Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-09-24 |
Šiltuoju metų laiku Teatro aikštėje gyvybė daugiausiai pulsuoja kruizinių laivų atplaukimo ritmu – iškyla suvenyrus pardavinėjantys kioskai, aikštėje susigrūda didesnės ir mažesnės grupės žmonių. Iškepę saulėje ar supūsti pajūrio vėjo jie puse ausies klausosi savo gidų ir medžioja geriausius kampus fotografijoms. Du objektai neišvengiamai atsiduria po visą pasaulį išsiskirstančiose atminties kortelėse – Taravos Anikės skulptūra ir istorinis Klaipėdos dramos teatro fasadas. Tai – vizitinė senamiesčio širdies kortelė.
Gerda Antanaitytė. Domo Rimeikos nuotr.
Jubiliejinio, 90-ojo sezono proga du architektai – Gerda Antanaitytė ir Aurimas Baužys, sutiko pasidalinti architekto žvilgsniu – kaip jie, atstovaujantys jaunųjų miesto architektų bendruomenei, mato Klaipėdos dramos teatro pastatų kompleksą.
Kaip apibūdintumėte architektūrinę Klaipėdos dramos teatro visumą?
A. Baužys. Tai vienas iš gerų pavyzdžių mieste, kuomet darniai sutampa skirtingi laikmečiai, intencijos, kūrybinis braižas. Komplekse dera neoklasicizmas ir postmodernizmas. Tai per ilgą laikotarpį sukomponuota visuma ir ji profesionaliai sukurta. Senas pastatas su priestatu sujungti, bet tarp jų yra stiklo perskyra – tiesiog vadovėlinė seno ir naujo atskirtis. Manau, šis pastatas mieste – išskirtinis.
G. Antanaitytė. Architektūra yra ir apie problemų sprendimą. Kai statomi, pavadinkime, greitojo vartojimo pastatai, jie atsiranda neįsigilinus į kontekstą, susikoncentruojant į pigius efektus, pavyzdžiui, įspūdingą apdailą. Klaipėdos dramos teatro atveju viskas padaryta profesionaliai ir siekta spręsti esmines problemos – urbanistines, seno ir naujo atskyrimo. Svarbiausia priestato funkcija buvo išplėsti ir suformuoti Teatro aikštę, atskirti ją nuo gatvės, o pagal tai, kaip jis išdėliotas, matyti, kad buvo svarbu atiduoti duoklę ir senajai architektūrai. Pagal ekspresiją dominuoja senasis teatro fasadas, baltas ir lakoniškas priestato tūris yra jam reveransinis. Tai labai pagarbus santykis. Gal teatras ir neatrodo kaip Sidnėjaus opera, bet jis labai profesionalus.
Jei architektūra yra laikmečio ir to laikmečio visuomenės atspindys – ką mums apie miestą, jo ambicijas, vertybes išduoda Klaipėdos dramos teatro formos?
A. Baužys. Vienaip skaitai pastato išorę, kitaip jo vidų: kaip veikia jo funkcija, kaip juo naudojasi lankytojai ir darbuotojai.
Senasis istorinis fasadas užduoda toną, jis yra pagrindinis formantas, tuo tarpu priestatas išsiskiria postmodernistine kalba, bet nesiekia užgožti senojo pastato – jis lakoniškas, prisitaikantis, pabrėžiantis Teatro aikštės erdvę. Jei žiūrime iš vidaus, reikia suprasti, kad teatro interjero erdvės einant laikui keitėsi nemažai kartų, tad tai chrestomatinis atvejis: iš išorės retransliuojama istorija, bet viduje viskas pilnai pritaikyta šiuolaikinio teatro poreikiams – nuo vestibiulių iki salių ir techninių patalpų. Viduje jis modernus.
