Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-01-29 |
Mintys plačiau parašyti apie Klaipėdos upės krantų/krantinių pavadinimus sukosi jau kurį laiką. Manau, mažai ir klaipėdiečių žino, kad 2013 m. Klaipėdos miesto taryba patvirtino Dangės upės istorinius krantinių pavadinimus. Norisi tuos pagal anksčiau egzistavusias krantų funkcijas parinktus vardus priminti ir supažindinti su jų istorine kilme. Tad kviečiu į kelionę Dangės upės pakrantėmis, gal pakeliavus apmąstysite upę ne kaip šiuolaikinio transporto „kliūtį“, bet kaip uostamiesčio „gyvybinę arteriją“.
2013 m. buvo patvirtinti 10 Dangės upės krantinių pavadinimai. Pridedu ir oficialų planą, kuriame skaičiais nuo 1 iki 18 sužymėtos atkarpos dešiniajame (DK) ir kairiajame (KK) krantuose, nuo žiočių iki elektrinės (AB „Klaipėdos energija“) DK ir faktiškai iki virš upės sukonstruotų dujų perdavimo iš elektrinės vamzdžių KK. 2025 m. Klaipėdos jūrinių reikalų darbo grupėje iškeltas poreikis daugiau komunikuoti apie Dangės upės istorinę reikšmę ir net papildyti krantinių pavadinimus aukštupio link. Remiantis Dr. Dainiaus Elerto pasiūlymais Dangės krantai turėtų įgyti vardus iki pat Liepų gatvės tilto. Esu dėkingas kolegai Dainiui už konsultacijas ir papildymus parengiant šį upės krantų istorinį pristatymą.
XIII a. viduryje Klaipėdos pilis ir gyvenvietė jos prieigose kūrėsi Dangės upės žiotyse – keliose natūraliai susiformavusiose salose prie marių. Pilies vieta keitėsi, salos sujungtos į vientisą sausumo plotą, prie pagrindinės upės atšakos įrengtos krantinės pirmajam uostui. Iki XVIII a. Klaipėdos uostas glaudėsi siauroje upės vagoje, šalia pilies ir senamiesčio kairiajame krante bei naujamiesčio dešiniajame krante. Uostas plėtėsi aukštyn Dange, bet aptarnavo faktiškai tik pilies ir nedidelio miesto poreikius. O juk dar pilies įkūrėjai Klaipėdą regėjo kaip per regioną keliaujančių prekių (tranzito) krovos centru. Plėstis uosto veikloms (pvz. į Kuršių marias) ilgą laiką trukdė geopolitiškai neparanki šiauriausio Vokiečių ordino valdų miesto padėtis. Ir pasaulietinės Prūsijos kunigaikštytės laikais Klaipėdos pirkliams sunkiai sekėsi įsitvirtinti jūrinėje prekyboje.
XVI a. Dangėje besikuriantis uostas suneramino prekybinius Klaipėdos konkurentus. 1520 m. iš Dancigo atplaukę laivai išvertė akmenų krovinį upės žiotyse, kad negalėtų įplaukti laivai su didesne grimzle. Akmenys buvo iškelti tik XIX a. pradžioje. Iki XVIII a. buvo galutinai sureguliuota upės vaga. 1749–1752 m. pastatyti molai abipus žiočių ir nuo to meto prigijo Pietinio ir Šiaurinio ragų pavadinimai Dangės žiotyse. Ilgainiui pakrantėmis iki pat marių buvo nutiesto gatvės, kurios taip ir vadinosi: Pietinis ragas ir Šiaurinis ragas.
