Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-26 |
Ši citata paprastai priskiriama Johannui Wolfgangui von Goethei. Priminsiu, kad šis kūrėjas yra parašęs du žymius veikalus. Puikų romaną „Jaunojo Verterio kančios“, kurį galima skaityti ir šiandien, bei kiek mažiau skaitomą „Faustą“, apie kurį aš nieko nesakysiu.
Kvailumas kaip reiškinys yra mėgiama žurnalistų tema, ji ryški, patraukia dėmesį ir be didelės analizės. Viskas būtų gerai, jei pats reiškinys netaptų labai populiariu. Kvailumas, su tinkamu veidu, gali būti žavus. Kai jis romus, kai žino savo vietą, jis paprastai yra neįžeidžiantis ir gali būti beveik žavingas (pagalvokite apie Forest Gump, Lui de Fiunesą, poną Byną). Beje, ne visur ir visada. Tačiau kai jis pradeda spręsti kitų žmonių likimus – rezultatas tampa baisus. Tiesa, yra ne viena kvailumo rūšis, apie tai rašyta kiek anksčiau.
Kiekvieną kartą rašant šia tema tenka grįžti prie klasikos. „Kvailumas yra pavojingesnis gėrio priešas nei piktumas. Galima protestuoti prieš blogį; jį galima atskleisti ir, jei reikia, užkirsti kelią jėgos panaudojimui. Blogis visada savyje nešiojasi savo paties griovimo gemalą, nes palieka žmoguje bent jau nerimo jausmą. Nuo kvailumo esame neapsaugoti. Nei protestai, nei jėgos panaudojimas čia nieko nepasiekia; priežastys patenka į kurčias ausis. Faktais, kurie prieštarauja išankstiniam nusistatymui, tiesiog nereikia tikėti – tokiomis akimirkomis kvailas žmogus netgi tampa kritiškas – o kai faktai yra nenuginčijami, jie tiesiog nustumiami į šalį kaip nereikšmingi, kaip atsitiktiniai. Visa tai kvailas žmogus, priešingai nei piktavalis, yra visiškai patenkintas savimi ir, lengvai susierzinęs, tampa pavojingas eidamas į puolimą. Dėl šios priežasties reikia būti atsargesniems bendraujant su kvailu žmogumi nei su piktavališku. Daugiau niekada nebandysime įtikinti kvailo žmogaus priežastimis, nes tai beprasmiška ir pavojinga“, – Dietrich Bonhoeffer, Laiškai ir dokumentai iš kalėjimo.
Senos tiesos turi vieną blogą savybę – jos primirštamos ar net pamirštamos. Gerai, kad randasi tokių, kurie mums jas primena.
Visuomenėje visuomet yra žmonių, kurie „neatitinka“ standartų. Jie gali būti keistuoliai, ligoniai ar bepročiai. Svarbu, jog tokių nebūtų per daug. Nors kartais randasi situacijų, kai kad ir nedidelė mažuma gali įgauti valdžios ir tuomet….
Nebegąsdinsiu istoriniais faktais apie fašizmo radimąsi Italijoje, nes tai labai primena mūsų valstybę, geriau pažiūrėsiu kiek tolėliau už Atlanto, kur kai kuri grupė tapo valdančiąja.
Negalima sakyti, kad jie tvarkosi blogai. Jie net planą turi, kuris viešai paskelbtas, nors ir ne visai vykdomas. Svarbu kompanija. Vadovas dažnai tampa nenusakomu, jo veiksmai primena paauglio psichologiją. Vadovėliai tvirtina, kad „visam paauglystės periodui iki maždaug 20 m. (kol neišsivysto smegenų vykdomosios funkcijos) būdingi emociniai šuoliai ir kraštutinumai bei susiję saviraiškos būdai ar sprendimai, menkas rizikos įvertinimas ir valdymas, polinkis nepagrįstai atmesti kitų individų sprendimus, pasiekimus ar sukauptą patirtį siekiant veikti individualiai ar pademonstruoti savarankiškumą“.
