Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-24 |
Klaipėdos dramos teatre įvykusi „Nojaus arkos“ premjera buvo ne spektaklis, o viešas išbandymas, kuriame žiūrovas tapo ne stebėtoju, o medžiaga. Tai buvo vakaras, kai Klaipėda trumpam virto ne uostu, o skęstančiu miestu, kuriame kiekvienas turėjo apsispręsti, ar jis pats dar yra žmogus, ar jau tik plūduriuojantis objektas.
Režisierius Jokūbas Brazys ir dramaturgas Elijas Martynenko kartu su scenografe Barbora Šulniūte, kostiumų dailininke Karolina Fiodorovaite, kompozitoriumi Mantu Mockumi, šviesų dailininku Karoliu Zajausku, vaizdo projekcijų autoriumi Albertu Vaitiekumi ir režisieriaus asistentu Aliumi Veverskiu sukūrė sceninę laboratoriją, kurioje tvanas ne krinta iš dangaus, o kyla iš žmogaus vidaus.
Biblinis Nojus čia tampa ne patriarchu, o pirmuoju pasaulio sistemų administratoriumi, kuriam Dievas pavedė atlikti globalų atrankos auditą: kas bus išsaugota, kas ištrinta, kas paaukota, kas palikta skęsti. Tai figūra, kuri šiandien skamba kaip algoritminio pasaulio pranašas – žmogus, kuriam liepta ne žiūrėti į pasaulį, o žiūrėti į viršų, kad nematytų, kaip griūva tai, kas jam brangu. Aklumas kaip moralinė strategija. Aklumas kaip išsigelbėjimo sąlyga. Aklumas kaip būdas išlikti, kai empatija tampa prabanga, o matymas – našta.
Spektaklis šį aklumą pavertė estetiniu principu: tvanas čia lėtas, sisteminis, tirštas, kaupiamas iš triukšmo, vaizdų pertekliaus, technologijų tironijos, nevaisingumo, nesugebėjimo mylėti, nesugebėjimo aukoti, kartojimo, kuris tampa ne ritualu, o savidestrukcijos mechanizmu. Tai pasaulis, kuriame Dievo atvaizdas žmoguje nuolat žeidžiamas, o kraujas liejasi ne kaip bausmė, o kaip pasekmė.
Ir pats spektaklis kartais buvo grubus, šiurkštus, sąmoningai neestetiškas, tarsi specialiai konstruotas taip, kad žiūrovas negalėtų atsipalaiduoti. Vietomis jis virto tikru absurdu, kurio logika slypi ne siužete, o pačiame žmogaus bejėgiškume. Kartais jis priminė ištvirkimą – ne kūnišką, o moralinį, kai scena tampa vieta, kurioje išryškėja tai, ką visuomenė paprastai slepia po kultūriniais filtrais. Tai ne kiekvienai akiai, ne visoms smegenims ir tikrai ne bet kam. Tai teatras, kuris ne prašo, o reikalauja. Ne glosto, o drasko. Ne siūlo interpretaciją, o meta kaltinimą.
Šiame kontekste „Nojaus arka“ tampa jovalu, kurio neįmanoma nei iki galo suvirškinti, nei atmesti. Jis skanus tik tiek, kiek skanus gali būti kartus, pervirtas, tirštas troškinys, kuriame ingredientai nesutaria tarpusavyje, bet vis tiek sudaro vieną kūną. Jis neskanus tiek, kiek neskanus yra pasaulis, kuriame gyvename. Jis piktas, nes nebando būti švelnus. Jis užsispyręs, nes atsisako būti pramoga. Jis virš visko, nes kalba apie tai, kas yra prieš mus, po mūsų ir per mus. Tai spektaklis, kuris neleidžia žiūrovui būti pasyviam – jis verčia būti Nojumi, kuris renkasi, ką gelbėti, ką skandinti, ką aukoti, ką pamiršti.
Ir ne visi tai ištvėrė. Kai kurie žiūrovai pakilo ir išėjo dar spektakliui nepasiekus savo kulminacijos – tarsi būtų pajutę, kad ši arka ne jiems, kad šis tvanas per arti, per tikras, per daug primenantis jų pačių vidinį potvynį. Kiti liko – iš užsispyrimo, iš smalsumo, iš poreikio suprasti, kodėl teatras renkasi ne glostyti, o draskyti. Likusieji tapo savotiškais liudininkais, kurie matė ne tik sceną, bet ir tuos, kurie jos neatlaikė. Tai buvo vakaras, kai žiūrovas tapo spektaklio dalimi, nes jo sprendimas likti ar išeiti tapo dramaturgijos dalimi.
Po spektaklio žiūrovai buvo pakviesti pasilikti pokalbiui su kūrėjais ir tai buvo visiškai kitokia atmosfera nei pati drama.
