Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-17 |
Klaipėdos profesionalaus meno galerijoje „Lyceum“ pristatyta prelato, dailininko ir dvasininko Stasio Žilio (1924–2021) tapybos paroda „Aš gyvenu šiandiena, tarsi laikas man visai neegzistuotų“ man tapo ne tik kūrybos pažinimu, bet ir asmeniniu susitikimu su žmogumi, kurio gyvenimas ir menas persmelkti tokio masto istorijos, kad ji nebetelpa į įprastą biografinį pasakojimą.
S. Žilys buvo ne tik kunigas, ne tik menininkas, ne tik teologas – jis buvo žmogus, kurio likimas atspindi visą Lietuvos XX amžiaus dramą: gimęs Žemaitijoje, karo nublokštas į Vokietiją, vėliau atsidūręs Italijoje, kur baigė Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, apsigynė teologijos daktaro disertaciją ir tapo vienu svarbiausių lietuvių dvasininkų Romoje. Jis dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijoje, buvo Popiežiškosios Šv. Kazimiero kolegijos studijų prefektas ir dvasios tėvas, o jo vardas įrašytas į istoriją ir dėl ypatingo vaidmens – jis mokė popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos ir vertė jo homilijas. Kaip yra sakęs diplomatas Šarūnas Adomavičius: „Tai buvo jaudinanti diena, kai prelatas atgavo Lietuvos pilietybę – jis ją nešiojo širdyje visą gyvenimą.“
Prelatui Stasiui Žiliui Lietuvos pilietybė nebuvo tik teisinis statusas – ji buvo jo dvasinės tapatybės šerdis. Lietuva jam reiškė ne geografinę vietą, o vidinę kilmę, šaknį, kurią jis nešiojosi visur, kur gyveno ir kūrė. Net gyvendamas Romoje, dirbdamas Šventojo Sosto institucijose ir būdamas pasaulio kultūrų sankirtoje, jis visada jautėsi esąs lietuvis, o savo kūryboje nuolat grįždavo prie lietuviškos šviesos, žemės ir tylos. Klaipėda jam buvo ypatinga tuo, kad čia jis matė Lietuvos atvirumą pasauliui – miestą, kuriame susitinka kultūros, vėjai ir istorijos sluoksniai. Todėl jo darbų sugrįžimas į Klaipėdą yra ne tik simbolinis, bet ir giliai prasmingas: tarsi menininkas sugrįžtų į krantą, iš kurio kadaise išplaukė į savo didžiąją dvasinę ir kūrybinę kelionę.
Jo kelias driekėsi per tris šalis – Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir Italiją. Kiekviena jų paliko savą pėdsaką jo kūryboje: Vokietija suteikė struktūros ir disciplinos, JAV – kultūrinės įvairovės ir modernizmo impulsų, o Italija – šviesos, spalvos ir sakralinės tradicijos gelmę, kuri tapo neatsiejama jo tapybos dalimi.
Jo parodos buvo rengiamos įvairiose šalyse, o kūriniai pateko į privačias ir institucines kolekcijas JAV, Kanadoje, Italijoje ir Vokietijoje. Tai rodo, kad S. Žilio kūryba buvo vertinama ne tik kaip religinė ar lietuviška, bet kaip universali – kalbanti apie žmogaus vidinį pasaulį taip, kad tai suprantama bet kurioje kultūroje.
Tačiau stovėdamas prieš jo paveikslus Klaipėdoje supratau, kad visa ši biografija – tik fonas. Tik raktas. Tik įžanga į tai, kas iš tiesų svarbu: į jo vidinį pasaulį, kuris atsiveria ne žodžiais, o spalvomis. S. Žilys buvo menininkas, kuris tapė ne tam, kad sukurtų gražų vaizdą, o tam, kad išsaugotų tai, kas kitaip būtų pranykę. Jo kūryba gimė tarp archyvų lentynų, Romos studijų kambarių, tylos, kurią jis pats vadino „mano tikrąja dirbtuve“. Jis studijavo tapybą pas italų dailininką Carlo D’Aloisio da Vasto, ir tai jaučiama kiekviename potėpyje: ekspresyvumas, fovizmo šiluma, simbolizmo gelmė, bet kartu – lietuviškos tylos ir žemės tankis. Tai dviejų pasaulių sintezė, kurią gali sukurti tik žmogus, gyvenęs tarp dviejų tėvynių.
