Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-09-26 |
Jau treji metai Lietuvos muziejų specialistai tobulina savo kompetencijas užsienio muziejuose, o grįžę rengia kolegoms įtraukiančius pasidalijimus patirtimi, į Lietuvą atvyksta žinomi Vakarų Europos muziejų ekspertai. Vienas iš tokių renginių – rugsėjo viduryje antrus metus iš eilės vykusi edukatorių stovykla. Dvi dienas dalyviai kartu su profesionaliais lektoriais iš Lietuvos, Švedijos ir Danijos ieškojo, kaip edukacija gali veikti moderniomis, tiesiogiai į lankytojo patirtis nukreiptomis ir ją atveriančiomis formomis, gilinosi į jutiminį prieinamumą muziejuje, kūno kalbos svarbą edukacijoje ir istorijų pasakojimo meną.
Alfonso Mažūno nuotr.
Šiemet stovykla pakvietė į Lietuvos jūrų muziejų, o paskaitos vyko naujausiame muziejaus objekte – Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre. Edukatorių stovyklos dalyviai kūrė bendrą patyrimą ir su Danijos nacionalinės galerijos edukatoriumi Michaeliu Hansenu, taikančiu kūno kalbos metodus ir dialogą be žodžių. Jo požiūris į muziejų edukaciją išskirtinis
„Muziejus turi būti vieta, kur kiekvienas lankytojas jaučiasi išgirstas – net jei jis nekalba žodžiais. Į muziejų einu ne tam, kad gaučiau faktinių žinių. Einu tam, kad patirčiau gyvenimą. Menas neturi atsakymų sąrašo. Prasmė gimsta pokalbyje – kartais net be žodžių. Leisti kūnui kalbėti – tai drąsa. Tai išėjimas iš saugios zonos, žodžių dominuojamos zonos“, – sako jis
Švedijos nacionalinio muziejaus edukacijos kuratorė Ulla-Maj Saarinen pristatė multisensorinius edukacijos metodus, vedė kūrybines dirbtuves, mokančias atpažinti gamtinius pigmentus ir jais piešti.
Ulla-Maj Saarinen sako, kad kiekviena spalva turi ir savo skonį, o jo pažinimas nuo pat kūdikystės plečia asociacijų lauką: „Spalvos gali būti ne tik matomos, bet ir jaučiamos, uodžiamos, net ragaujamos. Tokiu būdu kūrybinis procesas tampa visapusiška patirtimi. Kūdikiai natūraliai tyrinėja pasaulį visais pojūčiais. Kodėl gi neleist jiems tai daryti muziejuje? Juk kai spalva tampa kvapu, skoniu ar tekstūra, ji tampa ir prisiminimu. Tai holistinis patyrimas, kuris išlieka visam gyvenimui“.
Tiek Michaelis, tiek Ulla-Maj tvirtai laikosi požiūrio, kad muziejus – tai ne tik vieta žiūrėti į meną. ,,Tai vieta jį patirti, – sako Ulla-Maj. – ,Ir kiekvienas lankytojas – nuo kūdikio iki senjoro – turi teisę į tą patirtį. Todėl muziejai ateityje vietoje oficialių ir kartais labai formalių įstaigų taps įtraukiančiais, suvokiamais per pojūčius ir labai žmogiškais“.
Neliečiamas muziejus tampa liečiamu
Lektoriai ne tik dalijosi praktiniais metodais, bet ir kalbėjo apie muziejų ateitį – kaip jie turėtų keistis, kad išliktų aktualūs ir prasmingi. „Muziejai turi tapti ne tik žinių saugotojais, bet ir patyrimų kūrėjais. Jie turi kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir su dabartimi“, – sako Michaelis Hansenas.
Ulla-Maj Saarinen yra įsitikinusi, kad ateities muziejus – tai vieta, kur žmogus jaučiasi saugus ir savimi, kur galima juoktis, klausti, liesti, klysti ir kurti.
Šioms mintims pritarė ir jas apibendrino istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė. Jos teigimu, muziejus neturi būti tylus autoritetas. Jis turi būti gyvas pokalbis – tarp meno, žmogaus ir pasaulio.
