Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-05 |
Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkės doc. dr. Sonatos Mačiulskytės profesinis kelias tęsiasi tris dešimtmečius. Karjerą pradėjusi nuo žemiausio laiptelio ji pernai užėmė studijų prorektorės pareigas. Tačiau už akademinės sėkmės slypėjo asmeninis išbandymas – namuose laukė Parkinsono liga ir demencija sirgusi mama. Ši patirtis tapo S. Mačiulskytės mokslinio kelio kompasu, nukreipusiu ją į smegenų sveikatos tyrimus ir atvėrusiu kelią į prestižinę stažuotę Airijoje bei JAV.
Grįžusi į Lietuvą, S. Mačiulskytė netrukus pradės įgyvendinti pačios sumanytą, tarptautinių Alzheimerio fondų remiamą projektą – su šeimos gydytojų komandomis dalinsis žiniomis apie smegenų ligas, kad sergančiųjų kelias būtų sklandesnis nei jos mamos.
„Į Klaipėdos universitetą atvykau iš Plungės, būdama vos septyniolikos. Svajojau būti architekte ir niekada, kaip kitos mergaitės, nesvajojau būti mokytoja. Įstojau į politikos mokslų bakalauro studijas, vėliau – magistrantūrą. Nuo pat pradžių mane domino socialinė nelygybė, skurdas – kaip politinis reiškinys. Tai buvo mano akademinio kelio pradžia. 2000-ųjų pavasarį pradėjau dirbti Socialinio darbo katedroje, Sveikatos mokslų fakultete. Taip, nuo magistrantūros pirmo kurso, ir pasilikau katedroje. Pradėjau nuo pačios žemiausios pozicijos – sekretorės. Šiandien, kai žvelgiu atgal, suvokiu, kokia simbolinė buvo pradžia. Mano mokslinio darbo magistrantūroje vadovas, profesorius Vaidutis Laurėnas, tuometinis prorektorius, matyt, įžvelgė manyje potencialą. Tuometė Socialinio darbo katedros vedėja, prof. Elvyra Acienė – taip pat. Pamažu įsiliejau į akademinį darbą, ėmiau dėstyti socialinę politiką, socialinių programų vadybą ir administravimą, socialinę gerontologiją. Šiandien laikau save taikomosios socialinės politikos atstove ir gerontologe“, – sako S. Mačiulskytė.
Pašnekovės teigimu, pradžioje senėjimas jai atrodė labai tolima sritis. „Kai 2003 metais katedros vedėja paprašė parengti socialinės gerontologijos kursą, man buvo 25-eri, ir, atvirai sakant, atrodė neteisinga – kodėl aš, tokia jauna, turiu gilintis į senatvę? Dabar suprantu, kad gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. 2014-aisiai, kai pradėjau dirbti prodekane Sveikatos mokslų fakultete, mano mamai jau buvo diagnozuota Parkinsono liga. Tuo metu labai mažai žinojau apie smegenis ir neurodegeneracines ligas. Asmeninė patirtis ir kasdienis pokyčių liudijimas mane mokė, kartais ganėtinai skaudžiai. Momentų išgyvenau labai sunkių, žvelgdama retrospektyviai, galvoju, kad ilgai gyvenau perdegimo būsenoje“, – dalinasi mokslininkė.
Pasak jos, suderinti mamos priežiūrą ir darbą universitete paskutiniaisiais metais buvo beveik neįmanoma, nes kartu gyvenusiai manai priežiūros reikėjo 24 valandas per parą. Tad mama paskutinius savo gyvenimo metus praleido globos namuose.
„Tai buvo sprendimas, dėl kurio labai išgyvenu. Jei tada būčiau žinojusi tiek, kiek žinau dabar, tokio sprendimo nebūčiau priėmusi. Lietuvoje vis dar neprakitkuojamas išankstinis priežiūros planavimas, vadinamas advance care planning, kai žmogus, dar būdamas sąmoningas, pats priima sprendimus dėl savo priežiūros ateityje. Ir mes to šeimoje nedarėme, nes tiesiog nežinojome. O toks įtraukimas yra ne privilegija, bet žmogaus teisė“, – sako S. Mačiulskytė.
Mamai persikėlus į globos namus ir atsirado laiko, ji sakė skyrusi Parkinsono ir kitų smegenų ligų pažinimui bei gilinimuisi į tokių žmonių priežiūros ypatumus.
