Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-11-01 |
Senasis Antikos pasaulis, Viduržemio jūros aplinkoje gyvavusi kultūra yra Europos civilizacinis pagrindas. Antika pagimdė demokratijos principus, filosofinę mintį, meninę išmonę, išskirtinę literatūrą ir technologinę pažangą. Miestai-valstybės, įtvirtinti uostai-tvirtovės, irklais ir burėmis valdomi laivynai liudija gyvą judėjimą tarp krantų – kultūrinės įtakos, prekyba ir karai formavo Viduržemio jūros pasaulį.
Kaip vienas jos simboliu iškyla Homero eiliuotame literatūros kūrinyje, epose „Iliada“ aprašytos tvirtovės Trojos vardas. Menamai Homero aprašyti Trojos karo įvykiai galėjo vykti apie XVI a. pr. Kr. – tai kone 3000 metų prieš įkuriant Klaipėdą. Nepaisant milžiniško amžiaus skirtumo, Klaipėda užima intriguojančią ir garbingą vietą Trojos istorijoje.
Pirklys Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann, 1822–1890), augęs neturtingoje aplinkoje Šiaurės Vokietijoje, tapo nepaprastai sėkmingu verslininku ir pradėjo naują archeologinių tyrimų erą.
Tėvo nuo vaikystės įskiepytas susižavėjimas senovės Graikijos mitologija ir tikėjimas Homero pasakojimų tikrumu padėjo H. Šlymanui prikelti legendinę Troją ir visą Kretos-Mikėnų civilizaciją. Jo pradžioje sunkiame, bet gausiame atradimų ir sėkmių gyvenime savo vietą turi ir sandėliai Klaipėdoje.
1841 m. būsimasis milijonierius pasisamdė junga į iš Hamburgo plaukusį burlaivį, laivas po dviejų savaičių nuskendo prie Nyderlandų krantų. Išsigelbėjęs H. Šlymanas įsidarbino vienos Amsterdamo bendrovės pasiuntiniu.
1846 m. imlus kalboms prekybos agentas buvo išsiųstas į Sankt Peterburgą, kur po metų atidarė nuosavą prekybos kontorą. H. Šlymanas tapo įtakingu, artimu imperatoriui pirkliu, turėjusiu savo rankose sieros, salietros ir švino tiekimo Rusijos imperijos kariuomenės amunicijos gamybai monopolį.
Krymo karo metu, 1854–1856 m., Anglijai blokuojant Rusijos uostus Baltijos jūroje, visos Sankt Peterburgui skirtos prekės buvo gabenamos per Karaliaučių ir Klaipėdą. Sandėlių Klaipėdos uostamiestyje nebeužteko, prekės buvo sandėliuojamos palėpėse, dvarų daržinėse, arklidėse ir laikinose pašiūrėse.
1854 m. rugsėjį du garlaiviai į Klaipėdą atgabeno kelis šimtus H. Šlymano brangiųjų prekių (kava, tabakas, medvilnė) dėžių, tarp kurių buvo ir Amsterdamo aukcione įsigyto kelių šimtų dėžių prabangiojo indigo krovinys. Prekėms įsigyti pirklys investavo didelę turėto kapitalo dalį tikėdamasis nemenko uždarbio.
H. Šlymanas atsiminė savo kelionę pašto karieta nuo Karaliaučiaus į Klaipėdą, kur tikėjosi stebėti savo prekių perkrovimą: „Jau pirmoje pastotėje už Tilžės siaubo gniuždomas sužinojau, kad užvakar Klaipėda baisingo ugnies nirtulio paversta pelenais. Ir, jau artėdamas prie miesto, regėjau šią žinią liūdniausiu pavidalu pasitvirtinant. Nelyginant baisiose bažnytinėse kapinėse nuo dūmų pajuodę mūrai ir kaminai stūksojo tarsi didžiuliai akmeniniai antkapiai […] Per aštuonerius metus Sankt Peterburge aš susikroviau 150 000 talerių vertės turtą ir štai jis visas nuėjo vėjais. Nedaug trūko, kad būčiau su šia mintimi ir apsipratęs.“ 1854 m. spalio 6 d.
