Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-19 |
Akimirka, kita, ir visas katalikų pasaulis sveikins ką tik gimusį mūsų išganytoją Kristų. Kalėdos – tai laikas, kai permąstome savo gyvenimo prasmę, tai įrodymas, kad mirties nėra, tai tarpusavio susitaikymo ir atleidimo metas. Kai buvau mažas, kaip ir visi vaikai, laukdavau Kalėdų senelio su dovanomis, rašydavau jam laiškus su prašymais ką nors padovanoti. Ir būdavau labai laimingas ryte po Kalėdų egle radęs mažą dovanėlę…
Palmiros Martinkienės nuotr.
Užaugęs meldžiausi, kad pasaulis gyventų taikoje, kad visi Žemės gyventojai būtų sveiki ir laimingi. Bet šiandien nusprendžiau savo maldas įprasminti kitaip. Todėl rašau laišką mūsų visų Kūrėjui ir Valdovui – rašau Dievui. Ir prašau visų, kas skaitys šį laišką, pasirašyti savo širdimi. Tik taip mūsų visų Kalėdos taps tikros ir prasmingos. Noriu, kad mūsų Dievas būtų visur: ir spindinčiose kalėdinėse parduotuvių vitrinose, ir kiekvieno namo, šeimos šventinėje užstalėje…
Todėl šiandien Dievo prašau, kad visi sveiki ir laimingi sulauktų šventų Kalėdų džiaugsmo, kad pasaulyje nuo priešo kulkos nebežūtų nė vienas žmogus. Kad nebeliktų skausmo ir ašarų žmonių širdyse ir akyse. Kad mūsų gyvoje planetoje visi gyventų taikiai ir laimingai. Juk esame tokia maža Visatos dalelė, ir dalinamės ta pačia saule ir tuo pačiu dangum. Kodėl mes negalime gražiai ir taikiai sugyventi? Prašau, kad mūsų giminės ir artimieji nesusvetimėtų šiose technologijų pinklėse, kad dažniau prisimintų vieni kitus ir nors retkarčiais aplankytų.
Dar gerai pamenu laikus, kai būdamas vos ketverių ar penkerių, pirmą kartą išvydau, kaip namuose mano močiutė įžiebė elektros lemputę. Iki tol mano vakarai būdavo apšviesti žibalinės lempos, nuo kurios ant sienų žaisdavo įvairūs šešėliai. Pamenu, kaip namuose atsirado nespalvotas televizorius, o jau vėliau paauglystėje ir spalvotas. Ne taip jau seniai pasaulis susipažino ir su mobiliais telefonais bei kompiuteriais. Šiuolaikiniam jaunimui (ir mano sūnui) sunku suprasti, kaip mes gyvenome be visų šitų stebuklų. Bet mes gyvenome ir dar daug nuoširdžiau bendravome vieni su kitais. Mes dažnai išeidavome į lauką pažaisti, mes įsiklausydavome į paukščių čiulbėjimą, miško ošimą, upelio čiurlenimą… Jei mano amžiną atilsį močiutė šiandien pamatytų tas naująsias technologijas, turbūt sakytų, kad jau artėja pasaulio pabaiga. Bet ta pabaiga artėja ne dėl naujovių, bet dėl susvetimėjusio mūsų tarpusavio bendravimo. Atrodo, kad esame paraleliniame pasaulyje – tarp mirgančių ekranų ir tikrovės.
Gyvenu Anglijos viduryje, karaliaus Ričardo trečiojo gimtinėje, čia jis ir palaidotas. Kartas nuo karto apsilankau miesto turguje, kur nusiperku pigesnės mėsos ir daržovių. Neseniai artėjančioms šventėms pirkau mėsos iš vyresnio amžiaus pardavėjos. Ji jau mane pažįsta, nes dažnai ten apsilankau ir trumpai pasišnekučiuojame. Šį kartą jos poelgis maloniai nustebino. Man beišeinant ji paklausė, ar iki Kalėdų dar ateisiu. Pasakiau, kad ne, nes turgus užsidarys gerai savaitei šventinių atostogų. Tada ji išėjo už prekystalio, priėjo prie manęs, apkabino, pabučiavo į skruostą ir palinkėjo linksmų Kalėdų. Tokio dėmesio ir pagarbos aš, kaip svetimas žmogus, tiesiog eilinis pirkėjas, emigrantas, nesitikėjau. Ir tada pagalvojau, kad būtų taip gera, jei mes visi, Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys tautiečiai sugebėtume taip vieni kitus pasveikinti ir pagerbti…
Dar prašau Dievo visiems savo mylimos Tėvynės žmonėms tikros laisvės, supratimo ir laimės. Kad į mano mylimą Lietuvą niekada negrįžtų anie baimės ir priespaudos laikai. Kad savo šalyje nebijotume kalbėti ir rašyti taip, kaip galvojame. Ir kad nesipyktume bei nesusipriešintume dėl supratimo apie pačią laisvę. Argi aš per daug prašau? Juk gyvename tokiame, atrodo, tobulame technologijų amžiuje, kur žmogaus protas jau lenktyniauja su dirbtiniu. Gal ateityje viską pakeis dirbtinis intelektas, bet tikrojo Dievo – ne. Ir tik Jis vienas žino, kas laukia žmonijos ateityje. Juk yra toks posakis: saugokis, ir Dievas tave saugos. Todėl prašau, kad Aukščiausias padėtų saugoti mus visus nuo visokio blogio, nelaimių ir vargų…
Kalėdos – ir Vilties, Gyvybės bei Meilės laikas. Tegul su gimstančiu Kristumi atgimsta ir mūsų visų sielos. Duok Dieve man ir mano Pasauliui ne tik duonos kasdieninės, bet ir taikos, ramybės, atleidimo. Su artėjančiomis, brangūs mano tautiečiai ir visos Žemės gyventojai!
Šalom autoriui
prasminga. Ne banaliai – nuoširdžiai. Tai reta.
Ačiū autoriui.
Na, šaunuolis Romualdai! Gražių ir taikių Šv.Kalėdų Tau ir mums visiems šioje planetoje…