„Atradau nuotolinius mokymus Tasmanijos universitete, Australijoje. Ten klausiausi kursų apie demenciją, norėdama suprasti, kas vyksta žmogaus, gyvenančio su demencija, smegenyse. Nebežinau, kaip ir iš kur iki manęs atėjo informacija apie „Atlantic Programme for Equity in Brain Health“ (Smegenų sveikatos lygybės Atlanto programa). Tai prestižinė lyderius smegenų sveikatos srityje rengianti programa, vykdoma “Global Brain Health Institute” (Pasauliniame smegenų sveikatos institute). Konkurencija – didelė, mano stažuotės metais tik 10 proc. paraiškų buvo sėkmingos. Per 10 šios programos vykdymo metų esu tik trečia lietuvė, gavusi galimybę stažuotis šioje programoje. Metus praleidau Airijoje. Stažuotę vykdo Pasaulinis smegenų sveikatos institutas, įsikūręs dviejose mokslo įstaigose – Kalifornijos universitete San Franciske ir Trinity koledže Dubline. Stažuotėje dalyvavau kartu su kitais 32 itin įvairių sričių dalyviais – neuromokslininkais, neurologais, inžinieriais, menininkais, psichiatrais ir kitų sričių gydytojais, mokslininkais, verslininkais ir inovatoriais. Kiekvienas jų atvyko turėdamas savo tikslų ir atsivežė unikalias patirtis, kurių dalinimuisi sukurta daug erdvės programoje. Pavyzdžiui, kurse buvo nuostabus žmogus, visą savo karjerą buvo vadovavęs muziejams Airijoje, Australijoje ir JAV. Jo tikslas – pritaikyti meno erdves senyvo amžiaus žmonėms, ir jis tai puikiai daro Jungtinėse Valstijose. Programa leidžia įsigilinti ir suvokti plačiau apie smegenų veiklą, išgirsti įvairių sričių atstovų, taip pat kurso dalyvių profesines ir asmenines patirtis, kartu diskutuoti ir suprasti giliau, plačiau, žodžiu – visapusiškai, smegenų senėjimo procesus ir jų prevencijos būdus. Taip pat skiriama dėmesio sveikatos ir kitų valstybės sistemų pažinimui, tam, kad suprastume, kaip mes naviguojame per šitas sistemtas gyvenimo eigoje ir kokį tai turi poveikį mūsų sveikatai, įskaitant smegenų sveikatą. Studijavau sveikatos ekonomiką, epidemiologiją ir dalyvavau specialiose lyderytės stovyklose. Tai buvo įspūdinga patirtis. Stažuotė baigėsi rugpjūtį. Tai man atvėrė duris į pasaulinę Altanto programos bendruomenę, kurioje sukurtos galimybės iš viso jau septynių Atlanto programų absolventams bendradarbiauti visuose žemynuose įvairiais sveikatos, socialinės, ekonominės lygybės klausimais. Narystė šioje bendruomenėje yra iki „gyvos galvos”, – paskojo pašnekovė.
Ji sako stažuotės metu supratusi, kad smegenų sveikata – ne vien medikų sritis. Tai esą yra socialinis, kultūrinis klausimas.
„Airijoje mačiau miestus, viešųjų paslaugų erdves pažymėtas age-friendly (draugiški senstantiems) arba dementia-friendly (draugiški sergantiems demencija) ženklais – vietas, kur kiekvienas darbuotojas žino, kaip elgtis su žmogumi, turinčiu atminties ar suvokimo sutrikimų. Tai leido suvokti, kad kiekvienas iš mūsų gali padaryti daugiau. Juk senėjimas – ne liga, tai gyvenimo etapas. Bet tam, kad jis būtų orus, reikia žinių, supratimo ir empatijos“, – sako S. Mačiulskytė.
Programos metu ji rengė projekto paraišką, kurį finansuos Alzheimerio asociacija (JAV), Alzheimerio bendruomenė (Jungtinė Karalystė) ir Pasaulinis smegenų sveikatos institutas (JAV ir Airija). Tai bus pilotinė programa, skirta šeimos gydytojų komandoms Vakarų Lietuvoje. Siekiamybė – kad šeimos gydytojų komandos įgytų kompetencijų laiku atpažinti neurodegenracines ligas, pavyzdžiui, demenciją, o diagnozę patvirtinus specialistams, padėtų žmonėms ir jų artimiesiems pilnavertiškai gyventi su ligomis, kurioms gydymo, bent jau prieinamo, kol kas nėra.
„Mano tikslas – kad nei vienas žmogus, susidūręs su neurodegeneracine liga, neliktų vienas. Noriu, kad sistema būtų jautresnė, kad padėtų anksčiau, kad šeimos neatsidurtų krizėje. Tai ne tik projektas – tai mano profesinio gyvenimo tąsa. Man 48 metai ir suprantu, kad rizikos amžius visai netoli. Viliuosi, kad kai man reikės pagalbos, galėsiu ją gauti kokybiškesnę nei gavo mano mama. Mano tikslas – kad aplinka keistųsi. Jei kažkam padės mano žinios ir mano darbas, jei bent viena šeima gaus pagalbą anksčiau – tai ir bus mano tikrasis rezultatas“, – sako S. Mačiulskytė.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą