Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-30 |
Uosto darbininkus kurstė komunistai, Vokietija skatino įmonių specialistų išvykimą, o Klaipėdos muzikos mokykloje virė aistros, užsibaigusios talentingos, bet nedisciplinuotos mokytojos atleidimu.
Tokie įvykiai Klaipėdoje klostėsi lygiai prieš šimtą metų.
Uoste – streikas, įmonėse – protų nutekėjimas
1925-ųjų liepos 13-ąją Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje konstatavo, jog „tarp uosto darbininkų vis stengiasi veikti komunistai“.
„Šiuomis dienomis, matant porą garlaivių daugiau negu visuomet, jie pastatė reikalavimus padidinti atlyginimą. Kad ir be to uosto darbininkų atlyginimas yra ganėtinas ir tokie reikalavimai kenkia uostui, tai pilnai suprato ir darbininko kortelė ir reikalavimui nepritarė. Dalis darbininkų, apie 80 žmonių, atsisakė garlaivius iškrauti. Buvo pareikalauti darbininkai iš Kretingos, kuriems streikuojantieji pasiūlė apmokėti kelionę ir atlyginimą, jeigu tik tie darban nestos ir privertė tuos grįžti atgal. Ant rytojaus vėl buvo pasiųsti darbininkai iš Kretingos ir Gargždų, iškrovimo vieta apsupta Valstybinės Policija, ir laivas tapo iškrautas“, – rašė gubernatorius.
Tą pačią dieną jis išdėstė, jog neseniai iš pašto „pasiliuosavusios virš desėtko vokytkų telefonisčių, išvažiavusių Vokietijon“ rašė laiškus labai girdamos darbo sąlygas Vokietijoje.
„Tuo tarpu pas mane yra slaptos žinios, kad Gen. Konsulas nuvyko Berlynan su pasiskundimu, kad prie tokios politikos atskirų, vokiečiai greit neturės nei vieno vokiečio valdininko Klaipėdos krašte ir todėl prašė duoti parėdymą visoms Ministerijoms, kad nepriiminėtų nei vieno valdininko iš Klaipėdos Krašto, kad tokiu būdu priversti juos pasilikti Krašte. Verčiau jiems čia duoti subsidijų iš Vokietijos“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Pasak jo, visai kitos politikos Vokietija laikėsi dėl įvairių Klaipėdos krašto specialistų ir pritardavo jų norui optuoti Vokietijos pilietybę.
„Tokiu būdu Vokietija nusikrato konkuruojančių firmų ir padidina skaičius bedarbių, paprastų darbininkų Klaipėdos Krašte“, – dėstė gubernatorius.
Vietoje Klaipėdos – JAV ir Kuba
Kitą įrašą savo dienyne jis jau padarė tik beveik po mėnesio – sureagavo į oficioze „Lietuva“ dar liepos viduryje paskelbtą Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės straipsnį apie Klaipėdos konservatorijos mokytojos Kamilos Jozevskaitės klasės mokinių koncertą.
„Klaipėdoj liepos 7 d. teko man apsilankyti p. Jozevskaitės dainavimo klasės mokinių koncerte. Žinojau p. Jozevskaitę esant kultūringa dainininke, turinti labai gražų balsą tat įdomu man buvo pasiklausyti, kaip dirba jaunoji medžiaga jos vedama. Besiklausydama gavau labai gerų įspūdžių. Dalyv. 9 mok., iš pradžių silpnesni, į galą stipresni, bet ir tie silpnesnieji rodė, jog duodama jiems rimto pagrindo, lavinama muzikalumas ir skonis. Dainavimo klasė turi keliuose asmenyse ir labai geros medžiagos kaip p. Levino bosas, p. Ivanausko gražaus tembro baritonas, p. Bekerytės dramatinis soprano, iš kurių tikrai galima daug tikėtis, jeigu tinkamai įgimtą turtą tobulins. Atsiminus, jog tai pirmojo meto darbas ir mokiniai visai nepratę viešai rodytis, reikia konstatuoti begales sumaningo profesorės darbo įdėta į tą medž. jei per toki trumpą laiką pasiekta tokių rezultatų, kad mokiniai su pilnu muzikalumo pajautimu galėjo atlikti tokius sunkius dalykus, kaip „Trio iš operos Don Juanas“ (Bekerytė, Ivanauskas, Levinas), „Duetas iš Rigoletto“ (Bekerytė, Ivanauskas), „Arija iš Figaro“ (Ivanauskas). Visą koncertą gražino ir kėlė tobulas profesoriaus Pialgausko akompaniamentas, kurs tarytum padėjo dainininkams susikoncentruoti dainuojame veikalo ūре. Štai Lietuvos pakrašty dirbamas didelis kultūros darbas: įvedama jaunos jėgos į meno šventyklą, duodama visuomenei gėrėtis jų bandymais, taigi ta visuomenė turi reikšti didelės pagarbos lems, kurie rodo mums savo sunkaus juodo darbo tokius kilnius vaisius. Šiandien tenka tarti viešai padėkos žodi p. Jozevskaltei. Tikrai Klaipėda gali didžiuotis turėdama tokią menininkę-pedagogę“, – išdėstė žymiojo kompozitoriaus ir dalininko našlė.
