Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-01-15 |
Naujasis Ukrainos gynybos ministras Mihailo Fiodorivas savo veiklą naujosiose pareigose pradėjo nuo medijų antraštėms tinkančių pareiškimų: maždaug du milijonai ukrainiečių vengia šaukimo į kariuomenę, o apie 200 tūkst., švelniai tariant, yra dezertyrai, palikę tarnybą kariuomenėje savavališkai.
Negali pasakyti, kad tokie skaičiai galėtų išversti iš koto. Tai, kad Ukrainos kariuomenė jau ilgą laiką patiria aštrų vadinamosios „gyvosios jėgos“ deficitą – anokia paslaptis. Šitai kiekviena palankia proga pabrėžia vietiniai ir tarptautiniai karo stebėtojai. Kada ši problema, taip pat ir dezertyrų skaičius tapo masiniai, Rusijos agresiją atremiančioje šalyje nustota kalbėti apie galimą persilaužimą, pergalę ar teritorijos su nuo 1991 m. galiojusiomis sienomis vientisumo atkūrimą.
Nuo pat karo pradžios, kada į kovą su rusų agresoriais stojo didelė dalis idėjinių ukrainiečių, o vėliau didelei daliai jų neišvengiamai žuvus, Ukrainos valdžia patiria vis didesnių mobilizacijos iššūkių. Tai ir plačiai nušviesta korupcija teritoriniuose kariuomenės komplektavimo padaliniuose, ir kūrybiškai sukurtos schemos, kurios padeda išvengti draudimo šaukiamojo amžiaus piliečiams išvykti į užsienį. Be to, ukrainiečiai niekada nesekė tuo pavyzdžiu, kuriuo savo ginkluotąsias pajėgas jau keletą metų komplektuoja Rusija – skatindama kariauti už pinigus pačius asocialiausius asmenis. Jiems suteikiama viltis uždirbti tiek pinigų, kiek jie normaliomis aplinkybėmis nesugebėtų užsidirbti per visą savo gyvenimą.
Kitas Vladimiro Putino diktatūros taikinys – kriminalinis elementas. Dar 2022-2023 m. šią schemą – teisėsaugai iškėlus baudžiamąją bylą ar įkalinus baudžiamas veikas padariusius asmenis šaukti į vadinamųjų privačių karo kompanijų ar kariuomenės gretas – pasiūlė tuo metu režimui artimas verslininkas-mafijozas Jevgenijus Prigožinas. 2023 m., per Jonines, jis sukėlė maištą, kuris savaime nuslopo. Galiausiai J. Prigožinas žuvo privačiame lėktuve, kuris dėl oficialiai nežinomų aplinkybių sprogo ore.
Kalinius į karą prieš Rusiją verbavo ir ukrainiečiai, tačiau ši praktika niekada nebuvo masinė, be to, reglamentuota įstatymų, kurie labiau trukdė tokią idėją įgyvendinti, nei ją išpuoselėti ligi rusiškos tobulybės.
Tik iš antro karto Aukščiausiojoje Radoje (parlamente) patvirtintas Mihailo Fiodorivas (pirmąsyk Volodymirui Zelenskiui pateikus jo kandidatūrą į gynybos ministrus jis virto nesurinkus reikiamos balsų daugumos) apie padėtį karo lauke kalbėjo tą pačią dieną, kada vienai iš V. Zelenskio politinių oponentų – buvusiai ministrei pirmininkei Julijai Tymošenko – Ukrainos antikorupcinės teisėsaugos organai pateikė įtarimus dėl bandymų papirkti parlamentarus, mokant jiems po 5 ir 10 tūkst. JAV dolerių per mėnesių, o šiems įsipareigojant balsuoti Radoje taip, kaip reikia J. Tymošenko ir jos vadovaujamai partijos „Batkivščina“ frakcijai parlamente.
Kažkada su V. Putinu Maskvoje pasirašiusi susitarimą dėl neskaidraus rusiškų gamtinių dujų tiekimo į Ukrainą politikė, pasak ukrainiečių medijų, pastaruoju metu itin kritikavo JAV ir ES remiamas antikorupcijos institucijas sakydama, kad šalis negali būti „valdoma iš užsienio“.
Pavartęs Ukrainos medijas internete, niekur nemačiau diskusijos apie tai, ar verta kovoti su didžiule šalies problema – korupcija – agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje metu. Tačiau kai kurie žmonės kelia svarbią dilemą: ar nėra amoralu smerkti vengiančius karo tarnybos, dezertyruojančius iš kovos dalinių bendrapiliečius, kurie nenori dėti savo galvos už tokius kaip J. Tymošenko, buvęs V. Zelenskio biuro vadovas Andrejus Jermakas ir kiti, kuriuos už pakarpos praėjusiais ir šiais metais sugriebė Ukrainos nacionalinis kovos su korupcija biuras ir specialioji kovos su korupcija prokuratūra. Dvi institucijos, kurias pernai V. Zelenskis siekė integruoti į savo valdžios vertikalę (J. Tymošenko balsavo „už“).
Pamokantis klausimas šia prasme yra tik vienas: kiek lietuvių karo grėsmės akivaizdoje atsisakytų patriotinio motyvo ir imtų svarstyti, ar verta jiems ginti ne tėvynę, o kompanijos „Fegda“ ir jos buvusio komercijos direktoriaus, dabar laikinojo socialdemokratų partijos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus interesą?
Kalba ne apie tai, kad reikia „ginti oligarchus“ – korupcija yra absoliučiai kiekvienoje šalyje, tai liberalios demokratijos rykštė.
Klausimas yra apie pagrindinę laisvę ir tai, kas lėmė tendencijas ją pažeisti. Mano nuomone, problema yra ta, kokį vaidmenį atliekame mes, Ukrainos sąjungininkai, pasidavę putlerio branduoliniam šantažui, ir kaip mūsų giriami vyriausybės arba nesugebėjo numatyti šio karo, arba nieko negalėjo padaryti. Tai yra Europos Sąjungos gėda, su kuria jai teks gyventi neilgai.
Ar daug gali pasiekti tas, kuris buvo prievarta įtrauktas į apkasus? Deja, karas čia yra tik ekstremalus variantas to, kas ir taip vyksta mūsų taikiame gyvenime. Mes visi kariaujame ekonominiame fronte, nusileisdami „smulkmenoms“, trukdančioms racionaliam ekonominiam vystymuisi, kur dalyvaujant šioje piramidėje jūs visada tiesiog papildote banką tiems, kurie sukurti laimėti tokiuose žaidimuose. Aš neturiu pretenzijų turtuoliams, politikams, verslininkams. Bet ir būti jų maistu aš nenoriu.
O karas visai ne apie juos. Jie susitars su bet kokia valdžia. Šis karas yra dėl žmonių masių laisvės. Слава Україні