Kiekvienas laikmetis skiriasi savo technologiniais resursais, žiniomis, tai diktuoja, kaip vyksta įvairūs procesai. Kalbant apie istorinius pastatus, jei tai kultūros paminklai – viską iki menkiausių smulkmenų stengiamasi restauruoti, jei tai kultūros paveldo statiniai – stengiamasi išlaikyti išvaizdą ir vertingiausius elementus, visumą. Šiuo atveju turime antrąjį variantą – teatras įvairių transformacijų matęs ne vieną, tad šiuolaikiniams rekonstruktoriams buvo svarbiausia išlaikyti jo dvasią, bendrą išvaizdą. Na, o ideologinių žinučių teatre neieškočiau.
Iš pokario likę istorijų apie naujųjų miesto planuotojų konfliktinį ryšį su senosiomis miesto erdvėmis, jūs kol kas pabrėžiate dialogišką, draugišką santykį tarp senojo XIX a. pastato ir XX a. atsiradusio priestato.
A. Baužys. Naujasis teatro priestatas atsirado kaip atsakas į ne vietoje įrengtą, buvusias miesto struktūras perrėžusią Pilies gatvę. Triukšmas paskandino Teatro aikštę. Įrengus priestatą suformuota dabartinė, nauja Teatro aikštės erdvė.
G. Antanaitytė. Vaikštant po priestatą šiandien jautiesi kaip šiltoje aikštėje, jis neturi stipraus charakterio nuorodų į kažkokį laikmetį. Viskas padaryta taip, kad įėjęs labai lengvai pereini erdves – dėl didžiulių langų ir fontano justi stiprus ryšys su Teatro aikšte, esi tarsi pusiau lauke. Vidinės erdvės suformuotos neutraliai, fokusas krypsta į senuosius fasadus. Šį jausmą papildo ir baltos kolonos, pastatų sujungimas – maksimalus atvirumas. Man ši dermė patinka savo lengvumu ir neutralumu.
Atrodo, kad šis atvirumas labiau atliepia pokyčius, įvestus 2008–2015 m. rekonstravimo metu. 1990 m. baigtas statyti priestatas turėjo kur kas mažiau langų nei dabar, tad jo erdvės nebuvo tokios šviesios.
Aurimas Baužys. Domo Rimeikos nuotr.
A. Baužys. Taip, bet net ir tuomet žvelgiant iš aikštės senasis pastatas ir jo fasadai buvo šios erdvės ašis, tiek žvilgsnis, tiek judėjimas krypo link senojo pastato. Priestatas yra labai demokratiškas senosios erdvės pratęsimas. Paskutinio rekonstravimo metu atnaujintas priestatas labiau viską atvėrė, bet pirmoji jo versija taip pat turėjo pagarbų santykį su senaisiais pastatais, kas sovietmečiu nebūtinai buvo įprasta. Aišku, priestatas statytas jau politinio atšilimo laikotarpiu. Jei tai būtų ideologinis – jis dominuotų, imtų viršų.
G. Antanaitytė. Kai kalbame apie kokio nors režimo ideologijai tarnaujančią architektūrą, ji išsiskiria savitais formavimo principais – per pastatus siekiama pabrėžti valdžios galią ir individo menkumą, žadinti pagarbią baimę. Tai atsiskleidžia per pastatų mastelį, jų kompoziciją, simetriją – galingas kolonas, didingus laiptus. Tiek stalinistiniai, tiek nacistinės Vokietijos laikotarpio pastatai pompastiški, su kolonomis, įspūdingais portikais, pabrėžiantys valdžios galią. Tai, ką turime Klaipėdos dramos teatro atveju, visiškai neatitinka šių principų.
Ar istorinis teatro fasadas turi kokių nors išskirtinumų, ką galima būtų apie jį pasakyti?