Šiaurinio rago krantinė
240 m upės dešiniajame krante (nuo upės žiočių iki kranto lūžio priešais įplauką į Pilies uostą), plane atkarpa Nr. 1-2
Šiaurinis ragas iki 1945 m. buvo užstatytas iki pat marių. Pačiame pamaryje stovėjo įdomus „dervos viryklos“ pastatas – burlaivių epochos liudininkas. XIX a. žiemą marios užšaldavo ir dešimtys medinių burlaivių likdavo žiemoti upėje. Pavasarį buvo kamšomi ir dervuojami bortai, impregnuojamos laivavirvės. Uosto pareigūnai vengiant gaisrų griežtai draudė kurti ugnį mediniuose laivuose (1854 m. spalį uoste kilusio gaisro metu sudegė visas miestas), todėl dervos kaitinimui buvo pastatyta tokia „virtuvė“, kurioje, žinoma, buvo įmanoma pasigaminti ir viralo maistui. Pertvarkytame dervų viryklos pastate tarpukariu įsikūrė Klaipėdos jachtklubo būstinė. Šalia Šiaurinio rago XIX a. antroje pusėje įsikūrė Darbų uosto baseinas su prieplauka tarnybiniams ir techninio aptarnavimo laivams, krante suformuotu slipu laivų remontui ir dirbtuvėmis. 1935–1939 m. prie Šiauriniam ragui gretimos Darbų uosto krantinės bazavosi mokomasis karo laivas „Prezidentas Smetona“. Po Antrojo pasaulinio karo visi Šiaurinio rago gatvės pastatai, kurių dauguma priklausė muitinės įstaigai, buvo nugriauti. 1993 m. prie Šiaurinio rago švartavosi iš plaukimo aplink pasaulį sugrįžusi jachta „Lietuva“. 2011 m. rago gale įsikūrė Senosios perkėlos į Smiltynę keltai.
Pietinio rago krantinė
340 m upės kairiajame krante (nuo upės žiočių iki įplaukos į Pilies uostą), plane atkarpa Nr. 8-9
Iki XVIII a. buvo galutinai sureguliuota upės vaga. Nuo Pietinio rago iš Dangės iki pat XX a. plaukiojo keltas į Smiltynę, čia stovėjo keltininko namas. Tarpukariu čia buvo uosto vilkikų bendrovės „Gebrüder Bieber“ kontora ir laivų prieplauka. Prie krantinės 1928–1930 m. švartuodavosi Lietuvos pasienio apsaugos laivas „Prezidentas Smetona“. Modernus viešbučio pastatas prie Grandinių tilto primena čia veikusį ryžių malūną „Astra“. Toliau nuo krantinės tarpukariu intensyvią gamybą vykdė 1919 m. įkurta „Lindenau“ laivų statykla, kurią reprezentuoja iki mūsų dienų išlikusi masyvi elingo konstrukcija. Pietinio rago galas po Antrojo pasaulinio karo buvo gerokai išplėstas, prie suformuoto terminalo nuolat budi Karinių jūrų pajėgų laivai ir šliejasi Klaipėdos uoste apsilankantys kruiziniai laivai. 2009 m. jachtai „Ambersail“ apiplaukus aplink pasaulį pastatytas apie 30 m aukščio vėliavos stiebas.
205 m upės dešiniajame krante (nuo kranto lūžio priešais įplauką į Pilies uostą iki Pilies tilto), plane atkarpa Nr. 2-3
Nuo 1520 m. Klaipėdos miestui leista tikrinti jūrą gabenamas prekes ir rinkti mokesčius. To pagrindu įkurta muitinės įstaiga. Per laiką pakeitusi kelias lokacijas mieste, XVI a. eksporto ir importo kontrolės kontora veikė prie Dangės upės. 1854 m. Didžiojo gaisro metu nukentėjus Karališkosios muitinės pastatams buvo nupirktas sklypas su namu ir sodu dešiniajame upės krante, prie Karlo (dabar – Pilies) tilto. XX a. pradžioje muitinės pastatas buvo praplėstas ir perstatytas į trijų aukštų su mansarda statinį. Rūsyje ir pusrūsyje sandėliuotos prekės, aukštesniuose aukštuose įsikūrė kabinetai, mansardoje – apsistojo muitinės tarnautojai. Tėvynės stiliaus (vok. Heimatstil) uosto muitinės pastatas tapo ryškiu Dangės pakrantės architektūriniu akcentu. Priešais muitinę, Dangės krantinėje, XX a. pradžioje veikė Kuršių marių keleivinių laivų prieplauka. Pagalbiniai vieno aukšto muitinės pastatai (mūriniai ir mediniai sandėliai) ilga eile buvo nusitęsę iki pat Dangės žiočių. Pokariu buvusiame muitinės pastate veikė TSRS Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos vandens baseino skyrius. XX a. 6-ame dešimtmečio pabaigoje pastatas palaipsniui nugriuvo paplautas upės.
