Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-01-26 |
Socialinio darbo lauke būna švenčių, kai garbingo jubiliejaus sulaukusius žmones norisi ne tik sveikinti, bet ir papasakoti apie juos kitiems.
Žinot, ką veikiame? Mes auginame bendrystę, santykius, stiprindami ryšį žmogaus su žmogumi. Tai yra socialinių įgūdžių palaikymo būdai senolių namuose, kartu puoselėjant malonių „prisiminimų darželį“, kuris bendradarbiaujant darbuotojams gali pražydėti vėl ir vėl, naujais, netikėtai spalvingais žiedais!
Kadangi Vaclovas vertina ir mėgsta bendriją, tai kartais susitinkame ir trise. S. Burneikaitės nuotr.
Mudu su ponu Vaclovu Rekašiumi susipažinome prieš trejus metus. Rodos, lyg visai neseniai, o štai jau ir jo 90-mečio kartu sulaukta. Klaipėdos miesto socialinės paramos centro (KSPC) Pagalbos namuose skyrius paslaugas pradėjo teikti dar anksčiau, tačiau mudu su Vaclovu suartino užimtumo veiklų poreikis. Tik stebėtis nuolat galiu, koks kūrybingas senolis išliko iki pat to laiko, kai amžius, regis, galėtų stabdyti daryti tai, ką iš tikrųjų norisi.
Gyvena ponas Vaclovas šiandien vienas likusiame šeimos bute, prisimindamas tai, kas buvo ne tik sunku, bet ir kiek gražaus buvo jo gyvenime. Kaip tikras žemaitis kalba jis nedaug, tačiau užsitarnavus pasitikėjimą žmogiškai ir nuoširdžiai atsiveria, bevartant senas fotografijas.
O kad jūs galėtumėt išgirsti, kaip senolis pasakoja apie savo jaunystės Klaipėdą, kur lyg greitkeliu pralėkė visas jo gyvenimas. Gimęs ir augęs Žemaitijoje, pamilęs žemę, pagaliau įsitvirtino jis Tauralaukio daržininkystės ūkyje. Čia ir liko. Sukūrė šeimą, augino vaikus. Ne tik dirbo su įvairia žemės ūkio technika, bet ir armoniką pamėgo, tapo svarbiu bendruomenėje. Taigi, ta pati armonika dabar padeda išsklaidyti ir vienišumo jausmą, kuris vis tik skverbiasi prisiminus šeimos bei artimųjų netektis.
Užimtumo veiklų metu susitikę mudu pamuzikuojame kartu. Vaclovas yra susidaręs anksčiau išmoktų armonika grotų melodijų ir dainų sąrašą, tai mudu ir padainuojame. Dviese drąsiau, o ir įdomiau, ir linksmiau, kai pavyksta sutarti net dviem balsais. Vasarą mudu kartu pavaikštinėjame. Tada jau senolis pasakoja nesustodamas. Ar buvote kada Tauralaukyje? Ar bent žinote, kad ten, kur dabar mašinos visų greičiu pralekia – buvo pievos, laukai, augo sodas… Ne tik jam, bet ir man miela matyti, kad prie daugiabučio plačiai lapoja ir giles barsto trys gražuoliai ąžuolai, jo paties jaunystėj sodinti. Apgenėti, žinoma, šiek tiek reikėtų. Bet gaila būtų, jei kas nupjautų, nors šiek tiek horizontą ir užstoja.
Užtat žiemą, dar nepasnigus, Vaclovas laukia zylučių, kad galėtų stebėti jų gyvenimą pro langą. Norisi senoliui ir jomis pasirūpinti. Dėl jų ir lesyklėlę savomis rankomis pavyko sukonstruoti. Kad žinotumėt, kiek jis visokių dalykų pripasakoja apie paukštukų pomėgius ir net jų įpročius. Tada jau abu stebime zylių gyvenimą pro buto langą. Beje, susitikę aptariame ne tik paukštelių, bet ir žmonių bendravimo ypatumus, skirtumus, net charakterius. Gražu, kai garbingas amžius ateina kartu su išmintimi, o išmintingo žmogus norisi ne tik klausytis, bet ir jo tiesą išgirsti!