Išskirčiau dar kelis menkai apžvelgiamus bruožus. Sakoma, kad paauglystėje daugiausiai dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Dėl tokių savybių jie tesugeba mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, o tai leidžia jiems būti idealistais. Ž. Piaget nuomone, paauglio reikalavimas, kad realybė paklustų jo idealizmui, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia paaugliui rigidiškai tvirtinant, kad pasaulis taps geresne vieta gyventi tik įgyvendinus jo idealistinę pasaulio sampratą. Paauglys tiki, kad yra labai ypatingas, nepanašus į jokį kitą kokį kada nors gyvenusį asmenį. Tačiau jie negali atskirti, kas jų išgyvenimuose, mintyse yra išties unikalu, nauja visai žmonijai, o kas yra nauja tik jiems patiems. Dėl tokios savivokos paaugliui atrodo, kad jo emocijos ir jausmai kitokie, intensyvesni ir skausmingesni nei kitų.
Palyginkite Donaldo Trumpo kalbas, tiek viešas – politines, tiek televizijines. Kaip sakoma – vienas prie vieno.
Nekartosiu psichologams žinomų tiesų, kas yra paauglys. Pažvelgus į dabartinio JAV vadovo elgesį ir nuostatas beveik visada matai sutapimus.
Kaip sako žinomas filosofas – su metais ateina ir išmintis, o kartais tik metai.
Et, Šventų Kalėdų laiką lenda iš visų pusių tas agresyvus kvailumas.
Liūdnokas vaizdelis.
Taipogi, kas PASKOLOMIS naudojasi, tas yra „už grotų”, ne rusų reikia bijoti, o SKOLŲ !!!
Paskaitykit :
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kasandros-prakeiksmas-salin-120191042/diskusija
Ačiū už nuorodą! Ten yra „Alfos” komentaras. Nors jis polemizuoja su kitu autoriumi, su Edvardu Lukašu (Edward Lukas), bet tinka ir šiam (V. V.) sugėdinti. Taip, sugėdinti, nes Trampą padaryti straipsnio apie kvailumą personažu, vaizduojant jį kvailu nebrendyla, nėra nei teisinga, nei protinga, nei padoru.
Tingesniam skaitytojui dalį to komentaro pacituosiu:
„Trumpas kritikuojamas ne už konkrečius neteisingus sprendimus, o už tai, kad jis garsiai įvardijo tai, kas du dešimtmečius buvo nutylima – Europa sistemingai naudojosi JAV saugumo skėčiu, tuo pat metu nusiginkluodama, didindama energetinę priklausomybę nuo Rusijos, ignoruodama NATO sutartus 2 procentus gynybai ir moralizuodama Ameriką iš patogios saugios distancijos. Lucasas save pateikia kaip Kasandrą, kurios Europa neklausė, tačiau istorinė realybė yra priešinga: Europa perspėjimus girdėjo ir sąmoningai pasirinko jų nepaisyti, nes pigios rusiškos dujos, socialinės išlaidos ir ideologiniai eksperimentai atrodė patrauklesni nei kariuomenė ir reali gynyba. Todėl dabartinė krizė nėra Trumpo kaprizas, o neišvengiama ilgalaikio europinio infantilizmo pasekmė. Teiginiai apie NATO įsipareigojimų „amžinumą“ taip pat neatitinka istorinių faktų, nes NATO niekada nebuvo labdaros organizacija, o JAV niekada neketino neribotai ginti šalių, kurios pačios nenori ar bijo gintis; Trumpas pirmasis ne sugriovė aljansą, o pareikalavo realaus sutarties laikymosi, ir būtent tai sukrėtė europinį elitą. Dar labiau abejotina Lucaso mintis, esą šiandien pavojinga kritikuoti