205 m upės kairiajame krante (nuo įplaukos į Pilies uostą iki Pilies tilto), plane atkarpa Nr. 10-11
Šioje atkarpoje Dangės krantinėje kroviniai buvo tiesiai kraunami į sandėlius. Kartais šioje vietoje sustodavo į turgų vykstantys žvejų laivai. Kuršių marių žvejai su burvaltėmis – kurėnais, kiudelvaltėmis, bradinėmis, venterinėmis valtimis ir ungurinėmis – turgaus dieną skubėdavo į Klaipėdą. Čia, Dangės upės kairiajame krante didžiosios burvaltės ieškodavo kur prisirišti laivus, pro Grandinių tiltą mažesnės burvaltės įslinkdavo į Pilies uostą (gynybinį pilies griovį), besiribojusį su Naujojo turgaus hale. Žvejai savo laimikį pardavinėdavo tiesiai nuo denio arba turgaus prekyvietėse. 1900 m. iškilo raudonų plytų mūro turgaus halė su piliastrais ir bokšteliais, kurios stogą laikė metalo konstrukcijos perdangos. Pietiniu fasadu halė atsirėmė į Pilies uosto krantinę, kur prekymečiu grūdosi mažesnės žvejų burvaltės. Pasitaikydavo atveju, kai žvejai į Klaipėdos uostą pargabendavo mariose surinktus rąstus, per audras pabirusius iš sielių.
315 m upės dešiniajame krante (nuo Pilies tilto iki Biržos tilto), plane atkarpa Nr. 4-5
Krantinės vardo akcente – senoji miesto rotušė. XVI a. pirmoji Klaipėdos miesto rotušė buvo pastatyta prie Turgaus gatvės. XVIII a. Klaipėdos magistratas (savivalda) rinkosi name, stovėjusiame Tiltų gatvėje. 1846 m. rotušė įsikūrė išvaizdžiame gyvenamajame name Danės g. 17 (buv. Luisenstrasse 4). Pastatas anksčiau priklausė danų konsului Klaipėdoje, garsiam pirkliui Lorkui (Lorck), vėliau atiteko jo žentui Konsentijui (Consentius). Pastatas buvo dviejų aukštų, papuoštas lipdiniais. Kadangi per didįjį 1854 m. gaisrą sudegė visi miesto laikrodžiai, buvo manoma laikrodį įtaisyti virš rotušės, bet dėl lėšų stokos atsisakyta. Vietoj rotušės laikrodis buvo įkeltas į netoliese pastatytos gaisrinės bokštą. 1875–1877 pastatas rekonstruotas pagal neorenesanso (su klasicizmo elementais) stilių, paaukštintas jo II aukštas, įrengta magistrato posėdžių salė. Fasadas papuoštas trikampiu frontonu ir lipdiniais: miesto herbu, erelių figūromis, kaukėmis.
Tai istorinė karalių rezidencija. Karo su Napoleonu metu 1807–1808 m. jame apsistojo Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. Čia buvo parengti tokie svarbūs Prūsijai dokumentai kaip Spalio ediktas, skelbiantis apie baudžiavos panaikinimą, ir Miestų nuostatai. Čia parašyta nemažai karalienės Luizės laiškų, kuriuos išleido Luizės gimnazijos (dab. Klaipėdos jaunimo centras) direktorius dr. Eduardas Kiuzelis.
Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo paverstas bendrabučiu. Vėliau čia įsikūrė Klaipėdos miesto statybos trestas. 1978 m. pagal architekto Petro Lapės projektą buvo atlikta pastato rekonstrukcija. Apie 1991 m. patalpos buvo perduotos naujai įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą ir kai kuriuos padalinius. 1994 m. pabaigoje Lietuvoje įstatymu suformavus dešimt apskričių buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Po apskričių administracijų likvidacijos 2011 m. čia vėl įsikūrė Klaipėdos miesto savivalda.
302 m upės kairiajame krante (nuo Pilies tilto iki Biržos tilto), plane atkarpa Nr. 12-13
Šioje Dangės upės krantinėje aštuoni simboliniai laivų švartavimosi stulpai – knechtai – pasakoja apie atmintinus Lietuvos buriavimo istorijos įvykius. Jie siejami su lietuvių tautos ir jūros santykiu. Knechtai upės krantinėse šimtmečius naudoti laivams pririšti prie kranto. Buriuotojų „žygiai“ riša Lietuvą su jūrine kultūra.
