Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-02 |
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pirmą kartą uostamiestyje pristatoma Mildos Drazdauskaitės (1951–2019) fotografijų paroda „Damos ir bobulės“ – tai ne tik vizualiai įspūdingas, bet ir kultūriškai svarbus įvykis. Autorės jau nebėra tarp mūsų, tačiau jos žvilgsnis, jos jautrumas ir jos fotografijose įamžinti žmonės lieka gyvi. Ši paroda tampa ne tik kūrybos retrospektyva, bet ir tylia pagarba tiems, kurie stovėjo prieš objektyvą – realiems žmonėms, dalijusiems savo gyvenimo akimirkomis, džiaugsmais ir tuo, ką turėjo.
Tai paroda apie žmones, kurie nevaidino. M. Drazdauskaitės fotografijų modeliai – ne personažai, o kaimo žmonės, gyvenę taip, kaip gyveno: su savo buitimi, savo judesiais, savo naminiais, paprastais, žemiškais rūbais. Šiandien tokio tikrumo beveik neberasi. Autorė nefotografavo egzotikos ar skurdo kaip estetikos – ji fiksavo gyvenimą, kuris buvo šalia, kuris alsavo, kuris turėjo savo ritmą ir savo orumą. Jos darbai artimi Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijai, tačiau kartu ir nuo jos nutolę. Kaip tiksliai pastebi menotyrininkė Agnė Narušytė, būtent tas „kitaip“ yra didžioji M. Drazdauskaitės kūrybos mįslė. Ji ne tik dokumentavo, bet ir kūrė subtilų, beveik teatrinį santykį tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žvilgsnio ir būsenos. Jos fotografijose nėra nei sentimentalumo, nei distancijos – tik pagarbus, tylus buvimas kartu.
Šios parodos kuratorė Dalia Mikonytė atliko ne tik atrankos, bet ir interpretacijos darbą. Ji iš naujo suformulavo, kaip turėtume žiūrėti į M. Drazdauskaitę – ne kaip į „kaimo fotografę“, o kaip į kūrėją, kuri sąmoningai balansavo tarp dokumentikos ir performatyvumo, tarp humanistinės fotografijos ir konceptualistų.
Kuratorė savo poziciją suformulavo aiškiai ir tiksliai: „Mildos fotografijose mane labiausiai žavi jos gebėjimas leisti žmonėms būti tokiais, kokie jie nori būti. Ji nefotografavo jų gyvenimo, ji fotografavo jų savivaizdį – tą trapų, kartais juokingą, kartais skaudų bandymą pasirodyti. Ir būtent ši erdvė tarp realybės ir vaidybos yra jos kūrybos esmė“.
Ši citata atveria esminį M. Drazdauskaitės kūrybos sluoksnį: jos fotografijos nėra tik dokumentai, jos yra performansai, kuriuose modeliai grąžina žvilgsnį, kuria savo personažus, o autorė šį procesą subtiliai fiksuoja. Tai nėra vienpusis santykis – tai dialogas.
D. Mikonytės kuratorinis sprendimas išryškinti būtent šį aspektą yra kritiškai svarbus. Jis leidžia suvokti, kad M. Drazdauskaitė nebuvo tik „Lietuvos fotografijos mokyklos“ tęsėja. Ji buvo jos kritikė iš vidaus. Ji kūrė „nuotraukas atminčiai“, bet šis pavadinimas – tik priedanga, ironija, būdas apeiti fotografuojamųjų pasipriešinimą ir kartu išlaikyti jų orumą.
M. Drazdauskaitė – viena mažiausiai pristatytų Lietuvos fotografinės tradicijos kūrėjų. Ji dirbo kintančiomis istorinėmis aplinkybėmis, stovėdama tarp humanistinės fotografijos ir konceptualistų. Šis tarpinis būvis – liminalumas – jai tapo ir stiprybe, ir kliūtimi. Ji nebuvo lengvai priskiriama vienai mokyklai ar vienai estetikai, todėl ilgą laiką liko paraštėje, nors jos darbai apkeliavo Europos galerijas, o Antanas Sutkus jai patikėjo savo nuotraukų spaudą.
Ši paroda Klaipėdoje – pirmoji. Ir ji atskleidžia, kad M. Drazdauskaitės kūryba šiandien skamba net stipriau nei anuomet. Nes ji kalba apie tikrumą, kurio mums vis labiau trūksta.
„Damos ir bobulės“ – tai ne tik fotografijų rinkinys. Tai atminties veiksmas. Tai grįžimas prie žmonių, kurie dažnai lieka istorijos paraštėse, bet kurių gyvenimai buvo pilni dramatiškumo, skausmo, humoro, orumo. M. Drazdauskaitė juos įamžino taip, kad jie išlieka ne kaip „kaimo tipažai“, o kaip individualūs, saviti, gyvi žmonės.
Ši paroda primena, kad fotografija gali būti ne tik dokumentas, bet ir ryšys – tarp praeities ir dabarties, tarp žiūrovo ir fotografuojamojo, tarp autorės ir jos pasaulio, kuris šiandien jau išnykęs.
Tai paroda, kurią verta pamatyti ne tik dėl estetikos, bet ir dėl vertės – kultūrinės, istorinės, žmogiškos. Drazdauskaitės kūryba grąžina mus į laiką, kai fotografija buvo ne vaizdo medžioklė, o santykio kūrimas. Ir šiandien, kai tikrumas tampa retenybe, jos darbai primena, kad paprastas žmogus gali būti didis, o kasdienybė – monumentali.
Parašykite komentarą