Žiūrėdamas į jo paveikslus Klaipėdoje, jutau, kad jie kalba ne apie vietą, o apie būseną. Ne apie laiką, o apie jo nebuvimą. Ne apie žmogų, o apie žmogaus vidinę šviesą. Tai tapyba, kurioje spalvos yra maldos, potėpiai – išpažintys, o figūros – tarsi išplaukusios iš atminties, iš maldos, iš tylos.
Vienas iš kuratorių, Juozas Vosylius, yra pasakęs: „Stipri trauka tapybai vertė jį nesirinkti darbo sąlygų – jis tapė archyvuose, kolegijos kampeliuose, kur tik rado šviesos ir tylos.“ Kaip yra pastebėjęs menotyrininkas Agintas Daukantas, „Prelato Stasio Žilio kūryba – tai šviesos ir tamsos, dvasios ir materijos, formų ir išraiškos dialogas, kuris leidžia žiūrovui ne tik pažinti menininko pasaulį, bet ir atrasti savąjį.“
Tai tapyba, kuri ne tiek vaizduoja, kiek liudija. Stasio Žilio tapyba pasižymi ne tik ekspresyvia plastine kalba, bet ir gilia dvasine raiška. Jo darbuose religinė tematika persipina su žmogaus būties filosofija, o potėpiai tampa ne tik menine, bet ir egzistencine refleksija. Tai kūryba, kurioje forma ir dvasia nėra atskiriamos – jos viena kitą papildo ir išplečia, leisdamos žiūrovui pajusti vidinį žmogaus pasaulį taip, kaip jį matė pats autorius.
Lankiausi parodoje vienas, be publikos, be triukšmo, be skubėjimo. Turėjau visišką laisvę būti su kūriniais taip, kaip norėjau. Galėjau sustoti prie vieno paveikslo tiek, kiek reikėjo. Galėjau įsiklausyti į spalvų ritmą, į potėpių energiją, į tą ypatingą vidinę šviesą, kurią S. Žilys nešė visą gyvenimą. Jutau, kad jo darbai kalba ne apie praeitį, o apie žmogaus gebėjimą išlikti, išsaugoti, išbūti. Apie tikėjimą, kuris nėra deklaruojamas, o tyliai nešiojamas. Apie laiką, kuris nėra matuojamas, o išgyvenamas.
Ši paroda Klaipėdoje turi ypatingą reikšmę. Tai ne tik kūrybos pristatymas, bet ir dvasinio kelio atvėrimas. Paroda leidžia žiūrovui prisiliesti prie laikmečio dvasios, prie žmogaus, kuris savo gyvenimu ir kūryba jungė kultūras, epochas ir tikėjimo tradicijas. Tai galimybė pamatyti, kaip menas tampa tiltu tarp istorijos ir dabarties, tarp žmogaus ir jo vidinės šviesos. Žiūrėdamas į jo darbus čia, jutau, kad jie grįžo namo. Kad jie rado savo vietą. Kad jie kalba su šiuo miestu taip, kaip kalbėjo su Roma, su Žemaitija, su pasauliu.
Parodą surengė galerija „Lyceum“, bendradarbiaudama su Taikos Karalienės globos namais, Telšių vyskupija ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija. Prie parodos įgyvendinimo taip pat prisidėjo Vytauto Didžiojo universitetas / VA katechetikos centras, Šv. Šeimos lietuvių parapija Romoje ir Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje, Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordino, kuri daugelį metų rėmė prelato kūrybinę veiklą ir jos sklaidą.
Kuratoriai Agota Olimpija Bričkutė, Juozas Vosylius ir Petras Šiurys atliko didžiulį darbą, sujungdami kūrinius į vientisą pasakojimą, kuris leidžia žiūrovui ne tik pamatyti, bet ir suprasti, kas buvo Stasys Žilys – žmogus, kurio gyvenimas ir kūryba yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.
Ir šio pasakojimo pabaigoje norisi padėkoti. Galerijai „Lyceum“ – už tai, kad suteikė erdvę šiam sugrįžimui. Kuratoriams – už jautrumą ir pagarbą. Partneriams – už bendrystę. O svarbiausia – pačiam autoriui. Už tai, kad jo spalvos tapo mūsų kultūros dalimi. Už tai, kad jo potėpiai išsaugojo tai, ko kartais nepajėgia išsaugoti žodžiai. Už tai, kad jo menas leidžia mums matyti ne tik pasaulį, bet ir save. Jo kūryba – tai mūsų istorijos dalis, mūsų dvasios dalis, mūsų kultūrinė atmintis, kuri išliks.
Parašykite komentarą