G. Antanaitytė. Pagal visą jo komponavimą, tai labai tradicinis kūrinys, simetriškas, tvarkingas.
A. Baužys. Dėmesį atkreipia tai, kad jis dekoratyvesnis nei tipiniai Klaipėdos miesto pastatai. Teatras buvo visuomeninis pastatas, tad tuo gali būti paaiškinti jo ryškesni bruožai. Tuo metu, kai jis buvo statomas, klestėjo visokia istoristinė „neo“ architektūra – neogotika, neorenesansas, neoklasicizmas – ir jų tinkuoti fasadai. Kiek vėliau Klaipėdoje prasidėjo raudonosios plytos era – visai kitas laikmečio stiliaus kanonas. Įdomu, kaip teatras atrodytų, jei būtų buvęs statytas apie 1900 m.
G. Antanaitytė. Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną teatro pastato istorijos epizodą. Visi buvome labai įpratę prie šviesaus teatro fasado, tad kai jis 2015 m. atsidarė perdažytu ryškiu fasadu, daug kam buvo šokas. Atrodė, kad tai kažkokia nuodėmė.
A. Baužys. Jis apie šimtą metų buvo toks monochrominis, šviesus. Atliekant polichrominius tyrimus paveldo tvarkytojams visada būna dilema, kurį laikmetį pasirinkti atkurti. Dažniausiai imamas ankstyviausias laikotarpis, nors tai nėra būtina, pasitaiko išimčių. Klaipėdos dramos teatro atveju priimtas sprendimas atkurti seniausią laikotarpį, šis sprendimas pakeitė ilgų metų patirtį. Praėjo jau dešimtmetis nuo paskutinio rekonstravimo ir dabar jau gal mažai kas beprisimena, kad teatras kažkada buvo nudažytas šviesiai. Mes greitai susigyvename su pokyčiais.
Po paskutinio teatro pastato rekonstravimo pabaigos praėjo jau dešimtmetis. Provokatyvus klausimas – ar pastatai sensta morališkai, idėjiškai?
G. Antanaitytė. Yra mada ir stilius. Čia tinka paralelė su rūbais: ateina į madą spalvoti sportbačiai ir visi juos tais metais nešioja, bet kitais metais madoje visai kiti dalykai. Tačiau yra ir fundamentalūs, principiniai dalykai, kurie nepavaldūs mados kaitai. Pereinant prie architektūros, tai susiję su mano jau minėtu įsigilinimu į kontekstą – jei pastatu sprendi problemas, įsigilini į aplinką, o ne bandai žaisti tuo metu madingais, bet net ne visada kokybiškai įgyvendinamais elementais, turėsi ilgaamžį sprendimą. Medis, stiklas, metalas – jie architektūroje nesensta. Turime fantastiškų šimtamečių modernistinių objektų pavyzdžių, kaskart juos pamatę galvojame, kokie jie šiuolaikiški, bet taip pat turime ir prieš šimtmetį prikeptų neskoningų bakūžių. Pastato senėjimas nesusijęs vien su laiku, jis apima kur kas platesnius dalykus.
A. Baužys. Virsmo poreikį dažniausiai iššaukia nebeatitinkantys poreikiai, neapgalvotas funkcionalumas, nestandartinio požiūrio trūkumas. Jei pastatas visiškai atitinka vartotojų poreikius – nereikia nieko keisti, jei jis dera aplinkoje savo tūriu, medžiaga, viskuo – tada jis kuo puikiausiai veikia.
G. Antanaitytė. Čia gal svarbu, kad tai turi suprasti ne tik architektas, bet ir pastato naudotojas. Kiekvienas pastatas dėvisi fiziškai, juo reikia rūpintis. Kitu atveju pradeda matytis ne jo visuma, bet nušiurę kampai, atsilupęs tinkas, bendras nusidėvėjimas – kyla noras viską perstatyti. Bet klausimas, ar bus pasiektas geresnis rezultatas ir kaip sureaguos visuomenė.
Visuomeninės erdvės įauga į kolektyvinę atmintį, jos svarbios didelėms grupėms žmonių. Visada turi būti kritinis įvertinimas – fiziškai ar morališkai nusidėvėjo erdvė. Šiuo atveju, pasikartosiu, man atrodo paskutinio rekonstravimo metu buvo priimti geri sprendimai: perstatyta, koreguota, bet įvertinus, kad ji vertinga, išsaugota pirminė idėja. Nors tikrai galėjo būti pigiausios kainos konkursas.
