai daug pildausi ir atrandu procese. Jaučiuosi labai gyva kaip aktorė. Mėgavausi šiuo procesu ir jutau augantį azartą, taip pat jutau, kaip atsiranda bendras mūsų visų kvėpavimas. Visa tai apie kūrybą, apie aktorystę.
A. Zabotkaitė. Pritariu Dignai, jaučiuosi labai gyva, geroje formoje, nebijau eiti ir siūlyti idėjų, paprastai procese būna šiek tiek su tuo susijusios baimės.
Tuo tarpu žiūrovai tokio tipo spektaklyje turės labiau susikaupti, nebus viskas paprasta: kuomet padaroma personažų ekspozicija ir nuosekliai vystosi jų gyvenimas. Žiūrovas bus nuolat sukrečiamas, o personažai nuolat išgyvens virsmą ir kismą. Tokia dramaturgija ateina į teatrą su tarpdiscipliniškumu ir aktorystė visai kitame amplua. Taigi žiūrovui, viena vertus, lengviau, nes tekstas parašytas mūsų žodžiais, lengviau tapatintis su mumis nei su klasikais, bet ir sunkiau, nes nėra pateikiami visi atsakymai. Norėčiau žiūrovus pakviesti pasapnuoti – spektaklis bus dažnai sapniškas, virš realybės, su daug erdvės interpretacijai.
D. Kulionytė. Kiekvienas skaptuos savą Milenos skulptūrą. O gal Kafkos.
INFORMACIJA
Spektaklio „Milena“ premjera rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Režisierė ir dramaturgė Laura Kutkaitė, scenografė Paulina Turauskaitė, choreografė Agnietė Lisičkinaitė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorius Arturas Bumšteinas, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, vaizdo menininkas Eitvydas Doškus, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, vaizdinės medžiagos titrų dizaineris Jurgis Griškevičius, režisierės asistentas ir asistentas dramaturgijai Alius Veverskis, tekstus iš anglų k. vertė Dovydas Grajauskas.
Spektaklyje vaidina Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.
Parašykite komentarą