1989 m. gegužę trys lietuvių jachtos – kauniečių „Audra“, vilniečių „Dailė“ ir klaipėdiečių „Lietuva“ – rišosi prie senųjų Dangės uosto krantinės knechtų, iš čia ir pradėjo kelionę per Atlanto vandenyną („Žygį per Atlantą“) į Niujorką su žinute pasauliui apie atgimstančią Lietuvos valstybę. Jachtos gabeno lietuvių laiškus giminėms ir draugams išeivijoje. Plazdant trispalvėms įvyko dviejų lietuvių pasaulių susijungimas, pranašavęs nepriklausomos Lietuvos atsikūrimą. Buriuotojų grįžimo progai įamžinti trims jachtoms sukurti bronziniai knechtai davė pradžią šių marinistinių akcentų alėjai. Knechtai atsiranda paminint buriuotojų (ir ne tik) žygius pasaulio jūrose. Jie ir toliau gali būti naudojami pagal paskirtį – rišti Dangės upėje stovintiems laivams.
1990 m. knechtas atsirado paminint norvegų silkių gabenimo burlaivio „Anna af Sand“ iš Stavangerio apsilankymą Klaipėdoje. 1854 m. statyto kuterio įgula, užsukdama į Gdansko, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rygos, Talino ir Sankt Peterburgo uostus, pakartojo silkių prekybos kelią tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų. Norvegų vizitas priminė istorinius Klaipėdos prekybos ryšius. „Anna af Sand“ yra vienas seniausių Europoje plaukiojančiu mediniu burlaiviu.
1993 m. šalia jachtos „Lietuva“ (kapitonas Steponas Kudzevičius) knechto pritvirtinta garbinga granitinė lentelė su užrašu „…apiplaukusi aplink pasaulį“, skirta paminėti pirmąjį tokį „žygį“ (1992-1993 m.) su trispalve. Knechtu įamžinti ir kiti du plaukimai aplink pasaulį: 1993–1995 m. jachtos „Laisvė“ (kapitonas Ignas Miniotas) kelionė ir 2008–2009 m. jachtos „Ambersail“ (tik laivo „bocmanas“, kapitono padėjėjas Linas Ivanauskas dalyvavo visuose etapuose) plaukimas, skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.
Alėjoje įamžintas ir keliautojo Gintaro Paulionio (1945-1994), kuris irkline-burine valtimi „Alfredas Jensenas“ bandė perplaukti Baltijos jūrą, atminimas. 1994 m. danų pramintas pirmuoju Lietuvos vikingu G. Paulionis perplaukė Baltiją iki Kopenhagos, tačiau grįždamas pateko į audrą ir žuvo prie pat namų. Valtį jūra išmetė Kuršių nerijos pakrantėje, netoli Preilos.
Alėjoje prisimintas ir šeduviškio Broniaus Rožinsko (1912-1986) 1962-1963 m. „žygis“ savadarbe jachta „Hermes 2“ per Atlanto vandenyną. Bronius tarpukariu buriavo Klaipėdoje ir Smiltynės jachtklube lankė buriavimo mokyklą. Po karo dirbo Trakų jachtklube buriavimo treneriu. Su žmona lenke 1959 m. pasitraukė į Ščeciną (Lenkija), kur pasistatė jachtą išsvajotai jūrų kelionei. 1962 m. rugsėjo 7 d. su trijų lenkų įgula B. Rožinskas pradėjo kelionę į JAV pas brolį Alfonsą. 1963 m. sausio 15 d. „Hermes 2“ pasiekė Martinikos salos krantus Karibų jūroje. Vėliau lietuvis buriuotojas nuo Majamio vienas, kirsdamas Panamos kanalą, nuburiavo iki Los Andželo Kalifornijoje, kur gyveno jo brolis. Trumpai apibendrindamas savo kelionę Bronius užrašė dedikaciją: „Aš, lietuvis Bronius Rožinskas, gerbdamas ir mylėdamas savo tautą ir tėvynę Lietuvą pasiryžau jachta perplaukti Atlanto vandenyną. Iš Lietuvos per Lenkiją vykdžiau savo kelionę. Su nuosava burine jachta perplaukiau Atlanto vandenyną, pasiekiau Floridą, iš ten per Panamos kanalą, Ramųjį vandenyną į Los Angeles, Calif. Šią kelionę padariau lietuvių tautos garbei.“
Laivadirbių krantinė
515 m upės dešiniajame krante (tarp Biržos tilto ir elektrinės), plane atkarpa Nr. 6-7
Žinoma, kad pirmieji jūriniai laivai Klaipėdoje statyti XVI a. pradžioje prie senosios Dangės atšakos (dab. Didžiojo vandens g.). Vėliau laivų statytojų verslas persikėlė prie pagrindinės Dangės upės vagos dešiniajame krante. Visai šalia miesto vartų (dab. Biržos tilto) broliai Johannas ir Heinrichas Simpsonai 1777–1779 m. įrengė laivų statyklą, davusią pradžią savarankiškai Klaipėdos miesto ekonomikos šakai – laivų statybai. Iki XVIII a. pabaigos į savas organizacijas susitelkė laivų dailidės, lynininkai, virvininkai, jūrininkai, inkarų ir vinių kalėjai. 1786 m. įkurtas laivų dailidžių cechas.