Scenoje ką tik tvyrojo tvanas, o čia – ramus, santūrus, protingas kalbėjimas, kuriame skambėjo biblistų terminai, vardai, nuorodos į Senąjį Testamentą, į mitologinius sluoksnius, į moralines strategijas, kurios šiandien skamba kaip prarastos disciplinos atgarsiai. Keli žiūrovai uždavė klausimus, keli padėkojo, keli išsisakė – be isterijos, be patoso, be pertekliaus. Tai buvo pokalbis, kuriame kūrėjai kalbėjo ne apie teatrą, o apie žmogų, ne apie scenografiją, o apie atsakomybę, ne apie dramaturgiją, o apie tai, ką reiškia gyventi tvano nuojautoje. Viskas buvo pasakyta saikingai, tiksliai, be perteklinių emocijų, tarsi jie patys būtų ką tik išlipę iš arkos ir dar ne iki galo supratę, ar žemė po kojomis jau sausa.
Aktoriai – Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Karolis Norvilas, Jonas Viršilas, Renata Idzelytė, Samanta Pinaitytė, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė – scenoje egzistavo ne kaip personažai, o kaip gyvi organizmai, kurie ne vaidino, o išgyveno. Jie tapo kūnais, kurie liudijo, kad tvanas nėra metafora, o būsena, kurioje gyvename.
Kovo 20-osios vakaras Klaipėdoje tapo ne premjera, o lakmuso popierėliu, kuris parodė, kiek šiandien esame pasirengę priimti tvaną ne kaip katastrofą, o kaip diagnozę. Spektaklis kėlė klausimą, kurį šiandien turėtų kelti kiekvienas: ką pasiimtume į arką, jei tvanas prasidėtų dabar. Ar įleistume dirbtinį intelektą – mūsų laikų nefilimą, būtybę, kuri yra ir mūsų kūrinys, ir mūsų baimė. Ar jis būtų gyvybė, ar grėsmė. Ar jis būtų keleivis, ar tvanas. Spektaklis neatsako, nes atsakymas nėra teatro užduotis. Teatro užduotis – priversti mus suvokti, kad tvanas jau vyksta, o mes vis dar ginčijamės, ar verta statyti arką.
Ir galbūt būtent todėl kai kurie išėjo. Nes ne visi nori būti Nojai. Ne visi nori žiūrėti į viršų, kaip liepė Dievas, kad nematytų skęstančiųjų. Ne visi nori prisiimti atsakomybę už savo aklumą. Tie, kurie liko, liko ne todėl, kad jiems buvo lengva, o todėl, kad suprato – ši arka nėra saugi vieta. Ji yra vieta, kurioje turi apsispręsti, ar tu dar žmogus, ar jau tik plūduriuojantis objektas.
„Nojaus arka“ Klaipėdoje buvo ne istorija, o perspėjimas. Ne pramoga, o moralinis testas. Ne estetinis įvykis, o egzistencinė diagnozė, kurią kiekvienas turėjo perskaityti pats: ar tu būtum vertas vietos arkoje, ar jau seniai esi tvanas.
Nemokat kurt,vaidint,eikit gatvių šluot! Ateis tie kas supranta koks turi būti teatras
O tai gal man, matyt jau paskendusiai tvane, galėtų paaiškinti, kaip viso spetaklio metu rodomas vulgarumas, masturbacija, lytiniai santykiai siejasi su visuomenėje prasidėjusiu tvanu? Ar niekaip kitaip teatras nebemoka išreikšti savo idėjų ir minčių?
Suprantu jūsų reakciją – tokie sceniniai sprendimai tikrai gali kelti atmetimo jausmą ar klausimų. Man pačiam tai irgi nėra „patogus“ žiūrėjimas.
Mano tekste labiau bandyta kalbėti ne apie tai, ar šios priemonės patinka, o apie tai, ką jos daro. Vulgarumas, kūniškumas, netgi tai, kas atrodo peržengianti ribas, čia gali būti suvokiama kaip pertekliaus, praradimo ribų ir tam tikro moralinio „tvano“ ženklai. Kitaip tariant, ne iliustracija, o simptomas.
Ar teatras galėtų kalbėti subtiliau? Be abejo – ir dažnai tai daro. Bet šiuo atveju pasirinkta kalba yra radikali, gal net sąmoningai erzinanti, kad išprovokuotų reakciją, o ne leistų patogiai „suprasti“.
Klausimas, ar tai veikia – lieka atviras. Ir jūsų reakcija, man atrodo, yra tokio teatro dalis.