Pasirodo, H. Šlymano prekių pilni garlaiviai vėlavo į tranzitinį Klaipėdos uostą. Jie atvyko gaisro išvakarėse ir į pagrindinius sandėlius netilpusios prekės buvo sukrautos ne užsakytame „Meyer & Co.“ sandėlyje, kuris sudegė per gaisrą, o dvejose laikinai pastatytose medinėse pašiūrėse netoli Locų bokšto, maždaug ties dabartinio Žiemos uosto šiaurine krantine.
Klaipėdą nuniokojęs gaisras įsiplieskė 1854 m. spalio 4 d. vakare kiek piečiau, prie Senosios balasto aikštės stovėjusioje kanapių pluoštu ir lajumi prikrautame pirklio W. Muttray`aus sandėlyje. Stipraus šiaurės vakarų krypties vėjo nešama ugnis išplito į maždaug už 300 žingsnių buvusią lentpjūvę ir apėmė medienos sandėlius. Audra ir skraidančios žarijos žlugdė visus bandymus suvaldyti gaisrą.
Gaisras išsiplėtė į privačius Vitės sklypus, kur kiemuose sukrautos malkų krūvos (krosnių kūrenimui) maitino liepsną kelyje link Dangės upės. Ugnies plitimą spartino ir aplinkybė, kad Klaipėdos uostas buvo perpildytas kroviniais. Nekalbant apie sandėlius, beveik visos arklidės mieste buvo užpildytos kanapėmis ir linais.
Upę pasiekusi ugnis „peršoko“ ją ir išplito į senamiestį. Dalį prie krantinių stovėjusių laivų pavyko išplukdyti į marias, kituose burlaiviuose įgulos kirto bures ir vertė degančius stiebus, kad išgelbėtų laivo korpusą. Buvo ir paskendusių liepsnose ir vandenyje laivų.
Iki spalio 5 d. ryto perkirtęs senamiestį gaisras pasiekė Kūlių (Akmenų) vartus ir plito į priemiestį. Sudegė visos trys bažnyčios (Šv. Jono, Reformatų ir Lietuvių), apygardos teismas, pagrindinė muitinė, apskrities administracija, penkios mokyklos, linų svarstyklės, silkių brokykla, sargybos būstinė, teatras ir karališkieji sandėliai. Centrinėje miesto dalyje liepsna sunaikino 213 pastatų, Vitės priemiestyje – apie 100.
Gaisras sunaikino didžiąją dalį Klaipėdos senamiesčio ir gavo Didžiojo vardą. Sudegė 256 gyvenamieji namai ir 83 sandėliai.
Kalotės smuklėje „…kitiems keleiviams pasakojau apie savo nelaimę, kai staiga kažkas paklausė mano pavardės ir, ją išgirdęs, netikėtai išrėkė: „Šlymanas, tik jis vienintelis nieko neprarado!“…“ H. Šlymanas.
Laikinos pašiūrės, prikrautos H. Šlymano prekių, liko stovėti liepsnų nepaliestos. Dėl staigaus visuotinio gaisro uostamiestyje sukelto krovinio trūkumo vokiečio pirklio prekių vertė smarkiai išaugo. Jas pavyko parduoti su dideliu pelnu.
Klaipėdos „stebuklas“ buvo dalis rizikingų ir sėkmingų pirklio operacijų virtinės, leidusios Krymo karo nulemtoje prekybinėje aplinkoje sukaupti per 3 mln. dolerių vertės kapitalą.
1863 m. H. Šlymanas pasitraukė iš prekybinės veiklos ir atsidėjo antikinio pasaulio studijoms. Jis įvaldė graikų ir lotynų kalbas bei palaipsniui artėjo prie vaikystės svajonės įrodyti, kad Troja egzistavo.