XIX a. viduryje Dangės upės dešiniajame krante aukščiau Biržos tilto veikė Henrio Lobecko ir Behrendo Pieperio laivų statyklos. H. Lobeckas 1840 m. pastatė pirmąjį Klaipėdoje garlaivį „Friedrich Wilhelm IV“. Visgi produktyviausias Klaipėdos laivų statytojas buvo B. Pieperis, 1837–1873 m. bėgyje pastatęs 144 laivus – burlaivius (barkai, brigai, škunos) ir garlaivius. Apdirbtos miško medžiagos eksporto piko metu (grubiai 1800–1860 m. laikotarpis) buvo metų kai Klaipėdiečių pirklių ir jūrininkų laivynas sudarė virš 100 jūrinių burlaivių. Klaipėdos laivai su kroviniais pasiekdavo ne tik svarbiausių prekybos partnerių anglų uostus, bet ir tolimuosius Šiaurės ir Pietų Amerikos ar Australijos krantus. 1876 m. Klaipėdoje pastatytas paskutinis burlaivis, 1899 m. klaipėdiečiai beturėjo tik vienintelį jūrinį burinį laivą – barką „Express“. XX a. pradžioje burlaivius iš laivybos verslo galutinai išstūmė garlaiviai. Neprisitaikius prie garu varomų laivų metaliniais korpusais gamybos laivų statyklos dešiniajame Dangės krante palaipsniui sustabdė veiklą. XX a. pradžioje garlaivių, o vėliau ir motorlaivių statyba bei remonto paslaugos persikėlė prie Kuršių marių, greta Dangės upės Pietinio rago krantinės.
310 m upės kairiajame krante (tarp Biržos tilto ir įplaukos prie Jono kalnelio), plane atkarpa Nr. 14-15
Klaipėdos jūreivystės mokyklos mokomasis burlaivis „Meridianas“ buvo pastatytas 1948 m. Suomijoje (Turku laivų statykloje). Suomiai už nepralaimėtą Žiemos karą ir išsaugotą nepriklausomybę Tarybų Sąjungai mokėjo kontribucijas. Dalis jų – 90 po Antrojo pasaulinio karo pastatytų mokomųjų ir prekybinių tristiebių burlaivių (17 barkentinų ir 73 škunos).
Barkentina, tai 3–5 stiebų burlaivis su tiesiosiomis burėmis ant priekinio stiebo (fokstiebio) ir įstrižosiomis ant kitų stiebų (grotstiebio ir bizanstiebio). „Meridiano“ ilgis (su laivapriekio „nosimi“ – bušpritu) – 51,70 m, plotis 8,75 m, maksimali grimzlė 3,45 metrų. Į 3–4 mėnesius trukusias praktikas plaukdavo 50 kursantų ir 8 įgulos nariai. Dvidešimt metų „Meridianas“ plaukiojo su jaunuoliais Baltijos ir Šiaurės jūromis, tolimose Vakarų Europos pakrantėse.
Laive praktiką atliko Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantai, „išaugę“ iki kapitonų tiltelių krovininiuose ir žvejybiniuose laivuose. Dalis po 1990 m. kūrė atgimusios nepriklausomos Lietuvos jūrų laivyno ir uosto organizacijas, plaukiojo lietuviškais laivais. Pirmą pažintį su jūra ant „Meridiano“ denio patyrė garsūs jūrų kapitonai – Sigitas Šileris ir Eimutis Astikas. 1968 m. „Meridianas“ baigė karjerą. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje laivas perduotas Klaipėdos valgyklų, restoranų ir kavinių trestui, 1971 m. jis pastatytas kairiajame Dangės upės krante netoli Biržos tilto ir jame įrengtas išskirtinis restoranas. Laivas tapo dominuojančiu miesto centro ir senamiesčio vizualiniu simboliu, bet jo būklės priežiūra reikalavo nuolatinių investicijų. 2012-2014 m. beveik sunykusį korpusą nauji savininkai perstatė faktiškai pakeičiant visas autentiškas dalis. Šiuo metu barkentina „Meridianas“ (jos likučiai) – priminimas apie sovietmečiu augusius Lietuvos jūrininkus.
