Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2026-02-28 |
Viena žiniasklaidos priemonė, kalbinanti rašytojus ir poetus apie jų darbo vietos išskirtinumą, jiems užduoda ir vieną hipotetinį klausimą – ar kalėjimas nebūtų geriausia vieta jų kūrybiniam darbui?
Į šį klausimą tiesiogiai atsakė klaipėdietis, buvęs politikas Eligijus Masiulis, įkalinimo įstaigoje parašęs prisiminimų knygą „Baltas apykakles prasegus“.

Kad Eligijus puikiai valdo žodį, niekam ne paslaptis – tą dar turėtų prisiminti dauguma šalies gyventojų iš daugybės jo buvusių pasisakymų TV diskusinėse laidose. Kad jis lengvai mintis dėsto ir raštu, žinojau dar nuo nepriklausomybės pradžios, kada jis, būdamas aktyvus Klaipėdos universiteto studentas, ėmė bendradarbiauti su „Vakarų ekspresu“. Jo ranka rašytų rašinėlių praktiškai redaguoti nereikėdavo, gal tik kai kur sudėti trūkstamus kablelius.
Bet kad Eligijus dar yra ir puikus pasakotojas, sugebantis kaip kokia Agata Kristi sukurti skaitytoją įtraukiančią istoriją, sužinojau tik vienu ypu prarijusi jo „baltas apykakles“, nors įprastai prisiminimo žanro kūrinių nemėgstu ir jas skaitau itin retai.
O šią knygą norisi skaityti neatsitraukiant, nes vienas kinematografiškai kuriamas, įtaigiai perteiktas vaizdas čia pat keičia kitą, viena graudžiai juokinga istorija – kitą, jau visai nekeliančią juoko, o galbūt net kai ką priverčiančią nubraukti ašarą. Mane sugraudino epizodas apie tai, kaip prieš naujuosius metus namuose vienas likęs 11-metis Eligijus sugebėjo surasti ir papuošti eglutę bei iš ligoninės grįžtančiai mamai ir sesutei nupirkti dovanų.
Sugebėjimas paprastu, nuoširdžiu pasakojimo būdu sukelti skaitytojui emocijas yra jau tikro rašytojo bruožas. Ypač kai knyga – ne grožinės literatūros, o publicistikos žanro kūrinys. Dėl to didžiulė pagarba autoriui ir eilinį kartą nuostabą sukėlęs suvokimas, kaip ne vienu talentu apdovanotas žmogus, galėjęs būti ne tik puikiu politiku, bet ir, neabejoju, žurnalistu ar net verslininku (puikus pradžios epizodas apie kelionę į Lenkijos turgų!) savo neapgalvotu poelgiu sugebėjo nubraukti viską, ką iki tol buvo pasiekęs.
„Baltas apykakles prasegus“, žinoma, skaitytoją įtraukia ne tik (ir ne tiek) dėl pasakojimo stiliaus ar kalbos lengvumo, kiek dėl savo turinio. Pirmiausia dėl to jau dabar neramiai turėtų miegoti ne vienas tuometinis Eligijaus bendražygis, minimas knygoje.
Viešoje erdvėje jau pasirodė informacija apie tai, jog buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė su ja susijusių epizodų nekomentuoja, o Eugenijus Gentvilas staiga „pamiršo“ sergantį Eligijų išvertęs iš lovos tam, kad jam perduotų pasaugoti paslaptingą segtuvą (koks sutapimas!) prieš pat STT apsilankant Klaipėdos savivaldybėje.
Žinoma, bet kokie prisiminimai yra subjektyvaus pobūdžio, perteikiami iš pasakotojui palankių pozicijų, tačiau kad skaudžiai nuo teisėsaugos nukentėjęs ekspolitikas dar bandytų išgalvoti faktus, galinčius jį iš naujo atvesti į teisiamųjų suolą – man tuo asmeniškai sunku patikėti. Tų faktų interpretacija – jau visai kitas reikalas, tai būdinga prisiminimų žanro kūriniui, bet šiuo konkrečiu atveju, susijusiu su paslaptinguoju segtuvu, jokios interpretacijos nėra, tiesiog paprastai perpasakojama konkreti situacija. Tad, ko gero, daliai buvusių Eligijaus pažįstamų ir tuo metu aukštas pareigas užėmusių politikų beliks tik apsimesti per anksti užklupusiu „alzheimeriu“ ar atsiriboti, kaip D. Grybauskaitė, „nekomentuojam“ siena.
Man asmeniškai (bet nebūtinai kitiems skaitytojams) šiek tiek nuobodesnė pasirodė prisiminimų vieta apie tai, kai E. Masiulis ėjo susisiekimo ministro pareigas, nors pati ministro darbo specifika, jo darbo krūviai, sąsajos su Klaipėdos uostu ir kt. atspindėti, kaip ir kitos temos, sklandžiai ir įtaigiai. Ką bekalbėti apie epizodus su braškiniu kokteiliu ar Kremliuje po Virgilijaus Noreikos koncerto vykusiu netikėtu pokalbiu, kurio metu tuometinio Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo žmona Svetlana prisipažino „su Dima“ susipažinusi Palangoje.
Taip jau sutapo, jog E. Masiulio knygą iš paštomato atsiėmiau tuo metu, kai baiginėjau skaityti kitos klaipėdietės Sondros Simanos naująjį romaną „Potvynis Bohemoje“. Nors abu šie kūriniai skiriasi ir savo žanru, ir pasakojimo maniera bei stiliumi (Sondros – romanas, maloniai nustebinęs labai turtinga kalba, Eligijaus – prisiminimų publicistika), man, klaipėdietei, jie pasirodė kai kuriais aspektais panašūs.
Pirmiausia abi knygas iš dalies vienija aprašomas laikmetis, pirmieji metai po nepriklausomybės. Nors Eligijus užgriebia kur kas ilgesnį laikotarpį, siekiantį beveik iki mūsų dienų, visgi pirmąją jo dalį, kurioje jis pasakoja apie gyvenimą Klaipėdoje, Žemaičių ir Laukininkių gatvėse, mokslus dabartinėje „Smeltės“ progimnazijoje, studijas ką tik atkurtame Klaipėdos universitete ir kt. su Sondros aprašomu to laikmečio menininkų bohemišku gyvenimo būdu sieja tas pats neribotos laisvės pojūtis, kurį tais laikais išgyveno tiek uostamiesčio menininkai, tiek politikai.
Kita vertus, nors Sondros romane veikėjai esą yra išgalvoti, daliai klaipėdiečių daugelį iš jų bus nesunku atpažinti, juoba kad kiti lygiaverčiai romano „veikėjai“ – kavinės, barai, pramogų ir pasilinksminimų vietos, gatvės ir net pastatai yra konkretūs, buvę ir veikę ar dar iki šiol tebeveikiantys mieste.
O didysis paradoksas tas, jog kai kurie romano veikėjai tose pačiose pasilinksminimo vietose ar baruose, spėju, galėjo lankytis tuo pat metu, kaip ir Eligijaus minimi jau konkretūs jaunieji Klaipėdos politikai. Bent vienas iš jų – tai tikrai, kuris nesikratė ir tuometinės bohemos, ir buvo aktyvus jaunasis liberalas. Juoba kad vienas konkretus baras minimas abiejose knygose.
Bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, kad abi šias knygas vienija puikiai perteikta tuometinio laikmečio mieste atmosfera, sugrąžinanti skaitytoją ir į pasisėdėjimus „Pupelėje“ ar „Bohemoje“, ir į dalyvavimą siautulingose Klaipėdos liberalų porinkiminėse tusovkėse.
Man šia proga net kilo gana netikėta mintis – galbūt sujungus abi knygas į vieną scenarijų, išeitų visai neblogas kino filmas apie, pvz., to laikmečio Klaipėdoje besirutuliojančią meilės istoriją tarp pradedančiojo politiko ir vienos iš Sondros romane aprašytų žurnalisčių. O kad veiksmas būtų įdomesnis, galima būtų į meilės trikampį įtraukti ir jaunąjį socdemą, išradingai sugebėjusį nuo kontrolierės pasprukti per… autobuso langą.
Perskaičius „Baltas apykakles prasegus“ nekyla abejonių, jog scenarijų tokiam filmui sugebėtų parašyti ne tik patirties šioje srityje jau turinti Sondra, bet ir Eligijus. O jei šio scenarijaus nuspręstų imtis jųdviejų tandemas, rezultatas, spėju, būtų tiesiog puikus. 🙂
LIUKS. Gerai sugretinti abu kūriniai. Mano pastaba: tik kaliūzėje galima parašyti grožinės literatūros kūrinį ir jį pavadinti publicistikos žanro kūriniu. :))
Įdomu, kiek žurnalistei sumokėjo už reklaminį straipsnį vagis?
Sumokėjo milijoną 🙂 P.S. Jei neskiriate, kas yra recenzija apie knygą, o ne pasakojimas apie asmenį, gal verčiau eikit pamiegoti, užuot komentavęs. 🙂
Nekonentuočiau vagies komentaruų, tuo labiau knygos nepirkčiau skaityt kliedesius įsižeidusio vagies, žema pirkti vagies knygą
O kas ten jau taip graudžiai juokingo?
Palmira, iki šlapimo prajuokinai kaip Masiulis „savo neapgalvotu poelgiu sugebėjo nubraukti viską, ką iki tol buvo pasiekęs.” Turbūt knygoje neprisiminė kaip ankstyvoje politinėje jaunystėje darė „varkes”
dėl Šilumos ūkio įstatymo prastumimo Rubikono naudai kartu su kitų partijų „atstovais-tarpininkais” Andriukaičiu, Vildžiūnu ir Kvietkausku … Turbūt nerašė dėl ko neįstojo į Policijos akademiją. O gal atsiminė už ką į liūlį gavo nuo filosofo Šliogerio ? Bet turbūt pasigyrė kaip universitete „mazinosi” prie kito garsaus žmogaus – L.Donskio. Tikrai nepirksiu šio šliužo knygos už 24 EUR, nebent už 1 EUR tik tam, kad perskaityti epizodą su
turinčią ką slėpti „primadona” Grybauskaite. Tuo tarpu einu skaityti intelektualo J.Sacks knygą „Moralė” už 15 € …. Rekomenduoju.
Ar aš raginu pirkti knygą? 🙂
Palma, puiki recenzija! O dar fainesnė idėja pagimdyti kino filmą. Na, tiesiog pasufleruoji atliekančiam bausmę ex politikui Eligijui tapti kino scenaristu. Turiu vilčių, kad tavo žemietis pasinaudos tavo pamėtėta idėja..