Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-17 |
Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ įvyks šokio diptiko premjera. Antrojoje vakaro dalyje žiūrovai išvys choreografės Agnijos Šeiko šokio kompoziciją „Pasiskolinti peizažai“, įkvėptą japoniško sodo principo shakkei – „pasiskolinto peizažo“. Japonų sodų mene šis principas reiškia gebėjimą į bendrą kompoziciją įtraukti už jos ribų esančius kraštovaizdžio elementus, taip išplečiant erdvės suvokimą ir sukuriant vientisumo įspūdį.
Klaipėdos festivalyje pristatomą kūrinį A. Šeiko stato kartu su choreografės asistente Gintare Marija Ūse, muzikinio takelio autoriumi Mindaugu Bačkumi, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu. Kiekvieno kūrybinės komandos nario indėlis tampa svarbia spektaklio visumos dalimi – nuo choreografijos ir muzikos iki scenovaizdžio, kostiumų bei šviesos, kartu kuriant daugiasluoksnę sceninę patirtį, kurios nekantriai laukia Klaipėdos festivalio publika.
Vienas pagrindinių scenografijos elementų – šviesa
Scenografė Sigita Šimkūnaitė pasakoja, kad būtent ši shakkei idėjos pusė jai tapo svarbiausiu atspirties tašku kuriant spektaklio erdvę. „Pats shakkei principas kalba apie baigtumo ir ribų nebuvimą. Sodas ir jo grožis neegzistuoja kaip izoliuotas objektas – jis visada yra santykyje su tuo, kas yra aplink jį. Man buvo įdomi ši kismo idėja, kurioje žmogus turi mažai įtakos – jis pats tampa kraštovaizdžio dalimi, vienu iš sudėtinių „sodo“ elementų“, – teigia scenografė.
Šią mintį Sigita perkėlė į sceninę erdvę, kurioje svarbus ne statiškas vaizdas, o nuolatinė kaita. Pasak jos, vienu pagrindinių scenografijos raktų tapo šviesa – gyvas ir nuolat besikeičiantis elementas, primenantis natūralius gamtos ciklus. „Supratau, kad scenografijos pagrindinis raktas gali būti judanti šviesa – tokia, kokia egzistuoja gamtoje ir gyvenime: rytas ir vakaras, diena ir naktis, ruduo ir pavasaris. Šviesa leidžia erdvei nuolat transformuotis, atsirasti naujiems santykiams ir pojūčiams“, – pasakoja ji.
Pasak S. Šimkūnaitės, scenoje naudojami du judantys šviesos šaltiniai yra ne tik apšvietimo priemonė, bet ir pagrindiniai spektaklio erdvę kuriantys elementai. „Tame judėjime yra nemažai atsitiktinumo, ir mes turime juo pasitikėti – leidžiame atsitiktinumui įvykti“, – sako scenografė. Nuolat kintanti šviesa tampa iššūkiu ir šokėjams, nes reikalauja ypatingo susitelkimo bei jautrumo erdvei. Šviesotamsos ir judėjimo derinys atveria laikinumo principą – tai, kas vieną akimirką atrodo svarbu, gali likti šešėlyje, o nepastebimas dalykas netikėtai išryškėti.
Kostiumai – tarsi pasiskolintos tapatybės
Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė pasakoja, kad kurdama spektaklio kostiumus siekė pratęsti pagrindinę kūrinio idėją – žmonių tarpusavio ryšį ir nuolat besikeičiantį santykį su kitu.
„Norėjosi sukurti kostiumus, kuriuose kiekvienas šokėjas tarsi turėtų savo antrąją pusę, o gal būtų pasiskolinęs kito žmogaus asmenybę. Jie minimalistiniai, nevaržantys judesių. Pakako vos kelių spalvų – juodos ir kūno spalvos. Manau, kad jie stipriai papildys spektaklio vizualumą ir bus netikėti žiūrovams“, – sako kostiumų dailininkė.
Minimalistinė kostiumų estetika tampa ne atskiru scenos akcentu, o organiška choreografijos ir scenovaizdžio dalimi – subtiliai pratęsiančia spektaklio pasakojimą apie ryšius, tapatybę ir žmogaus vietą bendrame peizaže.
Spektaklyje žiūrovai galės įžvelgti ir nuorodų į dvi šiuolaikinio šokio istorijai itin svarbias choreografes – Piną Bausch ir Marthą Graham. „Mano manymu, tai labai reikšmingos choreografės šiuolaikiniam šokiui, todėl keli kostiumai yra tarsi jų įvaizdžių citatos. Akylesni žiūrovai galės pabandyti jas atpažinti“, – pasakoja Sandra Straukaitė.
Pasak jos, šis kūrybinis projektas tapo dar viena galimybe ieškoti naujų sceninės kalbos formų. „Visada įdomu sukurti kažką naujo, dar nematyto – tai visuomet yra iššūkis. Tikiuosi, mums pavyks įtraukti žiūrovus į šį žaidimą“, – sako kostiumų dailininkė.
Transformacija per pasikartojimą
Kurdama spektaklio scenografiją S. Šimkūnaitė tradiciškai pasirinko minimalistinę estetiką, kurioje poveikis kuriamas ne daiktų gausa, o nuolatine kaita. „Transformacija įvyksta per nuolatinį pasikartojimą: šviesa visada juda ta pačia trajektorija, tačiau šokėjų kūnai turi visai kitas kryptis, vis kitokius santykius“, – pasakoja ji.
Toks sprendimas leidžia scenai nuolat atsinaujinti – nors pagrindiniai elementai išlieka tie patys, kiekvieną akimirką gimsta vis kitas choreografinis kraštovaizdis. „Šiame scenovaizdyje žmogus nėra atskirtas nuo aplinkos – jis tampa jos dalimi, kaip ir kiekvienas judesys, garsas ar šviesos pokytis. Žmonės tarpusavyje kuria ryšius, bet juda pasiskolintame peizaže – santykyje su aplinka.“
Shakkei – ir kūrybiniame procese
„Pasiskolintuose peizažuose“ scenografija tampa vienu iš bendros meninės kalbos sluoksnių, kuriame susitinka choreografija, šviesa ir muzika. S. Šimkūnaitė pasakoja, kad su A. Šeiko, S. Straukaite ir A. Stasiuliu ją sieja ne vienas bendras kūrybinis darbas.
„Mes savo asmeninį tarpusavio ryšį kuriame jau seniai. Kartu dirbdami mes mokomės, „skolinamės“ vieni iš kitų. Būtent tai leidžia, nors ir esame skirtingi „sodo“ elementai, drąsiai kurti bendrą pasaulį“, – sako scenografė.
Pasak jos, shakkei principas atsispindi ne tik spektaklio temoje, bet ir pačiame kūrybos procese. „Supratau, kad mūsų bendroje kūryboje dažnai naudojame būtent šį principą: mokomės išklausyti, išgirsti, kai reikia – užleisti vietą, užbaigti arba pratęsti vienas kito pradėtą mintį“, – pasakoja S. Šimkūnaitė.
Toks kūrybinis santykis leidžia skirtingoms meninėms patirtims susijungti į vientisą sceninį pasakojimą, kuriame kiekvienas kūrėjas išlieka savitas, tačiau kartu tampa bendro peizažo dalimi.