Ir medžio darbai senoliui nėra naujiena nuo jaunystės. Pamėgo jis drožti ir mielai rodo savų rankų darbo lentynėles, kurios taip patiko jo žmonai. Koridoriuje – ir keletas anūko pirmųjų drožinių, kuriuos išdrožti Vaclovas pats jį pamokė.
Tai dar ne viskas. Man jis buvo surengęs net tokį beveik „egzaminą“, parodydamas iš vielos sukonstruotą „praktinį galvosūkį“. Nustebau – štai senolis sukonstravo, o aš krapščiausi ilgai, kol šiaip taip pavyko aną „atrakinti“. Pradžioje atrodė, kad tai visai neįmanoma. Jei ateisite pavasarį į viešai jau trečius metus rengiamą KSPC „Palangės sodininkų šentę“, tikiuos,i Vaclovas sutiks ir jus „paegzaminuoti“. Gal net armonika pagros. Juk ne be reikalo nuolat prisimename parepetuoti.
S. Burneikaitės nuotr.
Beje, nuotaikų, kaip žinote, gyvenime būna įvairių ir ne visada lengva gerą nuotaką atgauti. Štai vieną kartą atėjau užimtumo veikloms, o jam – viskas „ne kaip“. Nors ir paukšteliai ant palangės trupinėlius lesioja, ir svogūnai, ir gėlės vešliai žaliuoja. Jis šiaip yra labai dėkingas, kad prižiūrėti jas padeda laukiama miela individualios priežiūros darbuotoja Roma Raibužytė-Paulauskienė. Mūsų darbe siurprizai – beveik kasdienybė. Tačiau kartą atėjusi pas Vaclovą nustebau, kad ir šitaip galima. Nepatikėsite, bet man teko šokti solo tiesiog virtuvėje, su gyva muzika! Ką bekalbėčiau, senoliui tą dieną viskas buvo ne taip, kaip norėtųsi. Netekusi vilties išdrįsau juokaudama paklausti – „Tai gal norite, kad jums pašokčiau?“. „Gali!“, – atsakė tikras žemaitis. Supratusi, kad teigiamas atsakymas yra gerai, sutikau – „gerai, bet tik jei tamsta pagrosi…“ Štai tada nuėjo Vaclovas į kambarį ir iš ten atsinešė savo seną draugę armoniką. Tai bent pasilinksminom abu visai be juokų, savo pačių nuostabai!
Kadangi Vaclovas vertina ir mėgsta bendriją, tai kartais susitinkame ir trise. Smagu yra ne tik dirbti, bet ir tiesiog pasišnekučiuoti. Aplanko senolį ir daugiau centro darbuotojų. Bet mieliausia jam yra ta, kuri daugiausiai padeda namų ruošoje. Kartais nutinka, kad Roma verda pietus, o mudu drauge dainuojame, Vaclovui pritariant armonika. Pradeda jis dažniausiai maršo ar valso melodijomis, nuo jaunystės vakaruškų muzikos. O tada – kas jam nepamirštama ir gyventi padeda – „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa…“, „Jaunystė negrįžta, žinok, žinok, žinok!“
Sulaukti garbingo amžiaus yra Dievo dovana. Dar didesnė dovana yra sulaukti 90-čio mylit žmones, prisimenant brangius mylimuosius, bendražygius jų darbus ir randant gyvenimo džiaugsmo kiekvienoje išaušusioje dienoje.
Ačiū, pagarba vyresniajai kartai, kurie savo darbais kūrė mūsų ateitį.
Salomėja yra nuostabi darbuotoja,
Ji tiesiog Gerumo fėja… pagarba jai didžiausia.
Smagu straipsnis Ačiū
Jūs labai dėmesingas🤗