Architekto darbas susijęs su problemų sprendimu ir su ateitimi. Kaip manote, jei būtų galima kažką keisti, pridėti – kas dar galėtų atsirasti teatro architektūriniame ansamblyje, kad pilnai atlieptų miesto bendruomenės poreikius?
G. Antanaitytė. Aikštė! Man atrodo, kad būtina įveiklinti pačią Teatro aikštę. Su teatru nesusiję, bet man labai patiko, kai šioje aikštėje vyko pliažo tinklinio turnyras. Genialu! Buvo daugybė žmonių ir tai labai puikiai suveikė. Reikia drąsiai taikyti kad ir pačias keisčiausias idėjas, atsisakyti supratimo, kad ši aikštė tik praėjimo ir pažiūrėjimo į Taravos Anikę vieta.
A. Baužys. Visiškai pritariu dėl aikštės. Yra užsilikusių įsitikinimų, kad savo miestą kuriame turistams, bet juk atvykę turistai ieško vietinių žmonių. Pirmiausia reikia pritraukti vietinius, tada bus ir visa kita.
Kad aikštė veiktų, joje turi būti arba labai didelis traukos objektas, arba gyvi fasadai, gyvas perimetras, erdvė, kurią minimaliai kerta automobiliai pirmenybę suteikiant pėstiesiems. Klaipėdos senamiestis po karo gerokai „pagadintas“, nes daug kur įkūrus butus liko negyvi pirmieji aukštai. Jau minėti gyvi fasadai reiškia, kad senamiestyje turi būti daug vitrinų, įėjimų. Šiuo atveju teatras užima pusę aikštės aktyvių fasadų, bet jie negyvi – tai lengva kritika.
Būtų įdomu pasvarstyti, kaip teatras gali prisidėti prie aikštės gyvenimo aktyvinimo. Kita mano vizija ateičiai – būtų įdomu, jei atsirastų pėsčiųjų perėjimas nuo Pilies gatvės į Teatro aikštę per teatrą, taip atkuriant buvusių gatvių tinklą.
G. Antanaitytė. Dėl veiklų aikštėje: svarbu, kad visi sprendiniai nuo idėjos iki jos įgyvendinimo būtų kokybiški ir neatsiliekantys nuo bendrų tendencijų. Keliaudami užsienyje grožimės gerai išdirbtais viešųjų erdvių konceptais, bet savo mieste pakanka numesti kokį nors vazoną.
Miestiečiai viską mato, geba vertinti ir tikrai jaučia, kada jiems siūlomas valdiškas, o kada tikrai kūrybingas sprendimas.
Apibendrinimui, kaip iš šono Klaipėdos miesto kontekste atrodo teatras?
G. Antanaitytė. Asmeniškai teatrą labai myliu. Man patinka mūsų teatras. Man patinka, kad jis lakoniškas, man patinka jo simboliai, kurie veikia, jo kalba, kuri veikia.
Bet teatras ne apie tai – jis apie vidų. Kai pasineri į scenos istorijas, kaip ir kuriant interjerus, gali fokusuotis į įmantrias detales, bet neturėti knygų, paveikslų, savo nuotraukų. Čia tas pats – šis teatras turi labai stiprų vidinį charakterį ir tai tikrai intriguoja apsilankyti. Kaip architektei man nereikia pompastikos.
A. Baužys. Pasirašau po tuo, kas pasakyta. Dar būtų įdomus Antano Boso kurto bareljefo prisikėlimas – pamatyti, kaip atrodytų pilnai išpildyta priestato fasado visuma. Pats teatras jau dabar įsigyvenęs savo vietoje, jis miesto dalis. O svarbiausia, kaip ir sakė Gerda – jo vidus, jo turinys.
Parašykite komentarą