Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-09-27 |
Jūros ošimas ir pušų kvapas įkvepia ne vieną menininką – tarp jų ir Ugnę Rudinskaitę. Į pajūrį neseniai atsikrausčiusi kaunietė sako atvykusi ieškoti gryno oro ir laisvės mintims. Praėjusią savaitę ji Klaipėdos lėlių teatre pristatė savo naują lino ir kartono raižinių parodą pavadinimu „Ošimas“.
Ką šia paroda norėjote pasakyti ar parodyt žiūrovui?
Kuriu tiesiog iš jausmo, iš emocijos, o vėliau peržiūriu, kas čia yra. Tuo metu kaip tik klausiau bitlų „Yellow submarine“ filmo garso takelį. Tas filmas buvo ir su tokiom ryškiom spalvom ir lyg ir yra apie fantazijos, vaizduotės galią prieš visokius sunkius laikus, prieš karus, prieš apskritai žmonijos nuovargį. Tai man labai susisieja tarsi tos spalvos. Mano vienas iš svarbiausių kūrybinių bruožų yra vaizduotės galia – kur ta vaizduotė gali nuvesti ir kokia yra riba tarp vaizduotės ir realaus gyvenimo. Manau, kad tuose paveiksluose gal tas ir atsispindi labiausiai. Ta vaizduotė, kas sukasi žmogaus mintyse, kur ji gali nunešti. Anksčiau mano senesnėje kūryboje buvo daugiau juodų baltų dėmių ir netgi sunkesnių temų, o čia, su vėju atsirado tokio lengvumo daugiau.
Kuo skiriasi jūsų monochromatiniai darbai nuo šių spalvotų?
Anie buvo labiau klasikiniai, net sunkiasvoriai tokie ir su gilia filosofine mintim. Stengiuosi nepamesti tos tokios filosofinės savo prigimties, bet jie buvo tokie sunkiasvoriai, galbūt labiau tempiantis prie žemės, verčiantys susimąstyti jau taip iš po šaknų, o čia tarsi tas susimąstymas eina per lengvumą. Per tokį jausmą, kad gali būti geriau.
Visą gyvenimą buvau tokia linijinė paišytoja – man buvo svarbi linija, subtilus jautrumas, daugiau detalyčių, o dabar su tom dėmėm spalvų atėjau į tokį momentalesnį kažkokį priėjimą, kur dėmė, spalva ir šiek tiek linijos. Tai tas įspūdis tarsi „plakatiškesnis“, ryškesnis. Jausmą, matyt, irgi perteikia.
Kodėl pasirinkot liną ir kartoną?
Geras klausimas. Tiesiog visą gyvenimą, matyt, mokausi ir ieškau. Labai mylėjau ofortą, dariau serijas žydų istorinė tematika ir visokiom kitokiom. Ofortas labai daug kantrybės ir techniškai didelio pasiruošimo reikalaujantis procesas, o dabar su tuo spalviniu lengvumu, kadangi norėjau dėmės daugiau, dėmės laisvę suteikia būtent kartono arba lino raižinys. Kartono raižinio matau daug kas gal vengia dėl trapumo, laikinumo, nes tai labai greitai sudylanti medžiaga. Man patiko dėl faktūros, dėl to virpesio išgaunamo. O linas yra iš esmės tiesiog labai daug leidžianti atrasti medžiaga. Labai daug įvairovės joje ir niekad neišsemsi.
Su kokia auditorija labiausiai rezonuotų jūsų menas?
Visada tarsi kūriau suaugusiems, o vėliau supratau, kad iliustracija svarbi ir vaikams. Tada, kaip kalbėdavom su leidyklomis dėl iliustracijų, jie vis sakydavo: „Nežinom, kur tavo piešinius dėti, į kokią lentyną, ar į suaugusių, ar vaikų“, – niekaip tarsi neranda vietos. Tada aš kuo daugiau pradėjau domėtis. Net magistrą rašiau apie „crossover“ literatūrą. Tai yra literatūra, tuo pačiu iliustracija, kuri neturi amžiaus ribų. Tai susikertančios laiko ir amžiaus juostos. Aš priėmiau tokį sau kaip ir standartą, man asmeniškai artimą variantą, kad tas darbas turi būti ir vaikams, ir suaugusiems vaikams, ir tiems, kurie ieško šiek tiek filosofijos, galbūt šiek tiek psichologinių atspindžių, kur gali atrasti save, kažkokį jausmą.