Trumpo administraciją, nes faktinė realybė rodo priešingai – kritika Trumpui JAV ir Europoje buvo ir yra nuolatinė, vieša ir dažnai agresyvi, tuo tarpu tikroji savicenzūra Europoje pasireiškia ne kalbant apie Ameriką, o bandant kvestionuoti Briuselio ideologinius tabu, neatskaitingos Europos Komisijos galias ir „vertybes“, kurios niekada nebuvo patvirtintos tautų referendumuose ir kurių nerasime nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei daugumos valstybių konstitucijose. Lucasas griežtai kritikuoja demokratiškai išrinktą JAV prezidentą, tačiau visiškai ignoruoja ES demokratinį deficitą, taip parodydamas selektyvų požiūrį į demokratiją – rinkėjų valia jam priimtina tik tol, kol ji sutampa su elito nuostatomis. Ypač nepagrįsta ir istoriškai nepadori yra analogija su sovietine sistema ir Vaclavo Havelo aprašytu prisitaikymu prie totalitarinės prievartos, nes Europa nėra prievartaujama, jai negresia represijos ir ji laisvai renkasi nuolaidžiavimą tam, kad išsaugotų komfortą ir išvengtų atsakomybės. Trumpas nėra totalitarinis valdovas ar ideologinis cenzorius – jis yra demokratiškai išrinktas politikas, kuris nutraukė iliuziją, jog Amerika privalo amžinai kompensuoti Europos politinį silpnumą ir strateginį trumparegiškumą. Todėl Lucaso straipsnio esmė yra ne realus rūpestis Vakarų saugumu, o neapykanta tam, kas sugriovė patogų elitinį konsensusą ir priminė, kad demokratijoje sprendimus priima ne ekspertų tinklai ir moraliniai pamokslininkai, o tautų rinkėjai. Šia prasme „Kasandros prakeiksmas“ nėra Trumpo politika, o pačios Europos būsena – ji nebuvo apgauta, ji tiesiog per ilgai nenorėjo girdėti tiesos”.
Man juokingiausia tai, kad raudonplaukio beždžionės atėjimas į valdžią tapo racionalių, „standartinių“ racionalistų politikos pasekme.
Žinoma, beždžionė yra pažymėtas atomas, bet aš nematau, kaip galima turėti sąžinę, kad į ją žiūrėti išdidžiai. Raudonplaukę beždžionę galima tik keikti arba bandyti rasti jai logišką paaiškinimą be intelektualaus familiarizmo stiliaus „kvailys liks kvailiu“. Yra dalykų, kurie vienija Hitlerį ir Trumpą, pernelyg gilūs, kad juos būtų galima paaiškinti paprastu idiotizmu. Idiotai yra racionaliausi žmonės, nes jie uoliai vykdo seniai mums įdiegtas programas. Svarbu tik išsiaiškinti, kokias.
Katrą komikas Arkadijus Raikinas prieš pilną salę žiūrovų pareiškė : jūs susirinkote ir pinigus sumokėjote, kad galėtumėt iš manęs, keistuolio , pasijuokti ir save laikote labai protingais, o aš žiūriu į tūkstanti jūsų ir galvoju, kiek durnių susirinko, kad durnystes žiūrėtų ir dar pinigus už tai mokėtų, tai kas čia durneliai ???
Trumpas paveldėjo 34 trilijonus dolerių amerikos skolą ir iš kailio neriasi kaip tą skolą sumažinti visais įmanomais ir neįmanomais būdais, ir nesvarbu ką apie jį galvoja ir kalba kokie tai durneliai, svarbu, kad jie tik pinigus neštų amerikai.
Amerika -pirst !!!
Smagi pastaba. Ačiū. Tik zoologijos sode neaišku, kas už grotų
Zoologijos sode aišku kaip dieną, kas atneštą maistą valgo, tas už grotų. Laisvi maisto prasimano patys.