Mačiau iki galo. Išėjus supratau, kad man tiesiog prišiko į dūšią. Visas spektaklis panašus į senos bobutės padūsavimus – o kaip dabar viskas blogai! O kaip visi supuvę! Žiūrėk, kokie šūdai aplink! Iš šios pusės man jis pasirodė lėkštas ir vienpusiškas, sutirštinta tragedija, kurios nėra. Mėgstantiems padūsauti, norintiems, kad juos supurtytų gašliais ir nepadoriais vaizdais, gyvuliškumu, tiks. Dvasinio peno tikėtis neverta. Gyvuliško jovalo – tikrai taip! Gal labiausiai tinka intelektualams, esantiems dugne, kad atpažint save?
Suprantu, ką sakai – tas jausmas tikrai gali būti. Jis nėra išgalvotas. Bet aš pats buvau iš tų, kurie liko ne todėl, kad patiko, o todėl, kad norėjau suprasti, kas čia vyksta iki galo.
Ir taip – buvo momentų, kai fiziškai nemalonu žiūrėti, kai norėjosi nusisukti. Bet man tai nebuvo tik „šokas dėl šoko“. Man atrodo, kad tu labai greitai viską nurašai kaip lėkštą. Tas vulgarumas ir visas tas „jovalas“ ten nėra vien dėl pigios provokacijos. Jis sąmoningai neestetiškas, grubus, net atstumiantis – nes kalba ne apie gražų pasaulį.
Tu matai „bobutės padūsavimus“, o aš matau bandymą parodyti visai kitą dalyką – lėtą, sisteminį „tvaną“, kuriame mes patys gyvenam. Ne dramą iš niekur, o būseną, kuri kaupiasi iš pertekliaus, triukšmo, išsikvėpimo, nesugebėjimo mylėti ar aukoti.
Ar viskas ten veikia? Tikrai ne. Yra perspaudimo, yra momentų, kur tas vulgarumas tampa per tiesmukas ir net pradeda erzinti. Bet sakyti, kad tai tik „gyvuliškas jovalas“, man atrodo per paprasta. Nes tada ignoruoji, kad tas purvas yra ne tik scenoje – jis atpažįstamas.
Ir dar – jei tai būtų tik tuščias šokas, žmonės tiesiog išeitų ir viskas. O čia dalis išėjo, dalis liko. Tas pasirinkimas likti ar išeiti pats tapo spektaklio dalimi.
Man šitas spektaklis nėra apie „kaip viskas blogai“. Jis labiau apie tai, kiek mes patys galim ištverti žiūrėdami į tai, kas nemalonu – tiek scenoje, tiek savyje.
O tas „prišiko į dūšią“ jausmas… gal čia ne klaida, o pasekmė to, kad spektaklis specialiai neduoda tau išeiti švariam.
Esmė tame – kad jokios tvano nuojautos spektaklyje nebuvo. Atskleidžiama problematika – pakankamai banali, žmoniją lydinti visais laikais. Kažkas liko labai neišdirbta. Kostiumai superiniai, vaidyba gera. Bet tvanu neįtikino. Purvo bala – taip! Kažkas trumpam įlipa, kažkas apsitaško, kažkas ten voliojasi. Bet tai ne tvanas.
Labai dėkui už recenziją ir civilizuotą diskusiją komentaruose. Laukiu progos pamatyt. Panašu, jog laukia stiprus teatrinis patyrimas.
Dėkoju už jūsų komentarą! Tikrai – spektaklis žada stiprų teatrinį patyrimą, turtingą simbolių ir emocijų sluoksnį. Bus įdomu išgirsti jūsų įspūdžius po peržiūros!
epšteino failai. Tikriausiai režisierius norėjo parodyti oranžinio trumpulio ir neseniai padvėsusio epšteino „nuotykius”
Dėkoju už jūsų nuomonę, bet norėčiau truputį ją kontekstualizuoti.
Spektaklis „Nojaus arka“ nėra linkęs į tiesiogines, šiuolaikinės popkultūros ar kriminalinių istorijų nuorodas – jis grįstas bibline, egzistencine tvanų nuojauta ir alegorijos principu. Režisierius kartu su dramaturgu siekia ne kurti siužetinę parodiją, bet konceptualų teatro patyrimą, kuriame žiūrovas pats tampa moralinių klausimų stebėtoju ar dalyviu, o ne tik prisėdusiu žiūrovu.
Pavadinti šį kūrinį kaip kažką, kas siejasi su bet kokiais „failais“, *oranžiniais kostiumais“ ar skandalingais realaus pasaulio atvejais, yra hohmaiškas humoras, bet visiškai neatitinka spektaklio tikslų ar temų.
Ši „arka“ ne apie sensaciją ar skandalus – ji apie žmogaus pasirinkimą, etinius sprendimus, vidinę katastrofą ir išlikimą. Tai ne narratyvas apie konkrečius veikėjus ar „nuotykius“, o emocinis, filosofinis ir moralinis iššūkis, kurio ne kiekvienas žiūrovas priima vienodai.
