Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-02-18 |
2025 metų rudenį Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje startavo Europos sąjungos finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės projektas „Klaipėdos miesto švietimo pagalbos ir koordinuotai teikiamų paslaugų užtikrinimas“, kuriuo siekiama plėsti koordinuotai teikiamų paslaugų (KTP) modelį, stiprinti vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais įtrauktį švietime ir užtikrinti pagalbą jų šeimoms.
Įvairiuose savo bibliotekos padaliniuose kviečiame vaikus ir jų tėvelius dalyvauti patyriminiuose sensoriniuose, biblioterapijos, meno ir muzikos terapijos užsiėmimuose, motyvacinėse paskaitose ir programose bei pasiskolinti unikalią edukacinę Emocijų ar pojūčių kuprinę į namus.
Motyvacinių paskaitų ciklą tėvams, auginantiems skirtingų specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), elgesio ar emocinių sunkumų turinčius vaikus pradėjome su lektore dr. Inga Minelgaite-Antanavičiene – Islandijos universiteto profesore, penkių vaikų mama ir knygos „Bam baimė. Drąsos knyga“ autore.
„Kauno atžalyno“ padalinyje susirinkę tėvai klausėsi paskaitos „(Ne)kitokie vaikai. Lietuviškos ir islandiškos patirtys: nuo baimės iki drąsos“ bei diskutavo aktualiais klausimais. Savo įžvalgomis dalinasi Inga Minelgaitė-Antanavičienė.
Motyvacinę paskaitą tėvams pavadinote „(Ne)kitokie vaikai. Lietuviškos ir islandiškos patirtys: nuo baimės iki drąsos”. Tad pradėkime nuo pirmosios dalies: kas yra tie (ne)kitokie vaikai? Kartais juos vadiname ypatingais. Kuo jie yra ypatingi?
Aš galvoju, kad mes visi – tiek vaikai, tiek suaugę – šiandienos pasaulyje esame „kitokie“. Turime unikalių iššūkių – tiek vidinių, tiek išorinių. Gal tokiu būdu ir patampame „ne kitokie“, nes kai visi yra kitokie, tai kitoniškumas nustoja būti norma (šypsosi).
Na, o jei mažiau filosofine nata, tai šis konkretus susitikimas buvo skirtas tėvams, kurie augina neuroįvairovei atstovaujančius vaikus. Manau, kad šie vaikai ir šių vaikų tėvai mus moko empatijos, pastangas geriau suprasti žmoniją, pamatyti situacijas iš skirtingų požiūrio kampų. Tokie vaikai įkvepia mums ištvermę ir gebėjimą būti dėkingais ir džiaugtis, net, atrodytų, mažais dalykais gyvenime.
Esate Islandijos universiteto profesorė ir lyderystės ekspertė, gyvenanti tarp Lietuvos ir Islandijos, tad kokie yra skirtumai ir panašumai socialinėje, rūpybos, švietimo ir kt. srityje.
Islandija šioje srityje priemones (pvz., įtraukumą) pradėjo taikyti gerokai anksčiau. Tačiau Lietuvoje priemonės įgyvendinamos greičiau ir fokusuojamasi į rezultatą (Islandijoje paprastai labiau į patį pokyčių procesą). Pokyčiai niekuomet nėra lengvi. Ypač kai jų fone svarstome individualią poziciją („ar mano vaikas gauna geriausia, ką gali gauti klasėje?“) ir kolektyvinę („ar statome visuomenę, kurioje kiekvienas yra svarbus?“). Dažnai manome, kad žolė žalesnė kažkur kitur. Tačiau taip nėra. Ar Islandija skiria daugiau lėšų šiam klausimui? Galbūt. Tačiau tiesa ir ta, kad ten, pvz., logopedo konsultacijų (nepriklausomai, ar eisite privačiai, ar ne) gali tekti palaukti ir dvejus metus.
Didžiausią skirtumą šiandien tarp Lietuvos ir Islandijos matau plačiosios visuomenės požiūryje į neuronetipinius (pvz., autistiškus) vaikus. Islandijos visuomenėje vertybinė nuostata yra, jog tokius vaikus auginančiai šeimai ir taip yra sunku, todėl tiek požiūriu, tiek veiksmais kaip visuomenė turime prisidėti, Lietuvoje kai kur vis dar gajus požiūris „ne mano vaikas – ne mano problema“. Tačiau skubu pasakyti, kad matau, kaip šis požiūris Lietuvoje iš tiesų keičiasi.
