Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-11 |
„Ne-be-galiuuuu! Ko čia spoksai?! Nesitikėk – neklausiu! Ir be tavęs žinau, kad esu gražiausia ir protingiausia. Užsičiaupk!“ – karalienė Inga, metusi žvilgsnį į veidrodėlį, kaip pakirsta nendrė krito ant minkštasuolio. „Kvėpuok, kvėpuok“, – mintyse kartojo, niekaip negalėdama atsigauti nuo ką tik pro langą matyto vaizdo.
Šitokia minia, susirinkusi rūmų aikštėje, skandavo jos vardą, bet ne žavėdamasi, o atvirkščiai – reikalaudama savo teisių. Keli net šaukė atiduoti karūną.
Kad taip pasielgė važnyčiotojai, įstrigę anapus rubežiaus bei po savęs nesugebantys susirinkti arklių mėšlo, dar galima suprasti, bet kad raštininkai! Tie veltėdžiai, tinginiai ir pijokai! Šito jai jau per daug!
O, kad ji tik būtų žinojusi, kad bent būtų numaniusi, kas jos laukia, kai vos tik prieš tris su puse mėnesio sutiko sėsti į šį, kaip tada jai atrodė, garbingą ir didelių pastangų nereikalaujantį sostą. Juk viską visai kitaip įsivaizdavo, juk manė, kad tik įsakinės pavaldiniams, skelbs protingus nurodymus bei mojuos savo žavia rankute iš balkono ja besižavinčiai miniai, kasdien keisdama savo aprėdus, kurių tiek daug specialiai ta proga pasisiūdino.
Ir še tau – jokio dėkingumo, jokio supratimo ir palaikymo. Vos spėjo atsikratyti tos suktosios etmonės Dovilės, manė – atsikvėps – bet kur tau! Nuo rubežiaus iš Gudijos pusės kasdien skrieja tie oro balionai, mėtantys akmenis jos karalystės pusėn, naujasis etmonas, nors ir paklusnus, tik skėsčioja rankomis, prašo neerzinti piktojo Gudijos karaliaus Lukos, kad anas savo kareivių nesumanytų jos karalystėn pasiųsti. Ir negana to čia pat, pačioj jos panosėje – tokia gėda! O juk su raštininkais ji visada gerai sutarė, kas jiems dabar pasidarė, ką reikės dabar su jas daryti?!
Gal iš karalystės iždo toms knygų žiurkėms daugiau auksinų skirti? Bet anie sakosi pinigų nesigviešiantys, tik prašo leisti jiems patiems nuspręsti, kaip geriau ją ir jos didikų valdymą istorijai aprašyti, nesikišti į jų darbą. Kurgi ne! Žino mat jie geriau, raštpalaikininkai!
Bet juk jų visai neatsisakysi – kas tada apie jos geruosius darbus šalies piliečiams ir pasauliui praneš? Gal pasilikti tik kelis, esančius prie dvaro? Bet ar anie vieni bus pajėgūs? O ir kur tada dings kiti? Ir kodėl jų tiek daug jos karalystėje priviso? Kam jų tiek daug reikia? Atsikratyti nereikalingais? O kas tada bibliotekose knygas perrašinės, kas jas ir raštus iš kitų kalbų išvers? Ir ar visus iždas bus pajėgus įpirkti, jei ir pasisektų dalį jų įkalbėti?
Ne, per sunkus uždavinys jai su raštininkais kariauti, jų liežuvis ilgas, visur jie, landūnai, savo užtarėjų turi – ana kiek jų į rūmų kiemą prisikvietė!
Teks juos imti moteriška gudrybe. Apsivilks naująją gražiąją žydą suknelę, kurią anądien jai siuvėjas pasiuvo, išeis į balkoną ir pasakys gražią kalbą, kaip ji kad moka. Pasakys, kad visus juos myli, kad jais didžiuojasi, kad jie yra karalystės garbė ir sąžinė. O vėliau – bus matyti. Duos Dievas, gal ir apsiramins.
„Iš užsičiaupk, sakiau gi. Pati viską žinau“, – tarė Inga, metusi žvilgsnį į veidrodėlį ir, šlamėdama naujos suknios šilkais menės grindimis, nuskubėjo sakyti pagiriamosios kalbos.
Ir taip rašo moteris… Čia ne politika, čia nukaršęs pavydas.
🙂 🙂 🙂