Jei norite diskutuoti apie spektaklio kultūrinius ir filosofinius aspektus, būčiau dėkingas už argumentus, o ne už atsitiktinius populistinius palyginimus.
Gerbiama, Palmira Martinkiene,
Dėkoju už jūsų komentarą. Labai malonu girdėti, kad recenzija buvo naudinga ir skatino susidomėjimą spektakliu.
Tiesą sakant, „Nojaus arka“ yra gana intensyvus ir provokuojantis kūrinys, todėl smagu, kad mano įspūdžių fiksavimas galėjo perteikti bent dalį vakaro atmosferos ir paskatinti pamatyti jį patiems.
Būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę po spektaklio – tikiuosi, kad jis jums paliks įsimintiną patirtį.
Jusu rasymas ypac komentaru primena AI. Tai dabar mastau – ar jus toks intelektualus ar priesingai AI toks …
Toks gerb. autoriaus „išvedžiojimas” – demagogiškas žaidimas žodžiais, sąvokomis, nieko bendra neturintis su šiuo konkrečiu vaidinimu. Tokiais pačiais aiškinimais papasakoti apie bet kokį ” modernų” kūrinį: abstrakcionistinį paveikslą, beprasmį performansą ir pan. Ir ” įžvelgti ” tai, ko net nėra. Vaidinimą mačiau.
Dėkoju už jūsų komentarą. Norėčiau patikslinti, kad mano recenzija buvo žiūrovo patirties fiksavimas, o ne techninė spektaklio analizė. Tai subjektyvus įspūdis apie tai, ką mačiau, girdėjau ir patyriau vakaro metu.
Spektaklis „Nojaus arka“ nėra tradicinis pasakojimas – tai egzistencinis, konceptualus kūrinys, kuriame žiūrovas pats tampa veiksmo dalimi. Todėl mano recenzijoje metaforos, abstraktūs apibūdinimai ar išplėsti vaizdai nėra „demagogija“ ar „tai, ko nėra“ – tai būdas perteikti emocinį, moralinį ir intelektinį poveikį, kurį spektaklis sukėlė auditorijai.
Beje, verta paminėti, kad ne visi išlaikė vakaro intensyvumą. Net šalia manęs keli žiūrovai, pasidalinę savo reakcija, sakė, kad „tai marazmas, ne mano smegenims“ ir pasitraukė iš spektaklio eigos. Tai tik patvirtina, kad mano recenzija fiksuoja tikrą, gyvą auditorijos patirtį, o ne fikciją ar „perteklines interpretacijas“. Kiekvieno žiūrovo reakcija yra teisėta ir atskleidžia kūrinio poveikį skirtingoms jautrioms sieloms.
Spektaklis nepretenduoja į vienintelę „teisingą“ interpretaciją, ir mano recenzija tą tiksliai atspindi: tai bandymas perduoti, ką vakaras paliko kiekvienam, kuris jį išgyveno, o ne techninis meninio turinio aiškinimas.
Spektaklio nemačiau, bet Tomo recenzija (kaip žanras) – labai profesionali. Kadangi jau teko skaityti itin neigiamų atsiliepimų apie šį spektaklį, po šios recenzijos kilo noras jį pačiai pamatyti…
Buvome spektaklyje.
Tiesą sakant labai keista kaip praėjo filtrus.
Esame jauna pora, bet minties nesupratome.
Nerekomenduojame.
Dėkoju, kad pasidalinote savo įspūdžiais. Tikrai suprantu, ką turite omenyje – „Nojaus arka“ gali būti labai intensyvus ir provokuojantis spektaklis, ypač jei tikėjotės kitokio ritmo ar aiškesnės istorijos.
Net man, kaip žiūrovui, kuris buvo labai maloniai pakviestas pamatyti spektaklį, teko išgyventi nemažai stresinių momentų: kartais net užmerkiau akis, nes scenos buvo per stiprios, kartais veiksmai šokiravo savo tiesumu ir atvirumu, dėl ko teko nusisukti. Vis dėlto išlikau iki pabaigos, nes buvo įdomu pamatyti, ką viskas galiausiai reiškia ir kaip susidaro bendras vaizdas, kad galėčiau apie tai kalbėti ir rašyti recenziją.
Tokie patyrimai tik dar kartą parodo, kokia įvairiapusė gali būti auditorijos reakcija – kiekvienas išgyvena kūrinį savaip, ir tai yra viena iš jo stiprybių.
Džiaugiuosi, kad dalyvavote spektaklyje ir pasidalinote savo nuomone – tai padeda geriau suprasti, kaip kūrinys veikia skirtingus žiūrovus.