330 m upės kairiajame krante (nuo įplaukos į Jono klanelį iki Gluosnių skersgatvio), plane atkarpa Nr. 16-17.
Pelenynas – istorinis Klaipėdos priemiestis (į rytus nuo Jono kalnelio ravelino). Pavadinimas minimas nuo XVIII a., o kaip kvartalas pradėjo formuotis dar XVI amžiuje. Atskiro kvartalo formavimąsi nulėmė 1626 m. supilti gynybiniai miesto įtvirtinimai. Vystantis pramonei, XVIII a. antroje pusėje mieste pradėjo kurtis fabrikai. Pirmasis – 1721 m. Frydricho priemiestyje įkurtas odos fabrikas. 1771 m. prie Dangės upės, už miesto gynybinių įtvirtinimų, įsteigtas potašo fabrikas.
Potašas (vok. Pottasche) – techninis kalio karbonatas, gamintas iš medienos, išgarinant šarmus. Anksčiau naudotas stiklo, muilo, audinių, dažų gamybai.
Fabrike prie Dangės buvo perdirbami iš Lietuvos ir Lenkijos suvežti pelenai stiklo gamybai, daromas potašas eksportui. Natūraliai priemiestis imtas vadinti Pelenyno vardu. Pelenyne daugiausiai gyveno darbininkai, kurie be įprastų darbų taip pat užsiėmė žvejyba, beveik kiekviena šeima turėjo valtį. Priemiestis sudegė 1854 m. per Didįjį miesto gaisrą, bet Pelenyno pavadinimas išliko iki Antrojo pasaulinio karo. XIX a. pabaigoje Pelenynas tapo klaipėdiečių pramogų vieta – užšalusiuose gynybiniuose grioviuose ir Dangėje buvo čiuožinėjama, nuo 1924 m. čia pradėta žaisti ir ledo rutulį, kurio aikštelės buvo netoli ravelino.
235 m upės kairiajame krante, nuo Gluosnių skersgatvio aukštyn upe. Plane atkarpa Nr. 17-18.
XV a. viduryje Klaipėdos rytinio užmiesčio pievų ir ganyklų žemėse, senojo kelio į Klemiškę pietų pusėje. Čia, įrengus tvenkinį, užtvanką ir griovių sistemą, kuri sujungė Malūno tvenkinį su Dange, buvo pastatytas vandens malūnas. Istoriniuose šaltiniuose jis vadintas „pilies malūnu“, nes iki XVII a. pabaigos priklausė karališkoms žemėms. XVIII a. antroje pusėje į rytus nuo vandens malūno buvo pastatytas olandiškas vėjo malūnas kruopoms malti. Nuo XIX a. vidurio nebeveikusio vandens malūno sklype įsikūrė alaus daryklą „Germania“. 1925 m. uždaryto bravoro sklypą įsigiję broliai A. ir R. Feinbergai jame įkūrė tekstilių ir gelumbės fabriką „Klaipėda“, kuris tarpukariu buvo didžiausia tekstilės įmonė Lietuvoje. Senojo malūno pastate Gluosnių skg. 2 buvo įsikūrusi fabriko administracija, gyveno darbuotojai. XX a. 5–6 dešimt. sunaikinta dalis buvusios vandens malūno įrangos – užtvanka su mediniu tilteliu, pralaidų sistema. Vanduo nuo malūno tvenkinio ir toliau nuteka į Dangę požeminiais vamzdynais. Kaip atrodo šis vandens kelias dabar galima sužinoti portale apleistazona.lt
Trumpai pakeliavus Klaipėdos Dangės upės pakrantėmis dėliojasi uostamiesčio praeities paveikslas. Jo sudedamosios dalys – kranto tvirtinimo darbai, uosto muitinė, žvejų veikla, Prūsijos karalių atmintis, Lietuvos buriuotojų pasiekimai, laivų statybos tradicijos, jūrininkų mokomasis burlaivis, sensis Pelenyno kvartalas ir vandens malūno – yra miesto tapatumo ženklai. Naudokimės jais ir upe pažindami Klaipėdą.
