Klaipėdos dramos teatre su Oskaro Koršunovo režisuojamu spektakliu „Mūsų klasė“ (aut. Tadeusz Słobodzianek) darbuojasi scenografas, dokumentinio kino režisierius, tapytojas Gintaras Makarevičius.

Teatras dalinasi su juo parengtu interviu.

Gintaras Makarevičius sako jau daug metų besigilinantis į holokausto temą. Kemel Photography nuotr.

Ar turit savo – scenografo – pjesės skaitymo būdą?

Faktas, kad man neužtenka vieno perskaitymo, nes kiekviena dramaturgija turi paslėptus kodus. Kitaip tariant, ji turi sudrebinti žmogų, kuriantį žmogų. Kol nesulaukiu tokio dalyko, sunku kažką sugalvoti. Kai tas žaibas trinkteli, supranti: čia yra esmė. O tada viskas lengvai generuojasi, pradeda plėtotis idėjos ir viskas limpa. Kol tokio poveikio nėra, vyksta svarstymas – „gal taip, o gal anaip?“.

Ar su Oskaru Koršunovu radot bendrą kalbą?

Esam sukūrę keturias operas, kelis draminius spektaklius – tai „Mūsų klasė“ (2014 m.) ir Sarah‘os Kane „Apvalytieji“ (2018 m.) Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre , Šekspyro „Akis už akį“ (Varšuvoje, 2016 m.), M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2011 m., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre). Dar buvo šiuolaikinė kompozitoriaus V. Baltako opera „Cantio“, sukurta Miuncheno bienalei (2004 m.), įdomus projektas. „Meilės eliksyras” (G. Donizetti) 2008 m., Vilniuje, „Post Futurum” (komp. G. Sodeika) 2018 m., „Fidelio” (L. Van Beethoven) Bergene ir Lietuvos operos ir baleto teatre 2018 m. Visi spektakliai, mano galva, labai pavykę, o kai kurie ir puikiai įvertinti – tikriausiai galima sakyti, jog bendra kalba buvo surasta.

Pjesė „Mūsų klasė“ pasakoja apie skaudžius įvykius. Koks jūsų santykis su ja? Kas labiausiai sujaudino?

Kalbant apie sukrėtimą – pati tema yra baisi. Jau daug metų į ją gilinuosi, neseniai su režisieriumi Gintaru Varnu kūrėm spektaklį „Getas“ (aut. J. Sobol, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018 m.), prieš tai su Oskaru kūrėm „Mūsų klasę“ Norvegijoje. Ta tema perskaičiau daug knygų. Yra tokių dokumentinių tekstų, kurių tiesiog negali skaityti, o kai jau įveiki, ilgam lieka galvoje.

Pastaruoju metu daug atsakymų radau perskaitęs logoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Jis pats buvo koncentracijos stovykloje. Labai gerai parašyta knyga. Pasak autoriaus, prasmė atsiranda iš pačios baisiausios patirties.

Apskritai, gilindamasis į holokaustą pradedi suprasti žydų kultūrą, mentalitetą ir gali suvokti, ką tie žmonės išgyveno, o tada pradedi kitaip žiūrėti ir į save.

Ar siekiate istoriškumo kurdami „Mūsų klasę“?

Manau, istoriškumas iš dalies atsiskleis lėlėse (dail. Julija Skuratova). Bet labiausiai turbūt per vaizdo projekcijas (aut. Mikas Žukauskas). Vaizdo projekcijos padės kurti atskiras scenas, keisti scenografiją. Pati scenografija nekintanti arba keisis labai mažai. Ji – be smulkių detalių, labiau visuminė.

Aišku, labai svarbus bus apšvietimas (šviesų dailininkas Julius Kuršis). Pagrindinis istoriškumo ženklas, dokumentiniai dalykai pasieks žiūrovus per vaizdo projekcijas.

Scenografija pjesės pasaulį perkelia į sceną. Kaip iš teksto kuriate veiksmo vietą?

Iš tikrųjų viską įsivaizduoju, tačiau režisierius turi išsakyti savo mintį, lūkestį. Man užtenka kelių nuorodų. Pavyzdžiui, dirbant su Oskaru viskas labai aišku: jis turi sprendimą, per daug jo nedetalizuoja. Aš turiu laisvės, bet kryptis aiški. Scenografija draminiam veiksmui turi veikti taip pat, kaip geras rėmas paveikslui. Scenografas privalo suvokti erdvę, kurioje vyks veiksmas ir numatyti draminės idėjos gaires, kaip scenografija gali kisti – keistis arba generuoti naujas prasmes veiksmo metu.

DOSJĖ

Gintaras Makarevičius 2008 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už scenografiją P. Vaičiūno komedijai „Patriotai“ ir (rež. J. Vaitkus), 2012 m. – už scenografiją spektakliams „Šmėklų sonata“ (rež. G. Varnas) ir „Išvarymas“ (rež. O. Koršunovas) – už scenografiją spektakliui „Balta drobulė” (rež. J. Jurašas). 2008 m. Lugano kino festivalyje (Šveicarija) už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės” pagrindiniu prizu. 2018 m. apdovanotas Nacionaline kultūros premija.