Svarstant, kokiu būdu savivaldybės turėtų organizuoti joms paskirtų paslaugų teikimą gyventojams, ar pavedant paslaugų teikimą be konkurso savo įmonėms, ar viešojo pirkimo būdu ieškant paslaugų teikėjų rinkoje, diskusijose dažnai nuskamba kainos argumentas. Savivaldybės teigia, kad jų įmonės gali teikti geresnes, t. y. pigesnes paslaugas. Tačiau faktas, kad nemokamas sūris gali būti tik pelėkautuose, verčia tuo abejoti.

Vartotojams geriausias paslaugas kainos ir kokybės prasme užtikrina konkurencija. Ir tai ne tik teorinis postulatas, bet praktikoje nuolat įrodoma tiesa.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Konkurencinis spaudimas verčia rinkoje veikiančias įmones „neužmigti ant laurų“ ir nuolat ieškoti būdų, kaip geriau atliepti vartotojų poreikius, veikti efektyviau ir tuo pačiu pigiau vartotojui. Priešingu atveju nesnaudžiantis konkurentas netruks atsiriekti mažiau efektyvaus rinkos žaidėjo užimamą rinkos dalį.

Kai paslaugas teikia viena savivaldybės valdoma įmonė (SVĮ), su kuria savivaldybė sudaro vidaus sandorį, konkurencija neveikia. Ir todėl vartotojas negauna geriausios paslaugos, kurią gautų, jei rinkoje būtų užtikrinama konkurencija, t. y. jei savivaldybė visiems gyventojas būtinas paslaugas pirktų viešojo pirkimo būdu.

Kartais girdime abejonių dėl konkurencijos pranašumo, lyginant viešuosius pirkimus su vidaus sandoriais. Dedant ant stalo faktus, esą rodančius, kad SVĮ teikiamos paslaugos (pvz., keleivių vežimo) yra pigesnės. Žinoma, yra ir faktų, kurie pagrindžia priešingus rezultatus. Pavyzdžiui Konkurencijos tarnybos atliktas komunalinių paslaugų rinkos tyrimas parodė, kad savivaldybėse, kuriose komunalinės paslaugos perkamos iš savos įmonės, sudarius vidaus sandorį, už šias paslaugas mokama nuo 5 iki 100 proc. brangiau . Tačiau tiesa ir ta, kad SVĮ turi galimybes teikti paslaugas apskritai nemokamai.

Apie nemokamą viešąjį transportą kalbama nuolat. Akivaizdu, kad taip kalba politinis interesas. Nes tiek už nemokamas, tiek už nuostolingai teikiamas paslaugas kažkas turi sumokėti. Nuostoliai vienokia ar kitokia forma padengiami iš savivaldybių biudžetų, o tiksliau iš mokesčių mokėtojų kišenių, net ir tų, kurie viešuoju transportu apskritai nesinaudoja. Deja, šios kainos dalies žmonės neskaičiuoja ir nemato.

Apie tai savivaldybės garsiai nesigiria.

Tai, kad SVĮ teikiamų paslaugų kaina nėra mažesnė nei konkurencijos sąlygomis nusistovėjusi, lemia dažnai neefektyvi SVĮ veikla. Neefektyvumo priežasčių esti įvairių.

Tyrimai rodo, kad šiose įmonėse dirba daugiau darbuotojų nei rinkoje veikiančiose privačiose įmonėse ir sprendimą įdarbinti ne visada lemia kandidato kompetencija. Specialiųjų tyrimų tarnybos šiais metais atliktas tyrimas nustatė skandalingai didelį nepotizmo mastą. Vidutiniškai apie penktadalis SVĮ darbuotojų (iš viso 4 tūkst.) yra susiję giminystės, santuokos ar svainystės ryšiais, atskirose įmonėse giminaičių dalis gali siekti ir iki 50 proc.

„Transparency international” prieš kelis metus atliktas tyrimas parodė, kad 4 iš 10 savivaldybės ir valstybės valdomų įmonių vadovai yra susiję su politinėmis partijomis, taip pat stebėjo su politiniais ciklais sutampančią vadovų kaitą.

Šių įmonių skaidrumas taip pat neblizga. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas parodė, kad tik 7 savivaldybės iš 60 skelbia bent minimalią įstatymo reikalaujamą informaciją apie jos valdomas įmones.

Aukštas nepotizmo lygis, galimas veiklos politizavimas bei skaidrumo stoka rodo, kad tokiose įmonėse sprendimai gali būti priimami ne įmonės, o asmeninių ar politinių interesų naudai. Įmonėms, kurios savo komercinius tikslus praskiedžia kitais su įmonės veikla mažai susijusiais interesais, neleidžia sukurti iš tiesų pigesnes ar geresnės kokybės paslaugas gyventojams.

Taigi į savivaldybių valdomų įmonių teikiamas paslaugas derėtų žvelgti platesniu žvilgsniu ir prisiminti patarlę: ne viskas yra auksas, kas auksu žiba.