J. Polivinskas-Budrys savo dienoraštyje rašė norintis pabrėžti minėtojo koncerto „politinę reikšmę“.
„Jis netik be galo maloniai nustebino meno mėgėjus, bet reikia pabrėžti, kad visi mokiniai pirmiau nė vieno žodžio nemokėjo lietuviškai, matyt, noriai dainavo lietuviškai. Pilna salė klausytojų vokiečių, žydų giminiečių mokinių bei pažįstamų klausėsi to koncerto ir ateity mokiniai ir jų giminės bus dėkingi lietuviams už suteikimą mokslo. Todėl jeigu Kaune ir galima turėti profesorius svetimtaučius, Klaipėdoje reikia dėti visas pastangas turėti profesorių lietuvių. Panelė Juozevskaitė, turi daug simpatijų ir autoriteto tarp visų klaipėdiečių ir gaila būtų jeigu ji apleistų Klaipėdą. Kritikuojančių gastrolėrių Klaipėdoje yra daug, net norinčių čia apsigyventi ir savo pečiais prisidėti prie sunkaus darbo suvokietėjusiam krašte, neatsiranda“, – dėstė gubernatorius, tačiau jo viltims išsipildyti nebuvo lemta.
Danutė Petrauskaitė knygoje „Klaipėdos muzikos mokykla 1923-1939“ rašo, jog dainavimo skyrius buvo pats mažiausias Klaipėdos konservatorijoje, jį sudarė tik viena specialioji klasė. Pirmoji pedagogė, solinį dainavimą pradėjusi dėstyti 1923 metais, ir buvo lietuvių kilmės dainininkė K. Jozevskaitė.
„Baigusi Varšuvos konservatoriją, dainavo šio miesto operos teatre, privačiai vokalą studijavo Italijoje, koncertavo įvairiose Rusijos scenose, nuo 1922 metų dirbo Kauno Valstybės teatre. Į Klaipėdą ji atvyko tikėdamasi čia toliau tęsti savo, kaip atlikėjos, veiklą ir pradėti pedagogės karjerą. Tačiau dirbti KMM jai teko tik dvejus metus. Gal K. Jozevskaitė būtų ir ilgiau mokytojavusi, bet nesutarimai su S. Šimkumi privertė ją 1925 metų rudenį palikti konservatoriją. Nesutarimai kilo dėl skirtingo mokytojo teisių ir pareigų suvokimo: disciplinuotas S. Šimkus negalėjo pakęsti K. Jozevskaitės vėlavimosi, pamokų praleidinėjimo ir reikalavo laikytis KMM reglamento. Tačiau ji ne tik nepakluso, bet „isteringais išsišokimais ardė konservatorijos darbo tvarką ir ramybę“. Tai buvo bene vienintelė mokytoja, kuri, nors pati buvo kalta, nebijojo ginčytis su ūmaus charakterio direktoriumi, net kumščiu trenkti į stalą, nes visada manė esanti teisi. Ji nenorėjo, o gal ir nesugebėjo padarytų klaidų bei akibrokštų pripažinti, nes, dr. J. Yčo žodžiais tariant, buvo „išlepinta, labai opi ir iš kitų didelio mandagumo reikalaujanti, […] gerokai į neurasteniją palinkusi“. Todėl Švietimo ministerija neprieštaravo, kai S. Šimkus nutarė ją atleisti“, – rašo D. Petrauskaitė.
Pasak jos, K. Jozevskaitė dar bandė teisybės ieškoti Kaune, bet nieko nepešusi išvyko koncertuoti į JAV, Kubą ir į Lietuvą daugiau nebegrįžo.
Nuo naujų mokslo metų dirbti buvo pakviesta kita vokalo pedagogė – Marijana Čerkaskaja.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Ačiū, Martynai. Labai įdomu ir kuo daugiau tokių rašinių.