Atmetus liberalios ideologijos nuostatą apie tai, kad valstybė įprastai būna prasta turto, dar labiau – verslo – šeimininkė, būtų galima suklusti, išgirdus prezidento Gitano Nausėdos pasvarstymus dėl galimybės sutverti valstybės valdomą komercinį banką. Juoba iš tikrųjų konkurencijos šiame sektoriuje Lietuvoje veik nebeliko, rinkoje aktyviai veikia du, geriausiu atveju trys bankai. Ir tie patys siaurina savo skyrių tinklą, didina paslaugų įkainius, o iš kredituojamų verslo įmonių ima milžiniškus pinigus už tai, kad administruoja jiems teikiamas paslaugas.

Globalių finansų rinkų žinių nuotrupas girdintys žmonės gudriai šypso po pranešimų, kad kažkur Europoje dėl į rinką pilamų eurų vyrauja neigiamos palūkanos (teoriškai – bankai skolininkams dar šiek tiek primoka už tai, kad šie skolinasi) – tai žinios ne iš Lietuvos…

publicdomainpictures.net nuotr.

Mūsų šalies valdžia prieš keletą metų bankams leido europinį tarpbankinių paskolų rinkos indeksą Euribor su minusio ženklu versti nuliu ir skaičiuoti paskolų palūkanas ne nuo neigiamos reikšmės, o nuo nulio. Skolininkų kišenės nenaudai.

Kitaip tariant, Lietuvoje jau senokai kalbama apie tai, kad į kūdrą, kurioje ramiai plaukioja riebūs skandinaviški karosai, trūks plyš būtina įleisti bent vieną-dvi lydekaites, kurios juos pagainiotų ir neleistų išsigimti.

Vienas variantas yra aiškus – imtis pastangų, kad į bankų rinką ateitų naujų žaidėjų arba sugrįžtų ją anksčiau palikę. Tačiau tam reikia išskirtinių pastangų. Maždaug tiek, kiek privilioti itin stambų investuotoją.

Alternatyva mūsų politikams atrodo daug paprastesnė – valstybinis komercinis bankas. Tarkime, kaip dabar teigiama, steigiamas mokesčių mokėtojų pinigais (tačiau valdžios sprendimu) AB „Lietuvos paštas“ platformoje. To paties „Lietuvos pašto“, kurio valdyba su nepriklausomais direktoriais š. m. spalį buvo išvaikyta (šis epizodas yra svarbus ne tik dėl to, kad apie jį dabar daug kalbama) taip staiga, kad net patys vaikytojai tebesipainioja, ar toji valdyba dar dirba ar jau nebe. Kūrybiškai apėjus įsipareigojimus ES dėl draudžiamos, o išskirtiniais atvejais – ilgai derinamos – valstybės finansinės paramos verslui.

Lygia greta su p. Nausėdos pasvastymais viešojoje erdvėje sklando prisiminimai, kad Lietuvoje ligi 1998 m. jau buvo valstybinis komercinis bankas (LVKB). Grubiai tariant, užsilenkęs nuo blogų paskolų, kurios buvo išdalintos, kupros. Ir nusišovusiu banko tarybos pirmininku.

Didžioji dalis LVKB kupros radosi dėl to, kad prie tuometinės demokratinės darbo partijos (LDDP) valdžios radosi įtakinga verslo grupė EBSW, kuri aktyviai veikė privatizuodama iš sovietmečio paveldėtą valstybės turtą pagal gana primityvią schemą: supirkdama iš piliečių investicinius čekius – už juos privatizuodama valstybės valdomą turtą – turtą užstatydama bankams (taip pat ir LVKB) už tikrus pinigus (paskolas) – o paskolų tikrais pinigais negrąžindama.

Per keletą metų šiai grupei prasiėjus per tuometinę Lietuvos pramonę (supirkta apie 40%), iš jos nelabai kas ir liko. Pasakojama, kad vienintelis argumentas, kuris paveikė EBSW vyrukus diskusijoje su Bronislovu Lubiu dėl dabartinės „Achemos“, buvo įmonės teritorijos perimetru išrikiuoti policininkai, ginkluoti automatais.

Žinia: buvo laukinio kapitalizmo džiunglių laikai, kurie nuo dabartinių po teisybei esmingai skiriasi. Lietuvos prokurorai po LVKB likusioje plynėje atrado iššvaistyta dešimtis milijonų eurų.

Irgi palyginus niekis, prisimenant prieš penkmetį nuskambėjusį atvejį Moldovoje. Kur irgi buvo valstybinė taupkasė (Banca di Economii). Ją siurbė visų spalvų valdžios ir joms artimos verslo grupės. Kada jau griūtis buvo kaip reikiant, banke pasigesta apie 1 mlrd. eurų. Liko daugiau skylių, tarptautinių pinigų plovimo schemų (viena įstaiga, per kurią buvo plaunami pinigai vadinosi „Latvijos pašto bankas“) ir sproginėjimai politinėje sistemoje.

Galėtume daug ramiau vertinti p. Nausėdos idėjas, jeigu būtume tikri, kad Lietuvos visuomenė, taigi ir valdžia, yra labai aukštos antikorupcinės kultūros, turinti skaidrumo imunitetą. Tačiau prisiminus susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus paskutiniųjų savaičių sprendimus beigi nuotykius yra pagrindo ta sąlyga suabejoti. Ypač dėl to, kad, atrodo, visiems, nuo kurių priklauso p. Narkevičiaus buvimas pareigose, jaučiasi patenkinti.