Visa tai Edukatorių stovyklos dalyviai patyrė kūrybinėse dirbtuvėse ir įgyvendino kūrybinėse užduotyse. Ulla-Maj Saarinen vedė kūrybines dirbtuves, kuriose edukatoriai susipažino su natūralių pigmentų spalvų kvapais ir tapė šiais natūraliais dažais. Michaelis Hansenas savo muziejuje dirba su ikimokyklinukais ir neįgaliais suaugusiaisiais, todėl jo dirbtuvių užduotys buvo itin sudėtingos: stovyklos dalyviai turėjo nuleisti rankas po stalu ir nežiūrėdami nulipdyti žuviuką ir paukščiuką – ir taip per patirtį suprasti, kaip jaučiasi žmogus su specialiaisiais poreikiais.
Įkvėpimu per istoriją pasiekti širdį dalijosi profesionali istorijų pasakotoja M. Varnauskaitė, pasirodanti festivaliuose visoje Europoje ir net Indijoje. Ji dalinosi patirtimi, kad istorijų pasakotojai yra labai populiarūs Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar net Indijos muziejuose. Pasak jos, Prancūzijoje jie dirba drauge su gidais: gidas pristato eksponatą, jo istoriją, o istorijų pasakotojas sujungia jį su bendru kontekstu. Indijoje prie eksponatų yra tik labai lakoniški aprašai, nes norima, kad lankytojas būtų priverstas samdytis istorijų pasakotoją.
Lietuvos jūrų muziejaus parodoje ,,Irklais per Atlantą“ apie Aurimo Valujavičiaus žygį per Atlantą mokydama atskleisti asmenines istorijas Milda interpretavo keliautojo mintį apie tai, jog kiekvienas turi savo Atlantą, kurį įveikia arba ne.
Su konkrečiais sprendiniais, kaip galima nekeičiant, o tik papildant ekspoziciją pritaikyti ją specialiųjų poreikių lankytojams, buvo susipažįstama ir nuolatinėje Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijoje. Akvariumo ekspozicijos papildytos net šešiais klausos ir lytėjimo pojūčiams draugiškais edukaciniais sprendiniais, įrengtos trys naujos bei atnaujinta viena esama nusiraminimo erdvė, atnaujintas lankytojų kelias, sukurtos specialios edukacinės programos ir ekskursija. Lankytojų patogumui sudaryta galimybė atsisiųsti į savo įrenginį garso įrašus ir tekstą skaitymui. Tokiu būdu užtikrinami visų negalias turinčių asmenų poreikiai.
Akvariumo ekspozicijoje, papildytoje edukacine garso siena „Draugiški klausos pojūčiams“, stovyklos dalyviai galėjo išgirsti krevetės, banginio ar pingvino garsus, liesti gyvūnų atliejas ir klausytis pasakojimų apie juos.
Nežiūrint į tai, kad Lietuvos muziejai tampa vis labiau prieinami visiems, labai trūksta žmogiškojo santykio ir dalijimosi istorijomis, kurios suriša praeitį su dabartimi. Milda Varnauskaitė sako, kad istorijų pasakojimas muziejuose tik prasideda. Ir jos gali skleistis ne tik per žodį, bet ir per kūną, spalvą ar potyrį.
Alfonso Mažūno nuotr.
Marta – vieta tobulėjimui
Tokias galimybes suteikia 2023–2025 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus įgyvendinama ambicinga ir novatoriška muziejinių kompetencijų ugdymo programą „Marta“. Ši programa, skirta nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams, ne tik skatina tarptautinį bendradarbiavimą, bet ir padeda neatsilikti nuo naujausių muziejininkystės tendencijų ir madų.
Vien jau programos pavadinimas rodo kitokį požiūrį tiek į muziejuje dirbantį specialistą, tiek į jo lankytoją. Vardas „Marta“ reiškia „vadovė, šeimininkė“, o muziejinėje erdvėje – mentorė, kuratorė. Taip muziejus tampa net tik ,,mūzų buveine“, bet ir bendruomenės augimo, tobulėjimo ir – svarbiausia – žinių mainų vieta.
Kompetencijų stiprinimo poreikis išryškėjo prieš aštuonerius metus atlikus tyrimą, kuris parodė, jog tik 10 % muziejininkų jaučiasi turintys pakankamai žinių. 2023 m. Kultūros ministerija patikėjo Lietuvos nacionaliniam muziejui būti ,,Martos“ šeimininku. Šiuo metu programoje dalyvauja 17 institucijų.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą