Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-07 |
Sugrįžusi tradicinė žiema priminė, kad nuo seno pajūrių ir pamarių gyventojai nenustodavo buriuoti visais metų laikais. Karštis ar šaltis, išgyvenimo poreikis vertė kinkytis vėją. Ledo rogės ar ledo jachtos yra gan specifinės transporto priemonės. Jos skriejo ir tebeskrieja Kuršių marių ledu.
Šis rašinys – kelios akimirkos iš klaipėdiečių ir pamariečių buriavimo ant ledo iki Antrojo pasaulinio karo istorijos.
Pradžia
Pramoginio sportinio buriavimo ant ledo pradžia siejama su XVI–XVIII a. Europos klimatą lėmusiu „mažojo ledynmečio“ laikotarpiu. Jo metu šiaurinėje žemyno dalyje, pavyzdžiui, Baltijos jūros įlankose ir Nyderlandų kanaluose periodiškai formavosi lygus ištisinis ledas. Olandai prie prekybinių pakrančių burlaivių bojerių (ol. boeier) dugnų pritvirtindavo papildomas lentas su pačiūžomis, taip prailgindami komercinės laivybos sezoną. Mažesnių burlaivių ir burvalčių pritaikymas buriavimui ant ledo plito su kultūrine olandų įtaka, kuri pasiekė ir Baltijos jūros pakrantes.
Be naudos prekybai ar žvejybai, buriavimas ledu teikė malonumą ir pramogą. XIX a. sparčiai gausėjo buriuojančių dėl greičio malonumo. Pirmasis Europoje ledo buriavimo klubas buvo įkurtas 1901 m. Švedijoje. Netruko susidaryti tokių klubų tinklas regione. 1928 m. Estijos vokiečio Eriko fon Holsto įkurtą Europos ledo buriavimo sąjungą sudarė klubai nariai iš Latvijos, Lietuvos, Estijos, Švedijos, Austrijos ir Vokietijos.
Ledo rogių sportas Kuršių marių šiaurinėje dalyje XX a. pradžioje gimė panašiai kaip ir „tradicinis“ buriavimo sportas – mokantis iš pamario gyventojų. Marių šeimininkai (žvejai) ledroges įsikinkė daug anksčiau, o klaipėdiečiai „miesto“ buriuotojai mokėsi ir sekė iš paskos.
Kuršių mariose žvejai gaminosi burines ledo roges nuo XVII–XVIII a. dėl praktinių sumetimų. Reikėjo su manta ir kroviniais pasiekti kitą krantą, statyti ir tikrinti po ledu sustatytus venterius – gaudyklių tipo tinklus. Primityvios konstrukcijos ledo valtimis (vok. Eisboot) žvejai gabenosi tinklus ir žvejybos įnagius.
Palaipsniui atšiaurioje smėlio kopų aplinkoje skriejimas vėjo genamomis rogėmis tapo atgaiva, reta gamtos teikiama pramoga ir net azartiško lenktyniavimo forma. Teigiama, kad nuo Klaipėdos iki Sembos pusiasalio (daugmaž dabartinė Kaliningrado sritis) bene kiekvienas kaimas turėjo ledo valtis, varomas gafelinėmis arba špritinėmis burėmis. Ganėtinai sunkioms „rogėms“ įsibėgėti reikėjo stipraus vėjo, bet įsibėgėjus žvejai pasiekdavo 60-70 km/val. greitį.
Teigiama, kad vienas pirmųjų ledo buriuotoju Kuršių mariose galėjo būti prie Kintų rezidavęs oberfischermeisteris (vyriausias žvejybos inspektorius) Ernstas Vilhelmas Berbomas (vok. Ernst Wilhelm Beerbohm, 1786–1865). Minima, kad jau apie 1840–1850 m. su savadarbėmis ledrogėmis jis persekiodavo potencialius žvejybos taisyklių pažeidėjus – neleidžiamas žvejybos priemones naudojusius žvejus.
Tikslesni duomenys kalba apie 1892 m. Nemuno deltos Rusnės miestelyje ledo roges susikonstravusius Klaipėdos buriuotojų draugijos narius J. Ankerį (vok. Ancker) ir Richardą Lankovskį (vok. Lankowsky). Jie išburiuodavo ir į tolimas keliones Kuršių mariose. Savo ledroges pasigamino ir Ventės rago švyturio prižiūrėtojas Redveikas (vok. Redweik). Daug greitesnes už žvejų ledroges XX a. pradžioje buvo įsitaisęs Vidmarių žvejybos inspektorius, iš Atmatos čiuoždavęs tikrinti tinklų „akučių“ dydžio.
Po Pirmojo pasaulinio karo žvejų jaunimas ir klaipėdiečiai buriuotojai pradėjo meistrauti siauras ir ilgas pramogines ledroges. Dažniau pradėtas naudoti ir terminas ledo jachta (vok. Eisyacht).
Ledo buriuotojai
Apie 1910 m. Klaipėdos buriuotojai aktyviau susidomi buriavimu žiemą ir senoviškų ledrogių patobulinimu. Klaipėdoje burines roges 1910–1918 m. pirmieji išbandė Jozefas Krauzė (vok. Josef Kraus), Henris Dėningas (vok. Henry Dehning) ir Čarlzas Šerfėteris (vok. Charles Scharffetter).
1925 m. tolimesnius „plaukimus“ iš Klaipėdos iki Juodkrantės pradėjo Henris Engelkė (vok. Henry Engelke) ir Valteris Prysas (vok. Walter Priess). Klaipėdos buriuotojai grupelėmis nučiuoždavo iki Juodkrantės, kur vyko regatos su žvejų jaunimu. Sumanūs broliai Hansas (žvejys) ir Fricas (mūrininkas) Šyfkės (vok. Schiefke) dažniausiai lenkdavo miesto buriuotojus.
V. Prysas ir H. Engelkė bandė pritaikyti žvejų patirtį su ledo rogėmis. Apie 1926 m. Klaipėdoje pirmieji meistrai pradėjo konstruoti ledo jachtas su bermudinio tipo trikampe bure. Esminis postūmis ledo rogių / ledo jachtų sportui Kuršių mariose įsitvirtinti – dalyvavimas 1926 m. tarptautinėje buriavimo ant ledo savaitėje Rygoje. Ten Talino buriuotojai su Eriku fon Holstu priešakyje pristatė naują ledrogių projektą. Remiantis juo Nidoje, Šilutėje ir Klaipėdoje buvo pastatytos šešios modernios ledo jachtos.
V. Pryso „Nordost“ buvo pirmoji ledo jachta mariose su 20 m2 bure. 1926–1927 m. žiemą klaipėdiečiai buriuotojai ledu jau pasiekė ir pietinį Kuršių marių krantą.
1927 m. vasario 12 d. prie Pervalkos švyturio skriedamas su savo ledroge V. Prysas įlūžo. Šis įvykis paskatino „Kuršių ledo jachtų klubo“ (vok. „Kurischen Eis-Yacht-Club“ arba KEYC) įsteigimą. Susivienijo Klaipėdos miesto, Kuršių nerijos ir Nemuno deltos (Rusnės) ledo buriuotojai. Su klubo veikla prasidėjo kryptinga ir sėkminga ledo buriavimo plėtra. Iki Antrojo pasaulinio karo klubas išaugo į 140 narių darinį su 30-40 ledrogių.
1927 m. kovo 6 d. senoji ledrogių karta – „Bonzo“ (Lankovskis, Rusnė) ir „Esche“ (Redveikas, Ventė) – susitiko su moderniomis ledo jachtomis regatoje ties Kintais. Naujoji ledrogių karta pademonstravo akivaizdų greičio pranašumą.
Kovo 12-13 d. vyko pirmoji regata Stariškėse piečiau Klaipėdos, netoli pirmojo Karaliaus Vilhelmo kanalo tilto. Čia ant marių kranto 1928 m. pradžioje buvo pastatyta nuolatinė „Kuršių ledo jachtų klubo“ būstinė, kurios pastato fasadą puošė Frydricho Nyčės citata „Palaiminta tai, kas daro žmogų kietą“ (vok. Gelobt sei, was hart macht). Ledo buriuotojai mėgdavo sakyti – „Sušąla tas, kas vargšas arba kvailas“ (vok. Wer friert ist arm oder dämlich). 1928 m. KEYC tapo Europos ledo buriavimo sąjungos nariu.
Vyresnės kartos Klaipėdos buriuotojams buvo gerai pažįstamas, 1916 m. uostamiestyje gimęs irkluotojas ir buriuotojas, „Kuršių ledo jachtų klubo“ tikrasis narys Džionis Vilhelmas Kioleris (vok. „Jonny“ Wilhelm Köhler). Ledroges jis gaminosi pats, o pirmoji vadinosi „Salemke“. Klube Stariškėse buvo atsakingas už takelažą, jauniesiems nariams rengė teorinius užsiėmimus. Po karo įsteigtos Šiaurės Vokietijos ledo jachtų sąjungos garbės komodoras. 1996 m. Europos burinių ledo rogių čempionate užėmė 12-ąją vietą. Po 1990 m. dažnai vasaromis grįždavo į Klaipėdą paburiuoti su savo jachta „Salome“. Mirė 2019 m. Liubeke, būdamas 102 metų amžiaus.
Savo straipsnyje jis dėstė: „Vieną 1927 m žiemos dieną V. Prysas su savo 20 kv. m jachta „Nord-Ost“ vos neatsidūrė po ledu. Išsigelbėti jam ir jo ledrogėms padėjo būrelis jaunų žvejų. Visi tą vakarą susirinkę pas vieną Pervalkos žvejį nusprendė, kad jau laikas būtų įkurti ledrogių klubą. Ir didžiąja dalimi grynai praktiniais sumetimais: mat tada iš žvejų, kurie per dienas išbūna ir pažįsta gerai marių ledo būklę, tikėtasi, kad šie apie ją laiku praneš ledrogių sportininkams, idant šie žinotų iš anksto apie pavojingas eketes ir properšas. Tais metais šiaurinėse mariose galėdavai suskaičiuoti iki 30 ledrogių – taigi būta jau gražaus laivyno. Kad toks klubas būtų įkurtas pritarė ir garsus dailininkas Ernstas Molenhaueris (vok. Ernst Mollenhauer), kuris gyveno ir dirbo Nidoje. Būtent jo uošvio Hermano Blodės pensione (dabar vienas iš „Jūratės“ korpusų) tų pačių metų pavasarį susirinko 16 jaunesnių ir vyresnių vyrų. Dalis jų buvo žvejai – tikrieji ledrogių sporto pradininkai mariose. Viskam vadovavo V. Prysas, jau ėjęs bankininkystės mokslą. Žvejams naujasis klubas irgi buvo naudingas – atėjo laikas, kada jau jiems patiems buvo naudinga žiūrėti į sportininkų atradimus, ypač jei kalba ėjo apie buriavimo techniką, statybines medžiagas. Buvo tada nuspręsta naująjį klubą pavadinti „Kuršiškuoju ledo jachtų klubu“ („KEYK“) Klubo įkūrėjų gretose – viešbučio savininkas H. Blodė, juodkrantiškiai broliai Šyfkės, Nidos švyturio prižiūrėtojas Fricas Kyras, Kintų krautuvininkas Hansas Ploraitis, klaipėdiškiai Valteris Rytas, Heincas Naujokas, Kurtas Gaidys ir verslininkas Ernstas Domšaitis (po V. Pryso buvo klubo komandoras iki Antrojo pasaulinio karo), broliai Šarfeteriai, Klaipėdiečių buriuotojų sąjungos (vok. „Memeler Segelverein“) bocmanas ir jachtklubo prižiūrėtojas Paulius Leidigas“.
