Milžiniškas gaisras, keletą dienų siautėjęs Alytuje, didžiausios Baltijos šalyse naudotų padangų perdirbimo įmonės „Ekologistika“ patalpose, priminė paskutiniais dešimtmečiais įvykusias technogenines avarijas Rusijoje ir posovietinėje erdvėje. Kažkas kažkur kažkodėl įvyksta. Pasekmės baisios ir ne iš karto žinomos. Tada visi klausia, o kur buvo valdžia? Kas kaltas? Ir ką daryti? Toks absoliutus fatalizmas.

Nuotrauka iš „Facebook”

Tada avarijų prieigose randasi būriai uniformuotų žmonių, kurie pradeda įvairius tyrimus, viešai vardija Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnius, kurių numeriai normaliems žmonėms nieko nepasako, o tų žmonių su antpečiais nurodyti kaltininkai būna suimami, už grotų laikomi ligi teismo, o po to ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui sėda į kalėjimą.

Rusijoje dažnai, praėjus kelioms dienoms po įvykio avarijos ištiktą vietą aplanko prezidentas Vladimiras Putinas. Ypač, jei yra gausių žmonių aukų. Lietuvoje – gal kiek kitaip. Ne taip karikatūriška. Tačiau besiperšančios išvados labai panašios.

Vertinant įvairių lygių valdžios veiksmus, giliai širdyje lieka tas pat fatalizmas: niekas negali apsaugoti žmogaus aplinkos ne tik nuo gamtos stichijų (tai natūralu), bet ir nuo tokių dalykų, kurie teoriškai įvykti neturėtų arba kuriuos suvaldyti iš savo pareigos privalėtų dešimtys už tai atsakingų mūsų gyvenimo prižiūrėtojų, kontrolierių, prokurorų. Tegalime tikėtis, kad nuo šiol dėvėtų padangų saugotojų laukia nelengvas gyvenimas (juos dabar dusins už mažiausius pažeidimus, gal Seime net keis BK straipsnius). Tačiau neturime jokių prielaidų tikėtis, kad technogeninė katastrofa nesmogs kurioje nors kitoje srityje.

Nes mūsų, sakoma, prastai uždirbantis valdžia yra neįgali. Ji mūsų smegenims tesiūlo primityviai bjaurią dilemą: ar mes pirmiausiai turime jai gerai mokėti, ar ji privalo pirmučiausiai geriau dirbti, kad mes sutiktume jai mokėti daugiau.

Šią dilemą galėtume nesudėtingai išspręsti pasirinkdami vieną arba kitą variantą, tačiau mumyse kirba suknista atmintis, vėl verčianti abejoti, ar iš tikrųjų, jeigu mes nuspręstume mūsų valdžios pareigūnams mokėti daugiau, ar jie dėl to taps labiau atsakingi ir mažiau korumpuoti? Nes prisimename dar Gedimino Vagnoriaus vyriausybės laikais didintus teisėjų atlyginimus su pažadais, esą po to jie nebus suinteresuoti kyšininkauti.

Todėl tokiais atvejais mums lengviau ieškoti ir surasti kokį nors valdžiažmogį, kuris yra bent jau empatiškas. Gaisro Alytuje atveju tokiu liaudies herojumi tapo miesto meras Nerijus Cesiulis, sugebantis padoriai bendrauti, normalia kalba viešai paaiškinti, kas vyksta.

Už tą jo žmogišką veidą mes tampame pasiruošę atiduoti kurios nors partijos lyderio poziciją, pirmą rinkimų sąrašo numerį ir mums visiškai nėra svarbu, ar ligi tol jis kaip miesto meras padarė savo darbą taip, kad tokių gaisrų nebūtų. Svarbiausia juk tai, kad jis – visai nepanašus į tuos, kurie nelaimėje tegeba pasakyti, kad gaisras ir jo gesinimas yra „savivaldybės reikalas“. Arba sugeba atsirasti įvykio vietoje ir ugnį slopinti užkeikimais. Arba išvis neatsirasti gimtajame mieste, nes „ne lygis“, kvepianti, o ne dūmais dvokianti beigi dėmėmis nuėjusi Seimo nario eilutė – arčiau kūno.

Problema, kuri aiški it trys centai: net jei mūsų valdžios žmonės išmoks būti ar bent jau atrodyti viešoje erdvėje labiau empatiški (TŽŽ pateikiama reikšmė – įsijaučianti į [savo piliečių] emocinę būseną), tai vargiai išspręs jos neįgalumo problemą. Valdžia turi atlikti savo darbą, įgyvendinti jai suteiktą kontrolės funkciją. Tada galėtume tikėtis, kad technogeninių avarijų bus santykinai mažiau, o pasekmės – ne tokios baisios ir brangios.