Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-10-09 |
Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel prabilo JAV prezidento Donaldo Trumpo stiliumi: esą kol aš vadovavau Vokietijos vyriausybei, Rusijos karo prieš Ukrainą nebuvo. Toks tatai ekskanclerės interviu vengrų leidiniui „Partizan“, kurio esmę plačiau perdavė vokiečių laikraštis „Bild“, kontekstas. O dėl Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino pradėto karo esą atsakingos yra ir Lenkija su Baltijos šalimis.
A. Merkel sakė norėjusi, kad Europos Sąjunga (ES) sukurtų naują diplomatijos formatą. Tokį, kuriame galėtų tiesiogiai kalbėtis su Rusija (V. Putinu). „Kai kurie to nepalaikė, – sakė A. Merkel. – Tai buvo visų pirma Baltijos valstybės, bet ir Lenkija buvo prieš.“ Keturios šalys „bijojo“, „kad neturime bendros politikos Rusijos atžvilgiu“. Kitaip tariant, „naujosios” ES narės trukdė A. Merkel sėkmingai tęsti seną vakariečių politiką, kuri grįsta teorija „užpilkim Rusiją pinigais, kad ji nebūtų agresyvi“.
Ekspertai yra suskaičiavę, kad nuo Sovietų sąjungos žlugimo laikų už pirktus energijos išteklius vakariečiai Maskvai sumokėjo du šimtus trilijonų JAV dolerių (palyginimui – Vokietijos suvienijimo kaina tesiekė truputį daugiau nei du trilijonus). Tačiau tokia strategija nesutrukdė Rusijai ligitol organizuoti Kalnų Karabacho Azerbaidžane, Pietų Osetijos ir Abchazijos Gruzijoje, Padniestrės (Uždrniestrės) separatistinių projektų. Nepaisant pinigų jūros iki kelių už angliavandenilius.
Be to A. Merkel yra sakiusi, kad po Krymo aneksijos ir Rusijos pradėto karo Donbase (2014 m.) pati savo ranka formulavo ar redagavo vadinamuosius „Minsko susitarimus”, kurie, jos nuomone, 2015–2021 m. „atnešė ramybę“ ir suteikė Ukrainai galimybę „surinkti jėgas“ ir „tapti kita šalimi“.
Buvusi Vokietijos vadovė dabar kukliai nutylėjo, kad jau po minėtų susitarimų Ukrainoje žuvo keli tūkstančiai kariškių bei civilių. Ir jokie „čenberleniški” (Wiltas Chamberlainas – britų premjeras, siekęs užtikrinti taiką Europoje derybose su Adolfu Hitleriu) pokalbiai su Kremliaus šeimininku neatnešė taikos. Dar daugiau: nuo pat pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžios V. Putinas vykdė specialų „energetinį karą” pirmiausia prieš Ukrainą, siekdamas atsisakyti naudoti dar sovietmečiu suręstą Ukrainos vamzdžių tarp Rusijos bei Europos infrastruktūrą, kuria buvo perduodama didžioji dalis eksportuojamos naftos bei gamtinių dujų. Apie 2005-uosius jis davė nurodymą savo paskirtam „Gazprom” vadovui Aleksejui Milleriui vėliausiai nuo 2019 m. atsisakyti Ukrainos tranzito ir žaliavų srautus nukreipti naujai pastatytais brangesniais maršrutais per Juodąją ir Baltijos jūras. Į šį projektą diktatorius toliaregiškai įjungė (galima sakyti korumpavo) svarbias Vokietijos, Italijos, Prancūzijos energetikos sektoriaus kompanijas tik tam, kad Ukraina netektų savo, kaip tranzito valstybės funkcijos, bet ir susilpnėtų finansiškai.
Klausimas, kas leido A. Merkel tikėtis, kad tokiomis sąlygomis Ukraina gali „surinkti jėgas“ bei „tapti kita šalimi” – retorinis. Prieš rusiškuosius „Nord Stream” vamzdžius, beje, nuo pat tų projektų pradžios pasisakė Lenkija ir Baltijos šalys. Ir ne tik jos. A. Merkel lankėsi JAV jį ir mėgino įkalbėti neįvesti sankcijų rusiškiems (dalyvaujant ir vokiečių kompanijoms) vamzdynams Baltijos jūroje. Apie tai buvusi Vokietijos kanclerė kukliai nutyli. Nors kaip tik advokatavimas pigesnių rusiškų energijos išteklių importui galėtų būti gana aiškiai suprantamas ir net pateisinamas vertinant nacionalinio Vokietijos intereso kontekstą.
Reikalas tas, kad spaudžiant Vokietijos visuomenei, kurioje visuose Vakaruose nuotaikos buvo bene „žaliausios”, buvo atsisakyta branduolinės energetikos (šešios branduolinės jėgainės šalyje iki 2023-ųjų balandžio gamino 13,3 proc. visos elektros energijos). Ir dar gerokai ligi A. Merkel išrinkimo kanclere, 2000 m. buvo sumąstyta, kad dėl atominių elektrinių uždarymo galingosž pramonės patiriamą smūgį galėtų amortizuoti sąlyginai pigesnės gamtinės dujos iš Rusijos. Tokiai koncepcijai A. Merkel irgi pritarė ir jos laikėsi. Nesunku pakartoti – tai fundamentaliai atitiko Vokietijos, o A. Merkel supratimu, ir ES ekonominį bei politinį interesą. Tačiau deja, neturėjo lemiamos įtakos V. Putino planams atkurti Rusijos imperiją buvusių sovietinių respublikų teritorijos sąskaita. O dabar karas gresia ir visai Europai.
V. Putinas jau ne kartą ir ne du kartojo Hitlerio-Stalino naratyvą esą dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios labiausiai kalta buvo tuometinė Lenkija, nes nesutiko patenkinti nacių Vokietijos reikalavimų dėl Dancigo (Gdansko) koridoriaus tarp motininės Vokietijos bei Prūsijos. Dabar šį leitmotyvą pasigavo buvusi Vokietijos vadovė iš XXI amžiaus. Apgailėtina.
Parašykite komentarą