Esate trijų vaikų mama ir knygos „Bam baimė. Drąsos knyga“ autorė. Knyga gimė remiantis sava patirtimi?
Esu penkių vaikų mama, du iš jų teko pagimdyti pačiai, o kitus tris dovanojo gyvenimas. „Bam Baimė. Drąsos knyga“ kilo pirmiausia iš mano patirties kaip universiteto profesorės – lyderystės ekspertės. Iš pastebėjimo, kad jauni žmonės užauga turėdami labai daug baimių ir būtent todėl jauname amžiuje „netreniruoja“ savo atsparumo, kas yra be galo svarbu tolesniame gyvenime. Supratau, kad reikia knygos apie baimes ir drąsa. Apie savilyderystę.
Vėliau stebėjau savo tris mikčiojančius vaikus. Stebėjau, kaip dėl mikčiojimo kyla patyčios, dažniausiai dėl to, kad vaikai tiesiog nėra edukuoti, nesupažindinti su šia bėda. Pastebėjau, kad net suaugę (įskaitant pedagogus) nejaukiai jaučiasi mikčiojimo situacijose ir nežino, kaip reaguoti. Patyrinėjus pamačiau, kad šia tema vaikams skirtos literatūros visiškai nėra.
Taigi sujungus dvi temas gavosi istorija apie mergaitę Mortą, kuri pažindinasi su savo baimėmis ir drąsa. Ši knygos „ašis“ aktuali visiems. Morta turi viešojo kalbėjimo ir mikčiojimo baimę. Būtent per šia prizmę skaitytojai įsigyvena į mikčiojančiojo žmogučio pasaulį.
Kodėl buvo svarbu knygą parašyti? Kodėl mikčiojimas? Daugeliui tai gali rodytis nesvarbi problema …
Esu (savi)lyderystės ekspertė. Jaučiu poreikį prisidėti prie šios temos ir jos aktualumo populiarinimo. Turiu žinių, kurios, matau, yra reikalingos.
Mikčiojimas ir viešojo kalbėjimo baimė yra nenagrinėta tema. O reikėtų. Daugiau nei 70 proc. žmonių bijo viešo kalbėjimo. Vaikai nustemba sužinoję, kad suaugę irgi bijo. Paradoksalu, tačiau tai sužinoję įgauna drąsos. Pasaulyje yra apie 350 milijonų mikčiojančių vaikų. Tarp neuroįvairovei atstovaujančių vaikų mikčiojimas yra dar dažnesnis nei bendroje vaikų populiacijoje. O mes Lietuvoje iki šiol neturėjome nė vienos knygos, kuri būtų priemonė pokalbiui su vaiku apie baimes ir apie kalbėjimo, įskaitant kalbėjimo mikčiojant, baimę.
Kodėl specialius poreikius turinčių tėvų drąsa yra svarbi?
Mano asmenine nuomone, visiems vaikams tėvų drąsa yra svarbi. Ir man ji yra apie drąsą kalbėti sunkiomis temomis su vaiku, drąsą prisipažinti, kad aš irgi bijau arba kad neturiu visų atsakymų. Tėvų drąsa skatina pozityvų požiūrį bei padeda vaikams socializuotis. O būtent socializacija ir kasdieninių situacijų, ypač naujų, įveikimas neuroįvairovei atstovaujantiems vaikams yra iššūkis. Tėvų drąsa ir pozityvumas šiose situacijose yra vaikų „atrama“ ir saugumo uostas.
Su kokiomis baimėmis susiduria vaikai?
Šią knygą rašydamos supratome, kad su „nuo…iki“. Yra standartinės baimės, pvz., tamsos. Tačiau oi kiek daug mes, ir vaikučių tėveliai (!), buvom nustebę girdėti apie vaikų baimės – pvz., ar žinojote, kad galima bijoti savo lego kaladėlių? Nesistebėkite, bijojimo pasaulyje visos baimės yra galimos.
Parašykite komentarą