Klaipėdos krašto buriuotojai nuo 1927 m. iki Antrojo pasaulinio karo palaipsniui tobulino savo įgūdžius, dalyvaudavo tarptautinėse regatose (jei pavykdavo išvykti), ledo buriavimas tapo organizuota sportine ir laisvalaikio veikla. Dalyvaujant Baltijos ledo buriuotojų varžybose tobulėjo ledrogės ir jų įranga. Korpusas pradėtas gaminti iš tvirtos ir lengvos faneros konstrukcijos, stiebai ir gikai tuščiaviduriai, visiškai atsisakyta anksčiau bandytos priekinės burės. Burių formai palaikyti pradėtos naudoti ištisinės latės, vairalazdę pakeitė vairavimo ratas (šturvalas). Ledo jachtos pailgėjo iki 9 metrų.
Kuršių mariose populiariausia sportinė klasė tarpukariu buvo „Monotipas XV“ su 15 m2 bure. 1933 m. klaipėdietis F. V. Zybertas (vok. F. W. Siebert) pasigamino „Monotipas XV“ jachtą. Buriuota ir su 12 m2 burės klase. Didžiosios 20 m2 burės pasirodydavo retai. Sakyta, kad tinkamomis oro sąlygomis ledo buriuotojai bet kurį tašką horizonte galėjo pasiekti per 15 minučių.
Laivyno burinių kelionių („kruizų“) ant ledo metu buvo lankomos Juodkrantės, Kintų, Ventės, Nidos, Pilkopos, Rasytės, Karklės, Mingės ir Gilijos gyvenvietės pamaryje. Ypač populiarūs ir laukiami buvo naktiniai reisai mėnesienoje. Retais atvejais ledo buriuotojai išsliuogdavo Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą (pvz. ypač atšiaurią 1940–1941 m. žiemą).
XX a. 4 dešimtmetyje vykdavo regatos pietinėje Kuršių marių dalyje, netoli Kranto gyvenvietės ir Šventlundo vietovės. Rytprūsių ledo buriuotojai regatose varžydavosi su vokiečių kilmės sportininkais iš Estijos (Talino) ir Latvijos (Rygos imperatoriškojo jachtklubo).
20 m2 burę pasikinkę buriuotojai pasiekdavo virš 160 km/val. greitį. Pavyzdžiui, 1933–1934 m. Klaipėdos ledo jachtų laivynas keliavo per visas Kuršių marias iš šiaurės į pietus iki Šventlundo (vok. Schwendlund) vietovės prie Kranto, kur susitiko regatoje su vietos ir Karaliaučiaus buriuotojais.
Ypač šaltą 1940-1941 m. žiemą klaipėdiečiai išbandė Baltijos jūros ledą ir ledo jachta pasiekė Vokietijos ir Tarybų Sąjungos sieną ties Palanga.
Pasienis ir ledrogės
Kaip ir šiandien, vidury marių driekėsi siena, kuri baigėsi ties Nida vakariniame krante ir ties Skirvyte rytiniame. Vasarą pasieniečiai sienos priežiūrai naudojo motorinius laivus, o žiemą – vėjo genamas ledroges. Lietuvos Respublikos sienos apsaugos policijos daliniai kaip ir žvejai ar sporto mėgėjai tvarkė pačiūžas, pašliūžas, rogutes ir burines ledroges. Greita transporto priemonė traukė ir smulkius kontrabandininkus. Savo ruožtu, ledroges naudojo lietuvių pasieniečiai „suledėjusios“ sienos priežiūrai.