Būdamas 40-ies metų turtingas pirklys Heinrichas atsidėjo vaikystės troškimams ir ėmėsi archeologinių tyrinėjimų buvusią Antikos civilizaciją menančiame regione.
1870 m. vienas iš mėgėjiškosios archeologijos pradininkas pradėjo kasinėti Hisarliko prieigas (dab. Turkija). Iki 10 metrų gylyje po žeme jis atrado miesto gyvenimo reliktų – metalinių įrankių, įnagių, skydų ir vazų.
1873 m. liepos 15 d. H. Šlymanas atrado aukso dirbinių, kuriuos pavadino Priamo (paskutinio Trojos karaliaus) lobiu.
Priamo lobis: varinis skydas; varinis katilas su rankenomis; nežinomas varinis artefaktas, galbūt skrynios sklendė; sidabrinė vaza su dviem auksinėmis diademomis („Helenos brangakmeniais“), 8750 aukso žiedais, sagomis ir kitais smulkiais daiktais, šešiomis auksinėmis apyrankėmis, dviem auksinėmis taurėmis; vario vaza; kaltinis auksinis butelis; dvi auksinės taurės (viena kaltinė, kita lieta); keletas raudonų terakotos taurių; elektrumo taurė (aukso, sidabro ir vario mišinys); šeši kaltiniai sidabriniai peilių ašmenys (kuriuos H. Šlymanas aprašė kaip pinigus); trys sidabrinės vazos su lydyto vario dalimis; daugiau sidabrinių taurių ir vazų; trylika varinių iečių galvų; keturiolika varinių kirvių; septyni variniai durklai; kiti variniai artefaktai su raktu nuo skrynios.
Garsioje to meto nuotraukoje pirklio/archeologo žmona Sofija matoma pasipuošusi su auksiniais papuošalais iš Priamo lobio.
Radinius H. Šlymanas slapta išgabeno į Graikiją. Apsižiūrėję Osmanų imperijos atstovai padavė archeologą mėgėją į teismą. Kaip baudą Heinrichas turėjo sumokėti per 50 000 auksinių frankų Konstantinopolio imperatoriškajam muziejui.
1881 m. aukso dirbiniai atsidūrė Berlyne. Iki 1890 m. H. Šlymanas Trojoje vykdė kasinėjimus aštuonis kartus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje užimant Vokietijos sostinę SSRS daliniai surado pagrindinę paslėpto Priamo lobį ir išgabeno į Maskvą. Jei norėtumėt pasižiūrėti Trojos brangenybių, Berlyno Naujajame muziejuje pamatysite tik nedidelę lobio dalį (vitrinose – tik kopijos).
Heinricho Šlymano ir juolab Trojos istorijoje Klaipėdos epizodas gal ir menkutis, bet kodėl nepaminėtinas? Per pasauliniu mastu atpažįstamą Trojos kultūrinę energetiką ar garsiojo Vokietijos pirklio asmeninį patyrimą Klaipėda gali būti įvedama į netikėtus istorinius kontekstus.
XIX a. vidurio geopolitinė padėtis Baltijos jūros regione lėmė prekybinius pokyčius. Jų metu nedidelis Klaipėdos uostas išgyveno didį pakilimą. Paradoksalu, bet uostamiestyje kilęs gaisras lėmė pirklio sėkmę. Indigo krovinio „išsigelbėjimas“ Klaipėdoje H. Šlymanui buvo reikšmingas įvykis, jis jį aprašo savo autobiografijoje. Šis istorijos epizodas galėtų būti reikšmingas ir Klaipėdos istoriniai atminčiai.
Kol kas Trojos, pirklio ir Klaipėdos pasakojimas kultūriniame lauke plačiau nuskambėjo Šeiko šokio teatro spektaklyje „Indigo. Das Schliemann Projekt“, 2022 m. įvertintame trimis Auksiniais scenos kryžiais. Ir vėl Trojos legenda virto auksu…
Daugiau panašių tekstų galima rasti čia.
Tekstų rengimą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė pagal kultūros ir meno kūrėjo stipendijų programą.