Prieš metus iš Kauno atsikėlėte gyventi į pajūrį. Kodėl nusprendėt, kad jums pajūryje dabar būtų geriausia?
Taip susiklostė ir psichologinės, ir fizinės aplinkybės. Man jūra, vanduo apskritai labai svarbus. Gyvybiškai būtinas ir atgaivinantis, o jūra jau vienas didžiausių vandens šaltinių. Kažkaip ji labai atgaivino ir labai tas mintis atšviežino. Labai ilgėjausi miško, pušyno, ant samanų vaikščioti basa po pievą, maudytis žiemą, vasarą jūroje, upėse. Dabar, kai grįžtu trumpam į miestą, tarsi tas miestas mane slegia, uždaro kažkaip ir gal reikia laiko truputį, atsitraukimo. Sugrįžti į miestą net mažiau norisi negu tiesiog pajūrio teritorijoje keliauti, klajoti ir kurti.
Jūra jūs įkvepia ir žavi?
Taip. Matyti ir tuose paveikslus jau po truputį tai atsispindi. Ir laivai, ir žuvys, ir paukščiai, tai man yra artima ir atspindi šiek tiek sąsajos su miestu. Pats tas gamtinis motyvas, man atrodo, žmogų atgaivina – to ir siekiu turbūt. Yra visokių planų, jūra ir gamta, miškas visada įkvepia. Suteikia tos gaivos jausmo mintims. Nepaisant temos, kokia jinai konkrečiai bus, tas jausmas, manau, visur seks mane.
Kokia jūsų istorija su Klaipėdos lėlių teatru?
Klaipėdos lėlių teatre pradėjau dirbti 2021 metais. Jie mane susirado patys ir vasaros gale pradėjom ruoštis naujam sezonui. Kadangi aš baigiau taikomosios grafikos studijas, tai darau ir grafinį dizainą, ir maketuoju, ir dirbu su visom tom programom. Visa tai man susiderino su iliustracija ir gaunasi toks neblogas komplektas. Dažnai žmonės būna arba dizaineriai, arba iliustruotojai, o aš džiaugiuosi ta savo galimybe, tuo universalumu. Manau, ypač tokiam teatrui, kūrybingam, naujam, šviežiam ir moderniam labai tiko visas junginys. Teatras mane taip pagavo ir įtraukė savo kūrybiniu šviežumu. Jis nėra toks tradicinis, senovinis, kaip įsivaizduojami lėlių teatrai. Tai yra tikrai modernus, aukšto lygio spektakliai suaugusiems. Ir toks suaugusių ir vaikų apjungimo bruožas buvo labai svarbu.
Buvote dailės mokytoja. Ko reikia norint tapti geru menininku?
Reikia turbūt noro. Kaip sakoma – paišyk tada, jeigu negali nepaišyti. Matyt reikia norėti. Reikia tą jausti ir jeigu yra noro ir entuziazmo, tai net ir mokykla nepadės. Labai kažkokio menininko neišugdys iš žmogaus, jeigu jis to nenori. Manau, kad tai yra šiek tiek prigimtis ir noras.
Jūsų svetainėje parašyta, kad jūs save kartais vadinate kišeniniu žvėreliu. Ką tuo turite omenyje?
Visur einu per jausmą. Tas kišeninis žvėrelis ir yra jausmas – kažkokio jaukumo, saugumo. Toks dvasinio poilsio namelio turėjimas, kur gali atsiriboti nuo tokių grubių pasaulio dalykų, kurie gali žeisti, ir gali turėti savo kažkokią privačią erdvę, kurioje vėl veriasi, matyt, tavo vaizduotė.
INFORMACIJA
Ugnės Rudinskaitės lino ir kartono raižinių paroda „ošimo“ Klaipėdos lėlių teatre veiks iki gruodžio 1 d. Jos lankymas – nemokamas.