Esant tinkamam plikam ledui, romantiška žvalgyba žiemą buvo atliekama dieną ir naktį. Smagus buriavimas ant ledo teikė ne tik malonumo. Pradėjus smarkiai snigti, galėjai lengvai užstrigti marių viduryje.
Skriejimas ledrogėmis vieniems primindavo buriavimo sezoną jachtomis šiltesniu metų laiku, kitiems tai buvo valstybinė tarnyba ar smulki avantiūra. Pasieniečius mėgo trikdyti ledrogių sportininkai, kurie prasmukdavo į Budumą (pietinė, plačiausia Kuršių marių dalis) be vizų. Kai kurie įsigudrinę Klaipėdos krašto buriuotojai net sugebėdavo, neprašę leidimų, dideliu greičiu nulėkti sudalyvauti regatoje Rasytėje ar pietiniame marių krante.
Politika
Po Pirmojo pasaulinio karo geopolitiniai susitarimai nulėmė Klaipėdos krašto regioninio darinio atsiradimą. Šimtmečius šioje teritorijoje sugyveno skirtingos etninės grupės. Tautinių valstybių įsitvirtinimo regione metu Klaipėdos krašte aštriai pasireiškė vokiečių ir lietuvių tautiniai valstybiniai interesai. Kultūrinis konfliktas tarpukariu buvo tarsi užprogramuotas regione aplink Kuršių marias. Jis pasireiškė ir tokioje gyvenimo sferoje kaip buriavimas.
Klaipėdoje veikė atskiri vokiečių ir lietuvių jachtklubai, buriavimo sąjungos. Ir ledrogių sporte tvyrojo konkurencija, nesutarimai ir susipriešinimas. Lietuvos valdžia (Klaipėdos krašto gubernatūra) nesuteikdavo leidimo vokiško „Kuršių ledo jachtų klubo“ nariams, nesutikusiems kelti trispalvės, dalyvauti regatose užsienyje (pvz. Vokietijoje, Latvijoje ar Estijoje). Taip tautinių ir politinių interesų viršenybė ribojo ledrogių sporto plėtrą.
Naujam pasauliniam karui bręstant
1939 m. kilus karui KEYC veikla pakriko, nemaža dalis jaunų ir aktyvių narių, pakviestų į tarnybą, iš jos taip ir negrįžo. 1941–1942 m. Klaipėdos ledrogių entuziastas ir aktyvus „Kuršių ledo jachtų klubo“ narys Šyfkė (Schiefke) į Klaipėdą kaip instruktorių pasikvietė daugkartinį Europos, Vokietijos ir Estijos čempioną, ledo jachtų konstruktorių Eriką fon Holstą. Atsigabenęs greičiausią regione 20 m2 burės ledo jachtą „Fantom“ ją prieš išvykdamas pardavė vietos buriuotojams. Jos pirkimą finansavo V. Komas (vok. W. Komm) ir H. Dėningas. Su šia ledo jachta klaipėdiečiai Kuršių mariose pasiekdavo virš 100 km per valandą greitį.
1944 m. Vermachtas visas klubo jachtas rekvizavo. Kintiškis H. Ploraitis kiek pamokė jomis naudotis karo laivyno jūreivius, kurie šiek tiek nusimanė kaip valdyti bures. Jie kaip kurjeriai gabeno ledrogėmis lauko paštą (vok. Feldpost) iki Kranto, nes Klaipėda jau buvo supama.
KEYK būstinė karo metu naudota kaip radijo stotis. Sovietinei armijai užėmus Klaipėdą, visos ledrogės liko Krantupyje. Pasak Džionio V. Kiolerio atsiminimų, besitraukdami „paštininkai“ kažkur prie Šventlundo užkasė brangias bronzines klaipėdiečių ledrogių pavažas, o pačias ledroges sudegino.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo naujas, faktiškai „nuo balto lapo“, buriavimo ant Kuršių marių ledo etapas. Apie jį kitą kartą.
Rasykite vokiskas pavardes taisingai !!!!