Klaipėdos miesto savivaldybė planuoja pratęsti krantinių pavadinimu aukštupiu iki Geležinkelio tilto ar toliau. Tikimasi krantinėms ateity suteikti daugiau gyvybės vystant infrastruktūrinius projektus. Yra dr. D. Elerto pasiūlyti keli pavadinimai. Jei juos patvirtins, kelionę pratęsim.
Jūrinės kultūros tekstų rengimą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė pagal kultūros ir meno kūrėjo stipendijų programą.
Didelis Aciu uz toki idomu straipsni ir nuotraukas ! DANKE !
Didelis ačiū R.Adomavičiui už mūsų Dangės pakrančių istoriją: praeitį ir dabartį. Ko gero , pirmą kartą tokia plati informacija viešai -paskelbta. Ar Kl.savivaldybės 31 Tarybos narys žino tai? Gal jie galėtų pakviesti į savo posėdžius puikų istoriką R. Adomavičių kad jiems suteiktų šias žinias? Gal tada savivaldybė galėtų pradėti įgyvendinti Dangės pakrančių įvardinimo projektą? O gal vėl lauksime 10-20 metų kol atsiras tokių tarnautojų kurie atsakingai vykdys savo pareigas?
-surinkta ir susisteminta informacija. Tik..realybė-šiuo metu statomas Šiaurinis ragas, Pietiniame rage paskelbtas architektūrinis konkursas. Jo krantinėje išduotas statybos leidimas 5 daugiabučiams, o Lindenau elinge nurodyta suprojektuoti parkingą daugiabučių automobiliams. Statomas bastionų kvartalas su buvusio Pelenyno krantine, nauju tiltu, sąlyginai nesenai rekonstruotas Dangės skveras kuriame tuometinės savivaldybės budino ir zulco nurodymu įkištas kičinis fotodinaminis fontanas. Taip sakant-labai svarbus akcentas buvusioje „Laivadirbių” krantinėje. Šių istorinių krantinių pavadinimai ,kuriuos istoriškai padiktavo krantinėse vykdoma veikla, tik… ar buvo bandyta nors kažką simboliškai integruoti į naujus projektus? Nors viename iš jų? Jau nekalbant apie krantinių aukščius, buvusią logišką jų konstrukciją ir dabartinius poreikius. Ir svarbiausią- nuolatinį upės vagos siaurinimą. Ar tai rūpi savivaldybei rašant projektams, konkursams projektavimo sąlygas ? Ar istorija sau ir džiaugsimės vėliau prikaltomis lentelėmis apie miesto istoriją? Ir toliau pezėsime apie kažkokį miesto jūrinį identitetą kurdami super strategijas ir video klipus apie visokius miesto įvaizdžius, jūrinės kultūros tarybas/ komisijas? Ši istorinė apžvalga tuo raktu tam galėtų tapti. Klausimai ne straipsnio autoriui.
Labai įdomus straipsnis, papildytas puikiomis foto. Ačiū!
Šiuo metu yra registruota viena nedidelė upelė pavadinimu Dangė Raseinių rajone.
Bet tai netrukdo turėti mums savo Dangę. Lietuvoje yra dvi Siesartys, dvi Širvintos, dvi Agluonos ir t.t.
Tik reikia imtis veiksmų.
Ačiū labai už įdomiai perteiktą istoriją.
Labai įdomus straipsnis ir foto.
Bet reikia kažką daryti, kad upei sugrįžtų autoriaus vartojamas pavadinimas Dangė.
Kol kas upių registre ir oficialioje vartosenoje tebėra sovietinis prasimanymas Danė, sukurtas apie XX amžiaus aštuntą dešimtmetį, nors klaipėdiečiai taip niekada upės nevadino.
Sovietams, matyt, nepatiko tarsi germanišką paavdinimą rodanti „g” raidė, nors iš tiesų pavadinimas Dangė – nuo žodžio dengė.
O „Danė” kilmės niekas nepaaiškina ir paaiškinti negali.
Taip ir yra..Dar atsimenu kaip paskelbe naują upes vardą,o mano tevai nustebo-kam to reikejo?
-ng- yra kuršiška priesaga. Jei ją prametus, tai gaunasi ne tik Danė, bet ir Minė (pervardino į Miniją, tai kodėl ne Danija?), Palanė ir Kretinė.